„Man buvo labai įdomu, norėjau sekti ir fiksuoti tuos įvykius,
teko susidurti ir net susidraugauti su vėliau išgarsėjusiais politikais,
jie taip pat šalo kartu su visais žmonėmis lauke prie laužų“, -
šiandien pasakoja
Alfredas Girdziušas,
„Lietuvos aido“ fotokorepondentas, fiksavęs įsimintiniausius sausio
13-osios įvykius. Jis pasakoja, kad laiko anuomet neskaičiuodavo, o
numigti tekdavo ten, kur pakliuvo.
„Lietuvos aido“ redakcija tuomet buvo Seimo rūmuose, todėl aš
likdavau redakcijoje iki vidurnakčio, fotografuodavau minias, apgulusias
parlamentą, ne tik todėl, kad to reikėjo darbui, bet ir todėl, jog man
buvo įdomu, norėjosi įamžinti tokius neeilinius įvykius. Miegodavau
redakcijoje arba savo fotostudijoje greta Žaliojo tilto, porą savaičių
net nebuvau namuose, anuomet gyvenau už Vilniaus“, - pasakojo
fotomenininkas.
„Fotografuodavau ir užsirašydavau žmonių vardus pavardes, iš kur jie
ir kas jie tokie, gaila, bet šiuos užrašus praradau“, - kalbėjo
fotokorespondentas. Jis prisipažino bandysiantis ieškoti žmonių, kuriuos
galima išvysti jo nuotraukose. „Dėsiu nuotraukas į internetą ir
raginsiu atsiliepti tuos, kurie yra nuotraukose. Norėčiau turėti tikslią
informaciją“, - kalbėjo A.
Girdziušas.
„Tiesa, nefotografavau parlamento viduje, visuomet sukinėjausi lauke,
fiksavau Seimą saugančių žmonių kasdienybę, sostinės gatvėmis
riedančius tankus“, - beveik dviejų dešimtmečių senumo prisiminimais
dalijosi fotografas.
„Mano nuotraukose matyti, kas man buvo įdomu, visada objektyvą
kreipiau į žmonės, fiksavau emocijas, nuotaikas, sustingusią akimirką.
Įdomiausios nuotraukos gavosi iš vadinamosios „mirties zonos“, žmonių
minios, atsidūrusios tarp dviejų barikadų“, - atsiminė fotografas.
Jis prisipažino, kad į gatves su fotoaparatu eidavo ne tik vedamas
profesinio smalsumo, tai buvo ir pilietiškas elgesys. Fotografuodamas
laisvės gynėjus jis prisidėjo prie kuriamos istorijos, anuomet ji buvo
kuriama tiesiog gatvėje.
Jis apgailestavo, kad negalėjo būti visur ir fotografuoti visko, fotoaparato akis pagavo tik tai, kas vyko greta parlamento.
„Nespėjau būti visur, niekada nežinojai kas, kada ir kur nutiks,
todėl vieni fotografai tūnojo greta parlamento, kiti – šalia spaudos
rūmų ar televizijos bokšto. Galvojome, kad pagrindinis puolimo objektas
visgi bus parlamentas“.
Fotografuoti teko ne tik laisvės gynėjus, bet ir rusų kareivius,
koministų aktyvistus. „Niekas manęs nemušė, bet fotoaparatą buvo sudaužę
net du kartus. Tiesa, žiauriausių momentų, susidorojimo su žmonėmis
prie televizijos bokšto nefiksavau, būtent tą naktį, tikėdamas, kad
viskas rimsta, grįžau namo“, - kalbėjo fotografas.
Pasak jo, laisvės gynėjus įamžino ne tik žurnalistai, bet ir
sovietinio saugumo agentai, komunistų propagandistai. Esą tos nuotraukos
taip pat įdomios, vertos dėmesio, nes tie patys žmonės pastebėti ir
nufotografuoti jau visai kitaip.
„Į savo priešus žiūri visai kitaip, nėra to idealizmo, kurį gal ir
pasąmoningai mes pastebėdavome ir fiksuodavome“, - įsitikinęs
fotografas. A.
Girdziušas
sakė pastebėjęs, kad parlamento gynėjų gretose buvo ir tokių, kurie
buvo atėję „ištirti situacijos“, prireikus laisvės jie nebūtų gynę.
„Pažinojau nemažai komunistiniam režimui dirbusių žmonių, mačiau jų
ir greta parlamento tomis naktimis. Manau, dalis jų buvo atėję
pažiūrėti, „tyrė priešą“. Matyt, tuo metu jiems taip buvo liepta“, -
spėliojo fotografas.
Anot jo, fiksuodamas sausio įvykius baimės nejautė, esą kur kas
baisiau buvo tų pačių metų vasara - rūgpjūčio pučo metu, kai Maskvoje
vyko neaiškūs valdžios pasidalijimai, o iš savo rūmų Vilniuje bėgo
paskutiniai KGB darbuotojai.
„Tuomet nuo įtampos buvo įkaitęs net oras, maniau, jei įvyks
konfliktas tarp KGB darbuotojų ir besibūriuojančių žmonių, kraujo
praliejimo neišvengsime ir antrą kartą. Buvo tikrai baisu“, -
prisipažino fotografas.
Karinius konfliktus A. Girdžiusas fotografavo ir užsienyje, jam teko
stebėti Gruzijos – Pietų Osetijos konfliktą 1991 metais. „Namie karinį
konfliktą fiksuoti kur kas baisiau, jausmas – visai kitas“, - trumpai
paaiškino žurnalistas.
A.
Girdziušas iš
savo asmeninio fotoarchyvo leido Lietuvos Seimo archyvams pasidaryti
virš 8,5 tūkstančio kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš
užfiksuotų 1988-1994 metų politinių įvykių, vykusių Lietuvoje. Apie 10
tūkstančių kadrų dar kopijuojama. Už 1991 metų sausi ir rugpjūčio įvykių
fotoreportažus jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Video: Kai istorija buvo kuriama gatvėje…
Jūratė Važgauskaitė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą