Švenčionėliuose gyvenanti šių eilėraščių autorė Česlava Girdziušaitė – Pribušauskienė, gimė Paliesiaus kaimo (Ignalinos rajonas) vienkiemyje. Šalia ošė „beržynas“, kuriame jau neaugo beržai, tik alksniai bujojo. Bet žmonės taip vadino tą miškelį, nes kadais ten tik beržai naktimis baltavo...
Buvusios Černiauskaitės Jadvygos, tapusios Liudviko Girdziušo žmona, šeimoje pribuvėja Sonia priėmė mergaitę. Jai jau vardas buvo duotas – Česlava. Naujagimės brolis Teofilis jau po stalu lakstė.
Vyko karas, bet Girdziušų šeimoje tas nesijautė. Visi nenuleisdami rankų dirbo savame nedideliame ūkyje – statėsi namas, ganėsi arkliai, karvės ... Žodžiu, Rytų Lietuvos dzūkai – „...dzvylika miedzinių kaciliukų pacilcėn pliumpc...“ – dirbo su viltimi, jog nelaimės greitai baigsis. Bet jos tik prasidėjo. Traukiantis vienai okupacinei vokiečių armijai, šis Rytų Lietuvos kraštas buvo užgrobtas jau kitų okupantų - sovietinės kariuomenės. Ką reiškia iš rytų atslinkusių rusiškų „vyresniųjų brolių“ duota „laisvė“, už pusmečio patyrė ir Girdziušų šeima. 1944 metų gruodžio 17 dieną rusiškieji enkavedistai, padedant vietiniams stribams, gyvus sudegino keturis Radučių kaime vyrus - du Česlavos dėdes ( mamos brolius), bei jų pusbrolį ir jų draugą, nušovė iš degančio namo išbėgusią jauną mamos sesę ir dar su durklais subadė du kitus žmones. Tai buvo pirmoji sovietinės valdžios „vizitinė kortelė“. Česlava po penkių metų prarado ir tėtį – prieš pat šventas Velykas enkavedistai nušovė partizaną Liudviką Girdziušą. Šeimoje liko penki vaikai...
Česlavai teko ir karves vaikytis vasaros metu, ir daržuose vargti. Dal nepilnametė būdama pradėjo dirbti. Vyko melioracijos darbai aplinkui, trūko darbo jėgos. Su broliu Teofiliu ir įsidarbino kasti griovius... Česlavai teko „lengvesnis“ darbas – ji lakstė su nivelyru. Tuo metu ir susipažino su būsimuoju vyru ekskavatorininku Mykolu Pribušausku. Greitai ištekėjo, susilaukė dviejų vaikučių – Vitaljos ir Sigito. Ir visą laiką rašė, kūrė, bet viską... slėpė. Ejo metai. Dirbdama baigė vidurinę mokyklą, tapo prekybininke ir... rašė. Vakarais, išsitraukusi sąsiuvinius, rašydavo savo pačias slapčiausias mintis eiliuotai. Puslapiuose kaupėsi ir liūdesys, ir džiaugsmas, ir pamąstymai, ir net nevilties gaidelės. Kaupėsi sąsiuviniai, kaupėsi dar neišsakytos mintys... Net nuo vyro slėpė, net nuo vaikų slėpė. Bet, kaip sako, anksčiau ar vėliau, vulkanas išsiveržia. Pirmosios Česlavos Girdziušaitės – Pribušauskienės eilės pasirodė Švenčionių rajoniniame laikraštyje „Švenčionių kraštas“. Padrąsinta savų bei draugų, išdrįso prisistatyti ir kitiems Lietuvos poezijos mėgėjams: tapusi Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos BRANDUMA nare, pateikė jų kritikai savo kūrybą, atspausdintą šios asociacijos išleistame almanache „BRANDUMA“. Sulaukusi gana palankaus kai kurių kritikų vertinimo, nusprendė išleisti pirmąją dalį savos kūrybos – eilėraščių knygą „Krito žvaigždė į delnus“.
 |
| Sąsiuvinių lapai metų metus saugojo Česlavos kūrybą |
Tai ne šiuolaikinės „baltosios eilės“. Tai greičiau aidas kūdikystės, vaikystė bei jaunystės dienų, kai aplinkui dominavo liaudies dainos, verčiančios net ašarą nubraukti besiklausnat, tai aidas sunkaus likimo, patirto netekus vaikystėje tėčio, tai lyriniai pastebėjimai, pagimdyti gimtinės gamtos vaizdų bei išlikusių šeimos švenčių etiudų, kada susėdęs ant suolų jaunimas, ypač vyrai, dainomis gesidavo žibalinas lempas. Tai ne šiuolaikiniai „verlibriniai“ (laisvąja eilėdara parašyti eilėraščiai, kurią aštraliežuviai kartais pavadina „čiukčiška“- ką matau, tą deklamuoju)... Kiekvienas Česlavos eilėraštis yra išgyventas, išmąstytas, išjaustas ir „perkoštas“ per savąjį „aš“, tai giliai giliai paslėptos ašaros, gal net neišspildžiusios svajonės, viltys – tik skaityk, įsijausk, suprask kiekvieną potekstę. Šiandieniniam jaunimui, nepergyvenusiems tragedijų, netekčių, šios eilės „sunkokos“. Anaiptol, šios eilės nėra lengvas kąsnis net ir „asams“ , besistengiantiems atsiriboti nuo mūsų tautos kūrybinio palikimao savais „standartais“ – vienašališkumu ir net politizavimu...
Bet...
Bet, kaip sako labai protingi poetai, tai kas parašyta, atspausdinta, paskelbta – nieks, niekada nesugebės net su kirviu iškapoti...
Krito žvaigždė į delnus (knygos pavadinimas)
Beržai prie tako (pirma dalis)
Parimę gluosniai
Ten, kur gimiau, laukuos upeliai alma.
Aviečių uogos noksta miškuose.
Ten rudenio gėles šalna pakanda
Ir javo varpa gelsta laukuose.
Ten žydi sodai lyg galva močiutės,
Pasidabruota rudenio šalnų.
Žali miškai su trelėmis lakštučių,
Siauri takeliai, praminti vaikų.
Dabar ten liko tik beržai pabalę.
Parimę gluosniai prie senų namų.
Belaukdami tėvai, regi, paseno.
Jie vis dar laukia grįžtančių vaikų.
Vėjas
Tyloj girdėt, kaip minutes skaičiuoja
Kurantų dūžiai lyg mana širdis.
Už namo kampo vėjas aimanuoja,
Lyg pasiklydęs savame kely.
Jisai nupūtęs uosio, klevo lapą
Pajudino miške šakas pušų.
Nušlavęs šapelius nuo briedžio tako,
Jis nušlamėjo šakomis beržų.
Nusikvatojo ežero pakrantėj,
Pažėrė saują spindinčių purslų.
Vėl tyliai sėlina namų palangėm,
Kad neišbudintų sumigusių vaikų.
Pamerkęs akį ir papūtęs ūsą
Vėl pūsteli jis iš visų jėgų.
Ir vėl nurimsta, paskutinį gūsį
Išbarstęs kelyje, platybėje laukų.
Tyla
Jau išnyko žingsniai paskutiniai
Ir nutilo aimana tyli.
Nebeplaks širdis daugiau krūtinėj,
Nesutiksi jų daugiau kely.
Stovi tyloje beržai parimę,
Šakomis sūpuoja lyg tėvai vaikus.
Tik gėlė pašiurpus saugo kapą jūsų.
Miegančius čia amžinu miegu.
Tarp kapų čia tyliai sklando vėjas.
Jis aplanko mirusius visus.
Balto sniego rieškučias pabėręs,
Juo apdengia tylinčius kapus.
Tyluma... Ji net ausyse spengia.
Šauksmą toj tyloj girdi.
Baltas sniegas kapą dengia.
Ir visur tyla gili gili.
Tėtei
Tu išėjai pavasariui atėjus,
Kai skleidė žiedus sodo obelis.
Tave žmona į kelią palydėjo –
Žadėjai jai jau kitądien sugrįžt.
Tačiau lemtis tau kitą kelią skyrė –
Tratėjo automatai pagiry.
Ir motina nebesulaukė vyro,
Vaikai našlaičiais liko čia penki.
Tenai kulka nutraukė Tavo kelią,
Širdis užgeso – žiedlapiai rausvi
Palei mažytę pakelės trobelę.
Styga nutrūko amžiams šiam kely.
Neliko Tavo juoko ir svajonių.
Neaušta rytas, neskamba daina.
Tiktai širdy mums liko jūra skausmo
Ir viską gaubia amžina tyla.
Beržai svyruokliai
Stovi beržas parimęs prie kelio,
Išlydėdamas savo vaikus
Į gyvenimo platųjį kelią –
Ar sugrįš jie kada į namus?
Jau nutilo armonikos trelės,
Negirdėti sesučių dainų.
Tebežydi rugiuos rugiagėlės,
Bet nėra jau takų pramintų.
Nebeliko jau svirties prie kelio.
Ir neliko gimtųjų namų.
Tiktai beržas pabalęs vis šlama,
Tebelaukdamas grįžtant vaikų.
Snaigės
Lyg balti rugiai plasnoja –
Snaigės sukasi ratu.
Jos visus šiltai apkloja –
Žemę slepia nuo žmonių.
Po sniegu laukai ir medžiai,
Krūmai spindi sidabru.
Tiktai šaltis brenda vienas
Jam pažįstamu taku.
Migloje mėnulis maudos,
Spindi kelias pusnyje.
Pasimetęs paukštis blaškos
Medžių šviesiame tinkle.
Snaigės sukasi ir krinta,
Viską puošia sidabru.
Dengia vargą, meilę, laimę
Jau prabėgusių dienų.
Namų viltis
Pasiliksiu viltį – lai jinai rusena,
Kad nebūtų šalta mano namuose.
O vienatvės godos man užmigt neduoda –
Plakas kaip žuvėdros vėjo sapnuose.
Koks paklaikęs skrydis: nesimato žemės,
Lūpos jaučia druską. Kristi nevalia.
Gal nenori Dievas, kad kažkas nutiktų,
O likimas kviečia ištiesta ranka.
Kaip baisu pajusti, kad išslysta žemė,
Rodos, iš bedugnės ką tik pakilai.
Atsispirt į viltį – savo seną draugę,
Gal pakels į aukštį ji trapiais sparnais.
Su laiku išnyks gal širdgėla ir bėdos,
Atsiremsiu žemės tyliai ir tvirtai.
Ir atgis svajonė, nuostabi svajonė –
Nebaisu pakilti nuosavais sparnais.
Saulė delnuose
Kai naktis pabėga saulę pasitikus,
O dangus nušvinta rytmečio žara,
Tu per rasą bėgsi puokštę prisiskinus
Geltonkasė savo tėviškės dukra.
Šaltos rasos tavo kojas gelia,
Bėgi tu į saulę rytmečio sutikt.
Palieki rasoj tu nubrauktą takelį,
Tiktai negali gimtų namų palikt.
Tu rankas ištiesus pakeli į saulę
Ir nušvinta pievos, sodai ir laukai.
Šypsena sava praskaidrini pasaulį,
Tavo juokas aidi dar ilgai ilgai.
Saulė jau pakilus dangumi ridenas,
Čia netyla juokas, tu susimąstai.
Pamatai, kaip mina takelius kojelės
Mažos ir kaip krykščia pievoje vaikai.
Kūčios
Kada Kūčių nakty tyliai snaigės krenta
Ir vaitoja vėjas sodo pakrašty,
Tu akis pakelki į žvaigždėtą dangų
Ir susimąstyki, ką širdy jauti.
Gal tave svaigina vakaro šešėliai,
Gal širdy tau skamba tik šventa malda.
Gal matai kaip miega Kristus prakartėlėj,
Gal liūdi, kad baigės dar viena diena.
Taip, brangioji, skirta šiam plačiam pasauly,
Kad naktis ateina po šviesios dienos.
Reikia džiaugtis, kol dar šviečia saulė
Ir save vaduoti iš juodos tamsos.
Kai išblės svajonės ir ateis senatvė,
Ir šioj žemėj tavo laiko nebeliks,
Kai uždegs tau žemės paskutinę žvakę –
Gal danguje Dievas tave pasitiks.
Lyra
Palieskim daugiabalsę dainiaus lyrą,
Paskleiskim jos garsus per klonius ir girias.
Maironis mūsų širdyse lig šiol nemiręs,
Lai pats jis mus į praeitį nuves.
Į gūdų mišką, būrį vaidilučių,
Kur šventas laužas lig paties dangaus.
Prie seno žynio, šokančių sesučių
Ir prie karaliaus linksmo ir narsaus.
Kada tik laumės miškuose kvatoja –
Jos nuvilioja priešą į raistus.
Kur ąžuolai, beržai dievus atstoja –
Neradęs kelio, priešas čia pražus.
Kur didžiavyriai gina savo pilį,
O neapgynę mirtį pasirinks.
Kai išblaškyti priešo gins Tėvynę,
O nugalėję vėlei susirinks.
Ir vėl degs aukuras, šoks vaidilutės,
Žynys čia melsis, ir sugrįš taika.
Tad prisiminkim dainių, lyrą, maldą,
Kad neišnyktų Lietuvos tauta.
bevardžiai kryžiai
Bevardžiai kryžiai
Pakelėmis stovi.
Bevardžiai kryžiai rymo kapuose.
Sakyk, kodėl
Dairaisi tu į tolį,
Laikai gėles, sugniaužtas delnuose.
Galbūt todėl,
Kad užmarštin nuėjo
Tėvų ir brolių vardas širdyje.
Galbūt kapai
Čia užpustyti vėjo
Tau primena laikus praeityje.
Bevardžių kryžių
Niekas neaplanko,
Per Vėlines žvakutės neuždegs,
Todėl padėk
Ant kapo gėlę brangią,
Dar ir žvakutę čia per Vėlines uždek.
Rasoti laukai
Tu nematai raudono rožės žiedo,
Baltų beržų ir nuostabių šilų.
Ir kaip žibutės skleidžias iš po sniego,
Jos atmerktų ir mėlynų akių.
Tu nematai, kaip spindi ryto rasos,
Gelsvi plaukai kaip skleidžias ant pečių.
Kaip juodos garbanos ar kaštoninės kasos
Puikuojasi ant moterų galvų.
Tu nematai padangėj vyturėlio
Ir jūroje banguojančių bangų.
Nei spindinčio padangės mėlio,
Laukuos siūbuojančių rugių.
Bet tu girdi, ką šaltas vėjas sako,
Girdi, kaip krenta nuo žiedų rasa,
Kaip kalbasi beržai prie gimto tako
Ir kaip pamoja šnarančia šaka.
Tik tu girdi, kaip mažos skruzdėlytės
Mažom kojelėm pramina takus.
Todėl laisvai tu išeini iš ryto
Ir per rasotus klaidžioji laukus.
Žeimena
Tu vingiuoji miškais ir šilojais,
Tyrą vandenį savo neši.
Tu vingiuotom pakrantėm kvatojies
Ir nurimsti pušų šlamesy.
Tu nuplauni ir nuneši vargą
Pasiėmus nuo vargšo pečių.
Praplauki Švenčionėlius atsargiai,
Tyliai rymai – lyg lauki svečių.
Žeimena – tavo vardas lyg varpas
Atsiliepia mums dūžiuos širdžių.
Ir tik žiemą nurimsi pavargus
Tu nuo ledo ant savo pečių.
Mamai
Kai tyliais vakarais
Tau žiogeliai melodiją groja,
Ko liūdi po langais
Ir į kelią žvalgaisi, mieloji?
Jau užaugo vaikai
Ir išskrido iš gimtojo sodžiaus.
Jei sugrįžt nenorės,
Neprišauksi nei laišku, nei žodžiais.
Bet jei tu juos myli –
Širdies šauksmą ir skausmą parodyk.
Jie supras, jei tyli,
Reiškia, įžeidė darbu ar žodžiais.
Jei likimas nuspręs,
Kad paskirta ne čia jiems gyvent –
Tu ateik pas vaikus,
Ir kartu su vaikais tu pasensi.
Išėjai
Išėjai vieniša tu iš kaimo.
Palikai gimtą sodžių, laukuos
Upelius, kur pakriaušėmis alma,
Ir rugiagėlės žiedus rugiuos.
Palikai takelius išbraidytus,
Kur vaikystėj lakstei tu basa.
Palydės tave auštantis rytas
Ir suspindusi saulėj rasa.
Tavo vienišas liūdnas šešėlis
Vėjo blaškomas toly išblės.
Tik lakštučių pavasario trelės
Tavęs grįžtančios lauks ir liūdės.
Gandro lizdas pasviręs ant stogo
Šauks sugrįžt, neišeit iš namų.
Ir langai tavo gimtojo sodžiaus
Žvelgs į kelią jie žvilgsniu liūdnu.
Čia mama, jau sena ir pražilus,
Po beržais vis į kelią žiūrės.
Ir šnabždėdama poterius tyliai
Ji dar laukia sugrįžtant duktės.
Mamai išėjus
Tu išėjai, kai medžių lapai krito,
O žemę gaubė rudenio naktis.
Tu nesulaukei auštant kito ryto –
Nustojo plakusi Tava širdis.
Tavosios sielos žemėj nebeliko,
Tu užmigai čia amžinu miegu.
Galbūt Tave savi ten pasitiko,
O gal viena prieš Dievą stovi Tu.
Praėjusi šioj žemėj ilgą kelią,
Užauginai septynis Tu vaikus.
Buvai mama, močiutė mylinti, laiminga,
Tad iš dausų palaimink, Mama, mus.
Tu tik palauk, mes vėlei susitiksim
Gal ten aukštai, o gal šaltuos kapuos.
Ir mes vaikus šioj žemėje paliksim
Jau su sidabro gijomis plaukuos.
Per vėlines žvakutės degs kapuose,
Kad būt šviesu dangaus skliautų take.
Juk mes, tėvai, atgimstam vaikuose
Ir amžinam gyvenimo laike.
Laikas
Girdžiu, kaip laikas valandas skaičiuoja,
Kaip dūksta vėjas už langų.
Kaip medžiai verkia ir dejuoja,
O širdyje graudu, nyku.
Girdžiu, kaip pažeme šalna atslenka
Ir kanda gėlę po gėlės.
Kaip paukščiai skrydžiui susirinko.
Kas juos į kelią palydės?
Girdžiu, kaip rugio daigas auga.
Vėliau žiemos miegu užmigs.
Balta žiema jo miegą saugos,
Pakol pavasaris atvyks.
Ir taip ratu ratu aplinkui
Pasaulis sukas. mes kartu
Su juo pasenstam ir palinkstam,
Tarytum gėlės nuo šalnų.
O laikas skuba, nesustoja
Lyg vėjo nešami pūkai.
Ir aušta kitas vėl rytojus,
O mus pakeičia mūs vaikai.
Metai
Nuplasnojo metai baltasparniais paukščiais
Lyg ištirpus saulėj vakaro rasa.
Nieko nebeliko, niekas nebelauks čia,
Kur kadais bėgiojai pievomis basa.
Tu tik neliūdėki, kad prabėgo metai,
Papuošė tau galvą laikas sidabru.
Liks prisiminimuos visas mūsų kelias...
Viską dengia laikas praeities šydu.
Tu vėl prisiminki tą šerkšnotą rytą
Per padangę skriejant skambesį varpų.
Ir pavasarinį rytmetį Velykų,
Ir auksinę saulę, kviečiančią kartu.
Kapų tyla
Čia tyluma, tik šaltas vėjas sklando
Kaskart aplėkdamas visus kapus.
Ir čia visiems atėjusiems suranda
Ramybę, tylą ir gerus žodžius.
Čia papuoštas gėlėm kiekvienas kapas,
Žvakutės plazda lyg gyva širdis.
Čia susitinka šiapus ir anapus.
Visus aplankom savo maldomis.
Ir vėl tyla. Visi iš čia išėjo,
Bet jie ateis gal šiandien, gal rytoj.
Tiktai beržai, siūruodami nuo vėjo,
Jie šnabžda maldą amžinoj tyloj.
Žiemos skara
Tamsioj nakties tyloj
Pavargę kryžiai miega.
Juos lyg pūkų skara
Žiema užklojo sniegu.
Baltuose pataluos
Tiktai žvakutės žiba
Ir vakarų tyloj
Jos mena amžinybę.
Ramybė ir tyla,
Tik sniego pusnys pūpso.
Kai vasara ateis,
Pražys darželis rūtom.
Pro šalį nepraeik,
Palaistyk gležną gėlę.
Mus čia visus pašauks,
Kuriuos mirtis sugėlė.
Per vėlines kapuos
Uždek žvakutę mažą.
Kai mūsų nebebus –
Kiti grąžins mums grąžą.
Paliesius
Čia nesenai Paliesius buvo kaimas,
Namuose degė ugnys vakarais.
Jaunimas čia svajojo apie laimę.
O paupy siūravo jovarai.
Per sekmines jaunimas susirinkęs,
Prieš tai pagerbęs Viešpatį dangaus,
Čia sukosi po šviečiančiais žibintais.
Juos nešė valsas lėtas ir svaigus.
Per Jonines vėl dainos iki ryto.
Armonika pavargusi vaitojo.
Daina ir šokis keitė vienas kitą.
Jaunimas apie ateitį svajojo.
Neliko kaimo, ne tiktai jaunimo.
Nebeskamba armonikos akordai.
Prie šulinio pavargus svirtis rymo –
Kas jai užmigt šį vakarą neduoda?
Negrįžai
Išėjai iš namų tylų vakarą
Su užgęstančios saulės šviesa.
Buvo šiltas ankstyvas pavasaris
Ir šventų Velykėlių diena.
Mes tikėjom, kad grįši pro pirtį,
Per alksnyną siauru takeliu.
Lauks prie šulinio rymanti svirtis
Ir pulkelis mažyčių vaikų.
Negrįžai, nes nusinešė viltį
Ir svajonę žiaurioji mirtis.
Vis dar laukia prie šulinio svirtis
Ir alksnyne parimus pirtis.
Neatvėrė daugiau tavo rankos
Kiemo vartų, nei namo langų.
Tik suspaudė lyg akmenys širdis –
Širdeles mažas tavo vaikų.
Mes užaugom, visi išsiskirstėm,
Nebėra jau gimtųjų namų.
Gal tada, kai ir mes jau numirsim,
Susitiksim takuose dausų.
Vyturėlis
Pro seną vienkiemį vingiuoja girion takas.
Prie namo puošiasi baltai vyšnia.
Tu paklausyk, ką senos eglės sako
Ir ką tau primena sena daina.
Gal tas dienas, kai tu buvai mažytis
Ir kai žalmargę miškuose ganei,
Arba žvaigždes, kurios danguje švietė,
Jaunystę, jau praėjusią seniai.
Per ryto rasą nuvingiuoja brydė,
Ji lyg gyvatė rangosi rasoj.
O gėlės tos nušalo ir nuvyto,
Tik liko žodžiai pamirštoj dainoj.
Dainas, kurias dainavom, bet pamiršom,
Dienas, kurios nuslinko praeitin.
Tik vyturėlis į padangę kyla
Ir vėl čirena žmogui virš galvos.
Vėjas
Tyli naktis, danguj žvaigždutės žiba
Ir žiburėliai namo languose.
Čia pusnyse paskendusios sodybos,
Jos vėl atgyja mano sapnuose.
Ten už namų eglutės valsą šoka,
Balti beržai melodiją pagros.
Tolumoje girdėt nykštukų juokas,
Jie mus į klaidų kelią nuvilios.
O ąžuole kvatojasi apuokas,
Jis šaltą rudenį primins.
Arba pavasarinį upės juoką,
Kai paskutinį ledą ištirpins.
Ir vėl tylu, tik šaltas vėjas pučia,
Visus takus į kaimą užpustys.
Ryte, užgesus spinduliams žvaigždučių,
Apakins mus tik sniego spindesys.
Ir jei nakčia kažkas praėjo,
Neliko jokio pėdsako kely.
Vien tiktai gūsį sniego šaltas vėjas
Pabėrė ir nusinešė tolyn.
Pavasario žiedai
Pavasaris žiedais laukus išpynė,
Pasipuošė berželiai žaluma.
Juk tu esi sava, brangi Tėvynė,
Kalnuota, ežeringa Lietuva.
Čia sesės geltonkasės rūtas skynė,
Pasipuošė jomis savas kasas.
Čia broliai ėjo gint savos gimtinės.
Kas juos iš tolių į namus parves?
Gal jie namo sugrįš su paukščiais,
Kai sniegas tirps, galulaukės žaliuos.
Sugrįžusiems visiems linkėsiu tyliai –
Širdingo džiaugsmo, meilės, šilumos.
Broliui
Pravirksta akmenys prie kelio,
Nesužaliuos sausa lazda.
Tu kaip ir ji, brangus broleli,
Atgal negrįši niekada.
Rudens šalna tave pakando
Su šaltu lapkričio sniegu.
Lig šiol negyja likęs randas,
Kai išlydėjau iš namų.
Tu negrįžai į šį pasaulį,
Kuriam taip sunkiai gyvenai.
Gal nuo jaunų dienų toks kelias
Tau buvo skirtas, nežinai.
Jaunystė pralėkė lyg vėjas
Su šalčio šuorais ir speigu.
Ir tu kas dieną vis tikėjai,
Kad bus dar ir gerų dienų.
Tačiau, deja, kitaip išėjo.
Tu suklupai savam kely.
Lankys tave tik šaltas vėjas
Ir mes, kol esame gyvi.
O kai ir mes iš čia išeisim
Ir liks tik vardas akmeny,
Tikiuosi vėlei susitiksim
Mes amžinam dausų kely.
Sibiro rūtos
Sako, kad jūros
Nuo ašarų sūrios,
Našlių ir našlaičių išlietos...
Karan išėjo nė nemylėję.
Krito ant sniego.
Krauju aplaistė
Žemelę juodą,
Save aukojo.
Mamos ir žmonos
Po ešelonais
Gėlių vainikus jiems klojo.
Sibiro tolius
Jie išmatavo,
Gimtąjį sodžių sapnavo.
Daugel negrįžo,
Nešė tik kryžių
Į amžinybę...
Liko tik kryžiai,
Kapų kupsteliai
Sibiro rūtom apaugo.
Jaunų tėvelių, mažų vaikelių
Jie atminimą saugo.
Ieva
Pakalbėki su mani, ievuže,
Pokalbiams dienų mažiau beliko.
Laikas bėga, o minutės ūžia
Tartum sniegui tirpstant pašaly.
Mane blaškė karo audros baisios,
Pokario žiaurumų sūkuriai.
Pasakyk, ar pasiilgai laisvės
Tu pakilus angelo sparnais.
Laimė tau sparnų dar nepakirpo
Ir nenutrenkė ant žemės amžinai.
Kol gali, dar gelbėkis ir kilki
Apdaužytais, bet savais sparnais.
Širdis
Širdis pilna giedros,
O akys pilnos ašarų.
Juk pralekia pro mus
Tiek daug pavasarių.
Sugaut jų negali,
Sustot nepaprašysi...
Kaip ir jaunų dienų –
Nors vysies – nepavysi.
Dabar kiti laikai –
Kiti pavasariai.
Užaugo mūs vaikai,
Išėjo į gyvenimą.
Tarsi ne tiek giedros,
Mažiau ir ašarų.
Blogybių gal tiek pat,
Mažiau tik pasakų.
Amžinybės taurė
Pakelčiau amžinybės taurę.
Bet aš jos neturiu.
Pagavus uždaryčiau saulę
Tarp sienų keturių.
Bet saulė iš namų pabėgs,
Pakils į žydrą dangų.
O laikas pro pirštus tekės
Ir kris iš rankų.
Kas kelią gėlėmis išklos
Man per šią žemę einant,
Į puotą kas mane pakvies
Ir kas sukurs man dainą?
Sudužo krištolo taurė,
Ir laikas išsiliejo.
Buvau sugavus jo šiek tiek,
Bet... jis vis tiek išėjo.
Brydė
Kai vakarais šėma tamsa apgaubia
Namelį mažą miško pakrašty,
Vilioja jis šešėlius į palaukę
Ir kviečia mus į tėviškę sugrįžt.
Sugrįžti ten, kur dainos išdainuotos.
Namo pareinant nubraukta rasa.
Brydė paliko parugėj vingiuota.
Ten, kur vaikystė pralėkė basa.
Neliko miško, nei šermukšnio kekių.
Nutolo viskas, dingo praeity.
Neliko svirties, stogo samanoto
Ir patys mes į miestą ištremti.
Namuos tamsu, nes nebėra jaunimo.
Visur tylu, nes negirdėt dainų.
Tiktai trobelė vidur lauko rymo
Ir laukia dar sugrįžtančių vaikų.
Kaštonų žvakės (antra dalis)
Jaunystės daina
Aplink tyla, tiktai žiogeliai groja.
Menu takus, kur praėjai, brangioji.
Menu, kai susitikom pirmą kartą
Visus žodžius, tada ištartus.
Pasaulis purpuru man akyse nušvito,
Naktis svajonių pasaka pavirto.
Bet, rytui auštant, burtai išsisklaidė –
Aš supratau: tu ne mana mergaitė.
Aš išėjau. Likai tu savo kaime
Melsvų akių undynė – mano laimė.
Tik neuždrauski man tave mylėti,
Svajoti, džiaugtis, tavimi žavėtis.
Gal bus diena, mes vėlei susitiksim.
Rasotoj pievoj vėl brydes paliksim.
Tu man buvai, likai svajonė,
Jaunų dienų daina ir vakarų vilionė.
Ir aš eisiu
Sakyk, kodėl tu išėjai tą rytą,
Išsinešei ir laimę, ir svajas.
Tik liko kelias, lapais nubarstytas,
O žingsnių aidas nyko tyloje.
Tu vienišas ėjai, bet su tavim ir meilė
Išėjo ir ištirpo migloje.
Ilgai sapnuosis tavo mielas veidas
Ir tavo žvilgsnis – ašara jame.
Užžels takai, kuriais abu praėjom,
Ir nužydės vėl ievos paupy,
Paliks tik kopos, supustytos vėjo,
Jo žvarbūs gūsiai rudenio nakty.
Ir eisiu aš į tuščią nykų kelią
Ir nežinau, ar grįšiu atgalios.
Tiktai prie tako rymantis berželis
Išeinančiai man šakomis pamos.
Gyvenimo laimė
Gyvenimas – tai valandos ir dienos,
Gyvenimas – tai laimė ir svaja,
Gyvenimas – tai svaigios mėnesienos,
Šaltų rudens naktų tamsa.
Tiktai negrįš atgal prabėgę metai
Ir aidas meilės žodžių ištartų.
Tik atminty paliks mylėtos akys
Ir laikas, kai dar buvome kartu.
O meilės žodžiai buvo vien tik žodžiai,
Į erdvę išplasnojo pažadai.
Mane tik tai gyvenime paguodžia,
Kad be manęs tu meilės neradai.
Atleisk
Kas suskaičiuos, kiek ašarų išlieta,
Kiek nemiegota nerimo naktų?
Tu man atleisk, vienintelė mylėta,
Kad neilgai mes buvome kartu.
Galbūt lemtis tau kitą kelią skyrė,
Gal mums abiems nelemta būt kartu.
Aplink girdžiu tik gūdžią tamsią tylą
Ir vėjo šokį, sukantį ratu.
Tu man atleiski, kad aš dabar svajoju
Apie mūs meilę, aistrą, mus abu...
Kad tavo vardą tylumoj kartoju
Ir kad svajoju būti vėl kartu.
Tu man atleisk už minutes tylėtas,
Už mano aistrą, meilę per naktis.
Tik tu viena, be galo numylėta,
Man pasirodai nuolat prieš akis.
Aš visada matau tik tavo veidą,
Ilgų blakstienų uždengtas akis,
Svajonėse kartoju tavo vardą
Ir tavo meilės ilgisi širdis.
Vienatvė
Daina skamba, o vėjas kvatoja,
Pasičiupęs tolyn ją nuneš.
Pasakyk, kur esi, mylimoji,
Nes lig šiol negaliu aš surast.
Išbraidžiau parugėm ir palaukėm
Išbraidytus takus takelius.
Atsiliepk, kur esi, geltonplauke,
Kur likimas suves mūs kelius.
Aš žinau, kad esi šiam pasauly.
Ir likimo esi man skirta.
Tau kelius tegul nušviečia saulė,
Tik manęs nepalik liūdesy.
Tu ateik, nes širdis man vaitoja.
Laukt sunku, kol keliai mus suves.
Aš prašau, tik ateik, mylimoji,
Nes vienatvėj aš laukiu tavęs.
Tu nepyk
Tik tu nepyk, kad aš tave dar myliu,
Kad ežerai man primena tavas akis.
Kad susimąstęs, liūdnas ir nutilęs
Apie tave svajoju per naktis.
Kad aš menu saldumą tavo lūpų
Ir tavo širdį, plakančią šalia.
Kai mus naktis pavasario užklupo,
Ir bučiniai mums buvo aimana tyli.
Menu aš tavo eiseną lyg gulbės
Ir tavo žingsnių aidą naktyje.
Žydėjo man pavasarinės tulpės –
Radau likimą savo tavyje.
Tik tau dainas aš visada dainuoju,
Tik tau likimą savo aš skiriu.
Prašau, tik neišeiki, mylimoji,
Neliks man meilės, nei svaigių naktų.
Tik tu nepyk, bet aš tave vis myliu
Ir tu vienintelė brangiausia man esi.
Jei išeisi – paliks tik naktys tylios,
O aš paskęsiu meilės ilgesy.
Širdies daina
Tu paklausyk,
Mano širdis dainuoja
Ir žydi gėlės laukuose.
Aš pas tave
Ateisiu, mylimoji,
Su rožės žiedu atlape.
Tik tu palauk,
Padangės vyturėlis
Tau mano meilę ant sparnų atneš.
Tiktai sutik
Mane tu, mylimoji,
Su saulės šypsena savam veide.
Širdies daina
Lyg gintaro lašelis
Į tavo širdį lyg rasa įkris.
Tiktai pamilk
Mane, brangioji mano,
Juk meilei atvira tava širdis.
Sidabro takas
Vakare leidžias saulė pavargus,
Žemę gaubia tamsioji naktis.
Tiktai vėjas kartos tavo vardą
Tol, kol plaks man krūtinėj širdis.
Spindi takas sidabro per jūrą,
Plakas bangos į smėlio krantus.
Tolumoj aidės daina klajūno,
Ji sužadina meilės viltis.
Liko pėdos, įmintos į smėlį,
Ryto vėjas jas vėl užpustys.
Tavo akys spindės lyg dangaus pakraštėlis,
Nežinia, ką jos man pasakys.
Galbūt ilgesį jose regėsiu
Arba meilės liepsna suspindės.
Tave vieną per amžius mylėsiu,
Jei likimas abiems mums padės.
O jei tu tartum rūkas išnyksi
Ir svajonių nei meilės neliks,
Tu žinai, laiko laikrodis tiksi,
Gal keliai mūs ir vėl čia suves.
Nesužeisk širdies
Tu paklausyk, ką baltas beržas šnara
Ir kam jis moja savo šakomis.
Priglusk prie jo ir pagalvok, kaip gera
Nurimt širdim ir savo mintimis.
Tu pažiūrėk į jo vainiką žalią –
Jis visas pasipuošęs žirginiais.
Prie jo prieik, gal rasi savo kelią,
Kai saulė leidžias tyliai vakarais.
Tik neišeik iš sodžiaus, iš gimtinės,
Nes bus sunku sugrįžti atgalios.
Ir nepamirški meilės pirmutinės,
Nors lengvas kelias iš namų vilios.
Tu nesužeisk širdies tos, kuri myli
Ir kurios meilė tau vienai skirta.
Kai akys dega, tačiau lūpos tyli,
Kai jus apgaubia spengianti tyla.
Atverki širdį ir praverki lūpas,
Kad jus sujungtų karštas bučinys.
Pajusi tu, kaip svaigiai žemė sukas
Ir viskas skęsta meilės svaiguly.
Laikas
Tu pažiūrėk, kaip puošias sodo vyšnios
Baltais žiedais lyg nuometais baltais.
Juk tu jauti, kaip pralekia jaunystė
Su vasarom, šaltų žiemų speigais.
Juk tu jauti, kaip praeitin nueina
Pirmoji meilė su širdies kančia.
Ir tu girdi, kaip medžiai ošia dainą,
Kurią su vėju dainavai slapčia.
Juk tu matai, kaip jūroj plakas bangos,
Žuvėdrų klyksmas aidi naktyje.
Balti laivai ir baltos burės sklando
Tolybėj jūros, nyksta akyse.
Pakils banga ir nusiris į krantą,
Nuplaus pėdas, kurias tu palikai.
Kur jūs abu susikabinę rankom
Klajojot, krykštėt lyg maži vaikai.
Tu neišduok nei meilės, nei svajonių,
Sugrįžk į krantą su balta banga.
Tegul širdy nelieka abejonių,
O savo meilę parsinešk delne.
Tylūs vakarai
Čia tyliais vakarais
Saulei leidžiantis spindi žara.
Ateini tu lėtai,
Apsigaubusi šilko skara.
Išsipynei kasas –
Ir plaukai tau apgaubia pečius...
Išsisklaidę plačiai
Spindi garbanos juodu šydu.
Tu ateik, paskubėk,
Nes man laukiant nerimsta širdis.
Aš tikrai, patikėk,
Myliu mėlynas tavo akis.
Myliu žingsnius tavus
Tau it gulbei atplaukiant žeme.
Ir svajonių takus,
Ir tą žarą, kur lydi tave.
Laiškai
Neperskaitytas laiškas,
Ant sniego parašytas,
Ištirpo jis nuo saulės
Pavasario karštos.
Jis ašarom nukrito
Į mano liūdną širdį
Ir man reikės vėl laukti
Ateinančios žiemos.
Tada jam parašysiu
Ant žalio gruodžio ledo,
Kad greitai neištirptų,
Kad spėtų paskaityt.
Galbūt abu laiškai šie
Upely susitiks vėl,
O vasarą iškris jie
Ant vakaro žolės.
Kada abudu eisim
Per tą rasotą žolę,
Skaitysim meilės laiškus,
Rašytus abiejų.
Ir tik tada suprasim,
Kad vienas kitą mylim,
Tad ir rašyt neverta
Ištirpstančių laiškų.
Žvaigždžių lietus
Žvaigždžių lietus pažyra tamsią naktį,
Kai žemę gaubia vakaro tyla.
Tu ant palangės pasirėmus lauki,
Kol suskambės tavos širdies styga.
Styga, kurią paliečia meilės aidas
Ir neša tolyn džiaugsmą ir svajas.
Jo lūpos, kur kartojo tavo vardą,
Ir žvilgsnį tą, kurs primena žvaigždes.
Žvaigždžių lietus apšviečia paukščių taką,
Tik neapšvies jam kelio grįžt atgal.
Tu tyloje klausai, ką vėjas sako.
Svajoji, lauki ir tiki, o gal...?
Trumpa vasara
Tu į mano gyvenimą įžengei
Lyg jaunystės dienų spindulys,
Tarsi džiaugsmas šviesus ir vienintelis,
Tartum vėjo svaigaus sūkurys.
Tavo akys lyg ežero gilumos,
Į jas žiūrint apsvaigti gali.
Jos vilioja lyg vakaro tylumos,
Lyg daina paslaptinga, tyli.
Ir žodžius aš tavuosius atmenu –
Tu sakei, kad gimei per vėlai.
Man į širdį įkritę akmeniu,
Gaudžia jie: „Per vėlai, per vėlai“.
Neprašiau amžinos tavo meilės,
Kai trumpam susitiko keliai,
Kai prabėgo palaukėmis vasara –
Tu taip skaudžiai mane palikai.
Man primins tave vakaro sutemos,
Skambios dainos tyliais vakarais.
Mums nebuvo abiems bendros rytdienos –
Lemta eit mums skirtingais keliais.
Melsvo ežero vilnys banguodamos
Teprimins mums laimingas dienas,
Lieknos pušys nuo vėjo siūbuodamos
Tegul ilgesio šnara dainas.
O ir tu prisimink šitą vasarą,
Kai taip švelniai mylėjai mane.
Ir nušluostyk ištryškusią ašarą,
Jei mane susapnuosi sapne.
Šalta ašara
Ne lietus šaltą rudenį lyja –
Skruostu ašara rieda sūri.
Man taip liūdna ir tuščia širdyje,
Nes nėra jau tavęs šiam kely.
Jau prabėgo laimingosios dienos,
Viskas nuplaukė jau praeitin.
Ir seniai nužydėjo purienos,
Kurios atnešė meilę širdin.
Nebeliko švelnių tavo žodžių,
Nebeliko ir meilės širdy.
Neatneši daugiau tu man rožių –
Jos spygliuotos, bet puikios. Girdi?
Gal kada mes ir vėl susitiksim,
Jau pabalę bus mūsų plaukai.
Svetimi viens kitam mes paliksim,
Nors mylėjom viens kitą karštai.
Duok vilties
Duok vilties, kad tu ir vėl sugrįši,
Kad aš likčiau su ramia širdim.
Be tavo meilės greit prabėgs jaunystė,
Nes aš gyvensiu meile ir viltim.
Tu duok vilties, kai vėl žydės alyvos,
Tu vėl sugrįši iš toli toli,
Kad tavo rankos vėl bus švelnios, gyvos
Ir nepranyksi vėl tamsioj nakty.
Tu duok vilties, kad tai tikrai ne sapnas,
Kad meilė širdyse atgims,
Kad neužžels pramintas mūsų takas,
O ryto aušros mus abu sutiks.
Tavęs nėra, o aš tikiu,
Nors skausmas spaudžia man krūtinę,
Kad mes vėl būsime kartu...
Viltis juk miršta paskutinė.
Žuvėdros
Atskrenda svajonės baltasparniais paukščiais,
Sukasi ir blaškos vėjo sūkuriuos.
Aš tave išgirsiu, jei mane pašauksi,
Ir regėsiu veidą tavąjį sapnuos.
Nepaliki pėdų smėlyje prie jūros –
Šaltas rudens vėjas greit jas užpustys.
Jūros bangos ritas dūždamos į krantą.
Klykiančios žuvėdros – ką jos pasakys?
Apie mano meilę, ilgesį ir gėlą.
Apie mano skausmą, nerimą širdy.
Tu tiktai išgirski – jos suvirpins sielą:
Mums likimas skyrė būt vienam kely.
Na, o jei likimas su bangomis jūros
Mums paskyrė kelią ilgą vienumos,
Ašarą nubrauksiu aš nuo skruosto sūrią –
Baltosios žuvėdros mums sparnais pamos.
Be tavęs
Be tavęs liūdnos vasaros dienos,
Be tavęs man šalta rudenio nakty.
Išėjai tu į tolumas vienas –
Vietoj meilės man liko viltis.
Visus kelius užpustė sniegas
Ir nebešviečia žiburys nakty.
Aš iki kryžkelės skubėdavau kas dieną
Ir vis žiūrėjau – mielas gal sugrįš?
Tačiau kelyje neliko net ir pėdų,
Užpustė vėjas, užnešė sniegu.
Tapo tuščia ir liūdna – išėjo
Iš gyvenimo mano žmogus.
Sūpuoklės
Tu, mergaite, ateik
Prie berželių baltų.
Mes pakilsim abu
Lig padangės žvaigždžių.
Ir sunėrę rankas
Mes paskęsim svajoj,
Ir abu lyg aušros
Mus sūpuoklės sūpuos.
O kai ryto žara
Mus prikels iš svajų,
Bus nauja čia diena –
Meilės, džiaugsmo pilna.
Ir todėl aš prašau –
Tu ateik pas mane,
Nes manoj širdyje
Dega meilė tyra.
Ir kada širdys mūs
Plaks vienodu ritmu,
Nors sūpuoklių nebus –
Su manim būsi tu.
Kaštonų žvakės
Tu man rasa ankstyvo ryto,
Tu mano laimė ir širdies kančia.
Ir tavo grožis niekur nematytas.
Tu man viena, likimo paskirta.
Tu nepalik rugiagėlių rasotų
Ir neišeiki iš gimtų namų.
Anksti ryte, pareidama iš šokių,
Žvakes kaštonų užgesinki tu.
Tu saulei tekant spindulį pagauki,
Parnešk delnuos su meile ir viltim.
Myliu tave, tavęs ilgiuos ir laukiu
Todėl, kad myliu ir tikiu tavim.
Ir nestabdyk sekundžių – tegu laikas bėga,
Jo nepavys ir nieks nesustabdys.
Jei meilė bus skaidri lyg baltas sniegas,
Tai laimė per gyvenimą lydės.
Nerimas
Negirdimas kaip meilė, kaip kančia,
Nematomas kaip šaltas vėjas.
Ir kam gi tu atėjęs paslapčia
Į širdį mano nerimą pasėjai?
Kam palietei slaptas širdies stygas
Ir kam nuklojai rožėm mano kelią?
Jos greit nuvys, kai jas pakąs šalna
Ir nubyrės jų grožis po lapelį.
Paliks pikti ir aštrūs jų dygliai,
Pliki stiebai, siūbuojantys nuo vėjo,
Neištesėti tavo pažadai –
Melavo lūpos, o širdis tylėjo.
Todėl išnyk iš mano kelio tu.
Širdis sudužo ir vilties neliko.
Nuo netesėtų tavo pažadų
Tiktai gėla ir kartuma man liko.
Ačiū, kad esi
Ačiū, kad esi šitam pasauly,
Kad laimingas, linksmas gyveni,
Ir kad visad skaisčiai šviečia saulė –
Nerimo nėra tavoj širdy.
Vien tik tau širdis manoji plaka,
Tik tave šioj žemėj aš myliu.
Akmenis nurinkčiau tau nuo tako
Ir pakločiau tūkstančius gėlių.
Ačiū tau, nors tu manęs nemyli.
Net ir nežinai, kad gyvenu.
Akys džiaugias tavim, o lūpos tyli.
Aš viena savu keliu einu.
Tu gyvenk, aš laiminsiu iš tolo
Tavo šeimą ir tavus vaikus.
Bet žinok, kad aš esu tavoji
Ir žvaigždė, ir vakaro dangus.
Karoliai
Išsibarstė dienos –
Gintaro karoliai,
Nieks jų nesurinks.
Jos išblės iš lėto
Lyg nutolę toliai –
Ir atgal negrįš.
Vasaros karštis
Ir naktys svaigios
Blės ir išnyks atminty.
Liks tik mūs norai
Suvert karolius
Iš meilės ir vilties.
Meilės neliko,
Viltys išnyko.
Kas mus mūsų kely paguos?
Liks žingsnių aidas,
Takeliai klaidūs,
Dienų karoliai nesuverti...
Brydė
Aš nenoriu
Aš nenoriu būti tik šešėlis,
Ir nenoriu būti tik lietus.
Nei padangėj lengvas debesėlis,
Ar vaivorykštė, suspindusi danguj.
Aš norėčiau būt šviesa saulutės –
Glostyti čia žemę ir namus.
Kad iškėlęs rankutes vaikutis
Į mane sušiltų delniukus.
Aš norėčiau būt daina lakštutės –
Palydėt artoją į laukus,
Ar balta skara senos močiutės,
Išlydėjusios iš tėviškės vaikus.
Aš nenoriu, o gal noriu būti? –
Kregždute, pakylančia dangun,
Šakele palangėj susiūbuoti,
Bet geriau norėčiau būt žmogum.
Vasara
Aušta ir žyra ryto aušra,
Saulė nušvis spinduliais.
Palaukėmis vasara mūsų basa
Bėgs ir nubėgs pabaliais.
Ji nesustos, kai ateis diena,
Varpom javų nuvilnis
Ir susilies su širdies daina,
Jeigu širdis ją išgirs.
Ji nulinguos pilku debesiu,
Saulę pridengus ranka.
Žemę aplies lietaus vandeniu,
Arba pagirdys rasa.
Dar suspindėjus rasos laše,
Vakarą žemei paskleis.
Ir pasipuošus žiedų skara,
Greit vasarėlė praeis.
Skausmas
Jei skausmas man primintų jūrą,
Aš laukčiau tų, kurių nėra.
Tarp mirtį nešančio gaudimo,
Tuštybės sklidinų namų.
Tu išėjai, o gėlės lauks
Ir tyliai vys jos akyse.
Tu negirdėsi, o jos šauks
Tolyn nueinantį tave.
Gal grįši tu, o gal ir ne,
Kai akutes atmerks žibutės.
Gal susitiksim tik sapne,
Jei negrąžins tavęs rugpjūtis.
Šilagėlės
Šalta žiema apgaubia mūsų žemę.
Papuošia eglę nuotakos šydu.
Tik nežinia, ką mums likimas lemia,
Nes šioje žemėj esam aš ir tu.
O po žiemos pavasariui atėjus,
Tu tik neskink šilagėlių, neskink.
Geriau kilimams pievų sužydėjus,
Baltų ramunių į kasas įpink.
Tu juodas garbanas ramunėmis papuošus,
Plauki it deivė pievų kilimais.
Tu tyliai meilei, laimei pasiruošus,
Ir lauki jos, kada jinai ateis.
O vakarais, kada žiogeliai groja
Ir šoka elfai vasaros nakty,
Tu prisiminki ir mane, brangioji,
Ir mūsų šokį valso sūkury.
Geltonkasė sesutė
Ankstų rytą gegutė kukuoja,
Ir lyg ašara spindi rasa.
Kurgi tu išėjai, mylimoji,
Per rasotąją pievą basa?
Šaltą rasą nubraukus palieki
Dvi nubėgančias tamsias brydes.
Kas sutiks tave bėgančią priekin,
Kas atgal, jei paklysi, parves?
Kas kartos tavo dainą ir juoką,
Kur skambėjo tyliais vakarais,
Kas nutildys naktinį apuoką,
Jei daina su tavimi išeis?
Tad sugrįžki, kol brydės nedingo
Ir šalna nesušaldė rasos,
Juk namai čia tavęs pasiilgo –
Geltonkasės sesutės basos.
Vienišas keleivis
Per pūgą brenda vienišas keleivis,
Praradęs laimę, meilę ir namus.
Takelis it gyvatė susirangęs
Ir nematyt, kada jo galas bus.
Sniegu užpusto nuvingiuotą brydę.
Aplinkui spengia vieniša tyla.
Tik vėjas pakeleivį tyliai lydi,
Tik jam gal rūpi siela vieniša.
Gale laukų sena trobelė rymo,
Pro langą spindi mažas žiburys.
Čia prisiglaus keleivis iki ryto,
Jei jam atvers trobelės šios duris.
Išaušus rytui, vėl išeis į kelią,
Tik nežinia, kur kelias tas nuves.
Per pūgą eidamas keiksnos jis savo dalią.
O gal širdy kartos šventas maldas?
Pavasario akordai
Kai suskamba širdy pavasario akordai,
Kai noris vienišumo ir pabėgti nuo žmonių,
O pušys ir beržai kartoja mielą vardą –
Tarp jų jauties saugiau nei būryje draugų.
Suspausčiau glėbyje kiekvieną liekną pušį,
Papasakočiau beržui, ką širdyje turiu.
Čia miško tyloje palikčiau skausmo pusę,
Šioj medžių tankmėje, lyg pasakų šaly.
Kas kaltas, kad mane viliojo kelio toliai,
Kad medžiai ir takai atrodo lyg gyvi?
Atrodo, pusnyse užmigę mūs senoliai,
O sniego laukas – knygos lapai nebaigti.
Kad kelias – tai žmogaus gyvenimas praėjęs.
Takelis – tai gyvenimo pradžia.
Aušra – ką tik užgimęs kūdikėlis.
Naktis – visų svajonių pabaiga.
Į praeitį grįžtu, o kam to reikia?
Juk dienos tos jau niekad nesugrįš.
Negrįš sapnai tyri, sapnuoti vaiko.
Kas praeity – lai būna praeitis.
Žmogus
Nulingavo vėjas, nušlamėjo,
Apsisiautęs sūkuriu lietaus.
Nesugausi rudeninio vėjo,
Nesutiksi kelyje žmogaus.
Tu eini rudens keliu duobėtu,
O tave palydi dargana niūri.
Nugalėki šaltą vėją, lietų,
Nesuklupki kelio vidury.
Nežinia ką tau likimas lemia –
Gal širdin vienatvė įsigaus?
O gal laimės rieškučias tau semia,
O gal aitvarai turtus suneš?
Jūra
Byra smėlis...
Suneša vėjas kopas.
Subanguoja jūra
Ir audros padaužos juokias.
Bėga per smėlį
Rankas į saulę ištiesus,
Į krantą gintarą meta
Iš savo krūtinės išplėšus.
Nuskaidrina veidą šypsnys –
Smaragdo bangelė.
Jos juokas ir džiugesys
Lyg kaimo mergelės.
Ji pasigrobia laivus
Ir bučiuoja saulę.
Čia sudrasko tinklus
Ir grūmoja pasauliui.
Byra smėlis...
Suneša vėjas kopas.
Bėga jūra prie jų –
Tai vaitoja, tai juokias.
Saujomis surinkti
Aš noriu bėgti su tavim per pievas,
Pasemt rieškučiomis vandens,
Akimirkai sustot ir pažiūrėti,
Kaip tavo plaukus vasara kedens.
Norėčiau tavo šypseną pagauti ir paslėpti
Į labirintą savo paslapčių.
Ir nusivedusi į pievas tau parodyt,
Kaip skrenda pienės pūkas tarp žolių.
Laumė viliokė
Su vakaro žara
Beržai siūbavo,
Jų žalzgana skara
Dengs galvą tavo.
Tylioj, tylioj nakty
Lakštutė suokė,
Dainavo paupy
Viliokė.
Į pamarį ėjai
Tą tylią naktį.
Tu drugeliu skridai,
Sparnais plaštakės.
Viliojo čia tave
Vis mylimo akys.
Ir meilės tau žodžius
Jos tyliai sakė.
Kai rytmečio aušra
Akis pramerkė,
Čia paupy viena
Mergaitė verkė.
Jos perlų ašarų
Nieks nesurinko.
Pavirtus gegute
Miške pravirko.
Dienos
Ak dienos, jūs dienos,
Palaukit, sustokit!
Geriau su jaunyste
Padūkit, pašokit.
Bet jūs nesulaikomai
Bėgat ir skubat,
Kas kartą vis keisdamos
Veidą ir rūbą.
Jaunystė
Tavo plaukus draiko vėjas,
O, jaunyste, nerami:
Tavo juokas – miško aidas,
Ašara – tėkmė srauni.
Su tavim smagu man juoktis –
Miško aidą atkartot.
Ir po sraunumą panardyt –
Jūros perlų paieškot.
Tu išeisi ir negrįši –
Liks tik perlai ir aidai,
O voratinkliai nutrūkę
Lėks lyg draikomi plaukai.
Greičiau
Greičiau į gyvenimą! –
Laimės ieškoti,
Suklupti, pargriūti,
Bet vėl atsistoti.
Nutvert laimės paukštę
Ir plunksną išpešti,
Nubėgti, nulėkti
Sau meilės parnešti.
Paleist vėją laisvėn
Ir šėlti, kvatoti,
Suklupti, pargriūti,
Bet vėl atsistoti.
Viena akimirka...
Atsisuki ir kiesta pagalvoti –
Juk dešimt metų lyg viena diena.
Jau štai viena akimirka beliko
Ir bėgs jaunystė šuoliais tekina.
Atsisuki... Meni, kaip pirmą sykį
Nuskynė vystančias rudens gėles.
Paslėpęs šypseną ir juoką,
Žengei į vasara dar kvepiančias klases.
Atsisuki ir keista pagalvoti –
Kaip greit skaičiuoja laikas minutes.
Jau tik viena akimirka beliko,
O laikas ims skaičiuoti valandas kitas.
Mūsų likimai
Tavo rankos sugrubo nuo darbo
Ir pabalo nuo metų plaukai.
Tu jaunystėj patyrei daug vargo,
Kai viena su vaikais palikai.
Kol pramynėm mes pirmą takelį,
Mus lydėjo daina vyturių.
Kiekvienam dievas skyrė mums dalią –
Atmatavo ilgumą kelių.
Išsibarstėm po gimtąją šalį
Tartum žirniai, paberti vaikų.
Gyvenu aš dabar Švenčionėliuos,
Du įstrigo kažkur prie Trakų.
Du pečiais laiko Vilnių parėmę,
Viena džiaugias gamta Zarasų.
Kur gyvent gal likimas mums lėmė –
Brolis ilsis ramybėj kapų.
Taip ir bėga neskaitomi metai.
Tu, mamyte, visai pasenai.
Kol nesibaigė kelias šioj žemėj,
Tol mes esam tau, mama, vaikai.
Jaunystės brydė
Ne ašarom takai čia nubarstyti –
Tai spindi saulėj rytmečio rasa.
Čia melsvos akys spinduliuose švyti,
Jaunystė brenda per laukus basa.
Išpintos kasos tau pečius apgaubia
Ir nuvilnija aukso vilnimis.
O meilės aidas tave tolyn šaukia,
Tu jį jauti ir širdimi girdi.
Tu pasitiki rytmetį rasotą
Ir neški meilės spindulį širdy.
Ir pasilik jį – mielą, išsvajotą,
Kurio ilgai tu laukei šiam kely.
Kalnai
Ten kalnuos vienišuos
Stūkso sniego balta ketera.
Ir nei vieno žmogaus
Toj kalnuotoj ramybėj nėra.
Tik ereliai aukštai
Tyliai sklando ištiesę sparnus,
O pakalnėj žemai
Skrieja vienišas vėjas žiaurus.
O toliau, kiek matai –
Smėlio tyrai ir upės vaga
Užpustytais krantais,
Nes vandens jau seniai ten nėra.
Čia prabėga driežai,
Nuvingiuoja gyvatė raina.
Saulė spindi aukštai,
Žemėj spengiančiai aidi tyla.
Jūros šauksmas
Bangos šnara, bangos gaudžia,
Bangos dūžta į krantus.
Pasakyki, mielas drauge,
Ar prisimeni namus?
Ar tave vilioja jūra
Lyg svajonė nerami?
Ar tą baltą toly burę
Tu vejiesi širdimi?
Nesakyk, kad šaltos bangos
Suviliojo amžinai,
Kad krante paliko meilė
Ir svajonės, ir planai.
Kad baltų žuvėdrų klyksmas
Tau gražesnis nei daina,
Nei akių žaliųjų blyksnis,
Laukianti krante mama.
Vėl ruduo
Ir vėl ruduo, šalna lapus pakando,
Paliko beržas miško vidury.
Tik pušys šlamančios kartoja tavo vardą,
O tavo žingsnių aidą aš girdžiu širdim.
Liko pušis prie tako palinkusi
Ir upelis šilo pakrašty,
Širdies kančia ir ilgas kelias,
Kurį reikės nueiti be tavęs.
Čia liko dienos rudeninės niūrios,
Jos slegia širdį, protą ir jausmus.
Į juoko skambesį užvertos liko durys,
Į laimę, meilę, ateities sapnus.
Nieks negrąžins praėjusių minučių,
Į praeitį nuslinkusių dienų.
Gyvenime aš tau šaltinis būčiau –
Ir nerimas širdies, ir angelas sapne.
Tačiau lemtis mums kitą kelią skyrė
Trumpam suteikus meilę ir svajas.
O kas supras, dėl ko taip gelia širdį,
Ir kas nušluostys ašaras sūrias?
Skausmas sugrįžta
Tamsi naktis, aplinkui siaučia vėjas,
Apgaubia žemę gedulo šydu.
Tu pasakyk, ko vėl bandai ateiti –
Aš tau pateisint žodžių nerandu.
Senų žaizdų neaitrink vėl iš naujo,
Manęs nekaltink, nes juk kaltas tu.
Aš tau pabersiu balto sniego saują,
Kad tu išnyktum su sniegu kartu.
Išnyko senos mūsų pėdos,
Nuslinko gražūs žodžiai praeitin.
Gal užmiršai, ką man tada žadėjai –
Tad kam keli vėl nuosėdas širdy.
Juk neišnyks tos naktys nemiegotos
Ir dienos ilgos, apgaubtos skausmu.
Daug kartų tavo žodžiais patikėta –
Visi jie buvo pagrįsti melu.
Šešėliai
Aš nenoriu išnykt, kaip išnyksta šešėliai.
Aš nenoriu išdžiūt tarsi ryto rasa.
Bet aš noriu pasklist kaip daina pučiant vėjui,
Aš tik noriu išlikt tau saulutė šilta.
Aš nenoriu prarast šito margo pasaulio
Ir nenoriu prarasti kaštonų žiedų.
Lai jie žydi ilgai, kai danguj šviečia saulė.
Aš nenoriu prarast gegužinės naktų.
Ir kol mano širdis plaks, daužysis krūtinėj,
Tol per žemę aš eisiu su džiaugsmu ir daina.
Bet ateis ta diena, kuri bus paskutinė
Ir nutrūks suskambėjus gyvybės styga.
Aš išeisiu tada į nežinomą taką,
Kur nėra nei kančių, nei skausmų, nei vargų.
Bet aš noriu palikt po savęs gyvą šaką,
Likt vaikuos ir anūkuos spindulėliu šviesiu.
Žiema
Žiema, žiema...
Snaigės su vėju šoka,
Baltame sūkury
Girdėti linksmas juokas.
O, vėjau, dar palauk,
Paduok ir man tu ranką,
Vien šėlsmo ir dainos
Dabar man nebeužtenka.
Tu su savim nunešk
Mane į svaigų šokį,
Per naktį lig aušros
Tu sukis, nesustoki.
O kai diena išauš,
Tu su aušra nurimki,
Į tylumą dienos
Mane tu pasiimki.
Žiema, žiema...
Pūga ir vėl nurimo,
Tik prie pušies žalios
Pavargęs beržas rymo.
Lašai
Lašai lašai. Tai tavo žodžiai laša
Į mano širdį žiaurūs ir šalti.
Sakyk, kodėl melavo tavo akys,
Jei meilės nėr tavoj širdy?
Kam melavai man apie savo meilę
Ir skausmą, jei tave aš paliksiu,
Jeigu buvau tik dar viena į eilę
Aš įrašyta tarp visų kitų?
Kodėl nepajutai tu meilės jausmo,
Su panieka tik žeminai kitus?
Ateis diena, kada pažinsi skausmą
Ir prisiminsi jau praėjusius metus.
Tu prisiminsi panieką ir pyktį,
Ir šaltą melą bei žiaurius žodžius.
O kai širdis iš skausmo ims tau klykti,
Atmink tau pasakytus šiuos žodžius.
Rytas
Kada auštantis rytas nušvinta
Auksine ir sidabro varsa,
Ant žolės tartum ašara krinta
Perlo spindesiu ryto rasa.
Tu matai, kad pradingo šešėliai,
Jie nusinešė tamsą tolyn,
O išaušus diena šaukia vėlei
Atsistoti ir eiti pirmyn.
Tu palik praeity savo skausmą
Ir neblėstančią gėlą palik,
Tik išgirski širdim tolių šauksmą
Ir išaušusį rytą sutik.
Nepalik praeity tik svajonių,
Nes jų nieks negrąžins atgalios.
Ženk tvirtai tu į naują rytojų,
Kol svajonės į tolį vilios.
Gyvenimo jūra
Gyvenimo jūra banguoja,
Ji lemia likimą žmonių.
Kas džiaugias, kas gailiai vaitoja
Lyg šėlstančios bangos audrų.
Ji pakelia žmogų į aukštį
Ar meta į gelmę bangų
Ir blaško lyg skrendantį paukštį
Su siaučiančio vėjo sparnu.
Čia žmonės kely susitinka,
Pripildyti meilės svajų.
Bet būna, juk taip atsitinka,
Kad meilė nešildo širdžių.
Sutinka kaip sesę ar brolį...
Skirtingi yra jų keliai.
Nutolsta. Pradings tolumoje
Lyg jūroj paklydę laivai.
Būna dienų
Būna dienų lyg tyčia,
Iš rankų viskas krenta.
Kad meilę pasivyčiau,
Reikia sugrįžt į krantą.
Nors ir vilioja toliai,
Jūra, balta žuvėdra,
Bet ji krante lig šiolei
Liko viena liūdėti.
Ji man visų brangiausia.
Aš ją myliu be galo.
Kai man vienam dainuoja,
Širdį iš laimės gelia.
Ir aš skubu į krantą,
Dainą išgirdęs tylią,
Kol ji manęs neužmiršo
Ir dar lig šiolei myli.
Laužai
Svajingoj vasaros nakty
Liepsnoja laužas, skamba juokas...
Nors ne čigonas, bet širdim
Tu supranti čigonių šokį.
Jų šoky meilė ir aistra,
Čigonių juodos akys dega.
Jos, kol išauš nauja diena,
Užšaldys ir ištirpdys ledą.
Šešėliai, degantys laužai
Įkris širdin, užburs, sugundys.
Čigonių garbanų šilkai
Juose ištirpt, išnykti siundys.
O kai nušvis rytų žara,
Nutils daina, čigonių šokis.
Tik tavo širdyje viena
Čigonė liks ir josios juokas.
Sugrįžimas
Čia tyliais vakarais
Tyliai šnara baltieji beržai.
Nežinau, ar tikrai
Tu visam į namus sugrįžai?
Ar tavęs nevilios
Platūs toliai, dulkėti keliai,
Ar tu liksi namuos,
Nors kadaise iš čia išėjai?
Palikai čia dainas,
Baltus beržus, rasotus takus,
Ir alyvų kekes,
Nors jos kvietė sugrįžt į namus.
Neišeiki daugiau –
Be tavęs čia bus liūdna, nyku.
Aš tikrai tau sakau –
Be gimtinės gyventi sunku.
Mano ašaros
Lietus, lietus
Mano ašaras plauna.
Ko taip liūdna širdy? –
Tu neklausk, nežinau.
Čia tik vėjas šiaurys
Medžių garbanas rauna
Ir nutėškęs lapus
Vėl nuskrieja tolyn.
Rudeninė gama
Lapais žemę padengia,
Tiktai astra liūdna
Į pasaulį žiūrės.
O, vėjau, tu sustok
Nors trumpą minutėlę,
Nunešk lapus tolyn,
Palik tik gėlę man.
Juk ši rudens gėlė
Paliko paskutinė,
Kai sunaikinsi ją,
Nutils daina širdy.
Žvaigždė delne
Žvaigždė nukrito
Į mano delną.
Kad einančiai kelią nušviestų,
Į kalną aukščiausią
Mane tamsoje palydėtų.
Viršų pasiekus,
Rankas ištiesus
Sveikint likimą savo.
Pamačius tolius,
Namų pastolius
Bandau neišklysti iš kelio.
Laikas prabėgo,
Tirpo lyg sniegas,
Ritosi žemyn – pakalnėn.
Žvaigždė užgeso
Saulės neradus,
Krito į mano delną.
Gyvenimo daina
Iš miško ošimo,
vėjo gaudimo
Sukursiu gyvenimo dainą.
Žvaigždės žibėjo,
Saulė tekėjo –
Tegul per pasaulį eina.
Iš paukščių čiulbėjimo,
Sparnų plazdėjimo
Lai skamba vasaros dainos.
Nuo pievų rasotų,
Žvaigždžių žaižaruotų...
Stebėk, kaip pasaulis šis mainos.
Iš bičių dūzgimo,
Žiedų baltumo,
Iš medaus korių avilio pilno.
Iš vieversio skrydžio,
Jam padangėj pragydus.
Ir iš to, kas dainoj nesutilpo.
Grįžimas į žemę
Nors manęs jau nebus,
Patikėkit – buvau.
Švietė žydras dangus,
Šokau ir dainavau.
Tokie patys žiedai
Man žydėjo tada.
Saulė švietė karštai
Ir lydėjo mane.
Mokė kilt ant sparnų,
Skristi ir nenukrist,
O pakilus aukštai
Vėl į žemę sugrįžt.
Aš į žemę grįžau,
Jus visus palikau.
Na, o jus aš prašau
Pamėgint eit lėčiau.
Žvaigždė
Nusiskinčiau žvaigždę,
Bet ji per aukštai.
Pasikviesčiau saulę,
Bet ji per karšta.
Norisi lietaus tiltu
Ligi dangaus pakilti.
Gal rasčiau meilę, viltį,
Kurių dar neradau.
Laiko vėjas
O laikas toks trapus.
Tarytum smėlis byra
Tarp pirštų ištiestų
Skaičiuoja minutes.
Tik tak, tik tak pirmyn –
Vis eina, bėga.
Negrįžta praeitin
Ir mūsų nepalieka.
Nutvėręs sūkurin
Mus iškelia į aukštį.
Ar meta pragarmėn
Tarytum vėtra paukštį.
Tai rytas, tai naktis –
Apsidairyt nespėji.
Užmerkiame akis
Kartu su laiko vėju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą