Alfredas Girdziušas Paliesius, Laikrodis

Alfredas Girdziušas Paliesius

Laikrodis

Šių namų siela buvo didžiulis juodas laikrodis. Stovėjo jis krikšte ir tyliai mušdavo savo muziką žemu žemu tembru, visada tyliai ir gaspadoriškai. Dieną per vaikų alasą jo beveik nesigirdėdavo, bet naktį, kai visi suguldavo, jo dūžiai skambėdavo vis garsiau, iškilmingiau. Ir užmigdydavo, užliūliuodavo šie „vargonai“ nepastebimai. Paryčiui, po antrųjų gaidžių, laikrodis vėl pradėdavo garsiau muzikuoti, išmušdavo šešis dūžius, pasi girsdavo už lentinės sienelės krenkštelėjimas, o po minutės kitos į laikrodžio monotonišką tiksėjimą įsimaišydavo slopus šnabždesys – keldavosi šerti gyvulius diedukas. Jis visada penkiolikai minučių palikdavo šiltame patale bobutę, uždegdavo lempą, nušlepsėdavo basomis kojomis prie durų, pasigirsdavo čiurlenimas, stenėjimas, kibiro žvangtelėjimas, atsidarydavo durys ir su tuo pačiu ibiru pradingdavo tamsoje.

-Da pusta. Tumsu. Dzienykų užpustė, kaip aš ci vartus užmiršau priverc. – diedukas jau su veltiniais ir kailiniais stoviniavo savo guolio kojūgaly.

-Šuplius un malkų. Pramėžk. Dabai, šienu neužverc lavialią. Atšlaimų prie šulinią taip pac pračyscyk.- iš po šiltos paklodės pasigirsdavo tylus atsakymas. – Kelsiuos i aš. Cilcienią reikia išvirc. Tu cik ti juškų atitrauk i undenią ceberkan pripilk. Gyvuliam sušils.

Bobutė taip pat stenėdama keliasi, žegnojasi nuleidusi basas pamėlusias kojas, pavirpina lūpas ir per galvą maunasi platų milinį sijoną, ant marškinių apsirengia berankovį, ant jo sutrintą megztinį. Besilaikydama medinės lovos galo, įbruka savo pėdas į nupjautų veltinių galvas ir eina prie krosnies. Paima žarsteklį, atidaro krosnies dangtį ir uždengia kitą krosnies angą, kur surenkami pelenai skalbiniams.

-Ūbašlaitė da karšta. Kap ti vaikai nesušunta un pešiaus. Kaminas suvis netraukia, a petelnia suodzių pribirėjus. Ližį išnešk pirkaitėn ir košikan bulbų prirink. Dzidesnių prirink – darysim dar pietums gal kliostus.

Bobutė su dieduku kalbėdavosi pusbalsiu, kartais net nežinodami, klausosi viens kito ar ne, bet kalbėdavo, kalbėdavo, nurodinėdavo kitam, sau, pamokydavo, patardavo, kartais nekeldami balso apsipykdavo, apsisukę vėl rokuodavosi su darbais, kuriuos reikia atlikti nuo šešių valandų ryto iki vakaro, kai per radijo tašką išmušdavo Vilniaus bokšto laikrodis devintą. Ta jų tarpusavio kalba nenutildavo visą dieną ir laikrodžio dūžiai tik papildydavo jų dialogus bei monologus. Ir jie, ir senasis laikrodis rodė vieni kitiems didžiausią pagarbą – mušant laikrodžiui valandas, seniai nutildavo, net ir tada, kai spręsdavo ypatingai svarbius gyvenimo klausimus. O laikrodis prieš pradėdamas mušti, visada taktiškai perspėdavo šnypštimu, džerzgesiu. Senukai ir laikrodis buvo taip susigyvenę, kad laikrodžio neįsivaizdavau be dieduko su bobute, o jų – be senojo laikrodžio. Jų ir amžius mažai skyrėsi.

Diedukas gyvulis pašerdavo gana spėriai, grįždavo į trobą, susėsdavo ant ilgo pasienyje stovinčio suolo , traukdavo iš stalčiaus tabokos mašną ir su pageltusiais nuo dūmų pirštais sukdavo seilėdamas „ožkos koją“.

-Švinta jau. Labu ragutėm nuvažiavo. Gal Vitolius?- diedukas užtraukia dūmą.

-Tai kad turgun vėlu jau. Duok balanas. Cilsienį su kuo valgysi? Bulbų, sakiau, atnešk.

Diedukas išeina ir už ketvirčio valandos grįžta su didžiuliu krepšiu bulvių. Bobutė su balanom užkuria perdžiūvusias malkas krosnyje ir griebiasi bulvių skutiklio. Jos gyslotos rankos vikriai apibėga su peiliu bulves, kočėlu jas kibire su vandeniu apgrūda ir suberia į katilą.

-Užkelk un pripečką i su čepely nustum pečiun. Užding su spatkeliu. Vasarą reikia kaptūrą maliu užlipdzyc. Rūksta.

-Tai, kad jau viskas byra. Ščitas pralaužtas. Anie gal linda.- diedukas linkteli galvą į mus, vaikus, begulinčius ant pečiaus.

-Kū ti. Tu spatkelį atnešk, sakiau. Sviestą per pietus sumušiu. Atvažiuos, gi. Gerai būtų iš tą ceberką agurkų. Taliau ti, prie girnų. Gal faršo atveš, padaryciau kliostų, a tudabar paucienės su cibuliais pakep. Ai, kad tik karvės neužtrūktų. Unksci da. Su pienu bulka vaikam ciktų.- bobutė bekalbėdama plakė dideliame moliniame puode kiaušinius.

-Ainu, arklų raikia pakinkyc, pasitiksiu prie statelės.

-Unksci da, kur da. A klemkų atlink, vaikai vakar čiuc nenulaužė. Iš sklepo priemenėn untempė dzykų ceberkų , unlindą i burzgia. Kų cik neprisimislija. Šibų mažesnis gankely išgrūdą. Su knygas apsadu uždingc reiktų kal stiklų gausim.

-Vaikai? Tai icliai!

-Icliai.- sutinka bobutė. –Sprončku pagrasink, rodos nėra.

Bobutė apskustas bulves suberia į geldą ir paima tarką.

-Brazdų labai nesunk, kliostai kieci būna. Pas Bladuką da virtų bulbų i krakmalą prikiša – minkštesni gaunas.

-Nu. Iš kuperką atplėšk marliaus, tas kaštuvas suplyša jau. Cik labai neacidaryk dungcią, zaviesai supuvi suvis.

Diedukas vėl stenėdamas keliasi, eina į priemenę kur stovi bobutės didžiulė kraitinė dėžė. Pro duris plūsteli šaltis. Jis atsirita jau pavasariniu kvapu net ant krosnies. Girdisi degančių malkų spragsėjimas, bobutės tylus šnabždesys – ko gero baigia pradėtą lovoje maldą. Ji visada taip elgiasi. Jos Dievas turbūt neužpyks – maldas, kiek priklauso atskaito visas ir darbą, taupydama laiką, padaro. Taupi bobutė. Net sviestuotą pirštą kruopščiai nulaižo, nors jis kartais būna ir suodinas. Mes nesuprasdavome, kodėl bobutė suodžius laikė švariais. Sakydavo, jog „visos kvarabos sudega cia“. Ji net nepripažindavo mūsų mamos atvežtų skalbimo miltelių – vandenį košdavo per pelenus. O skalbimo mašiną gerbė, nes jau jėgų rankose tiek neturėjo, kad apskalbtų mus visus. Patys senukai nuostabiai išsisaugodavo nesusitepę net tvarte prie gyvulių.

Laikrodis išmušė devynias. Diedukas jau seniai išvažiavęs pasitikti iš miesto mamos su tėveliu mes jų laukėm nekantriai. Bet, tikriau pasakius, laukėm kitko. Kaimiška rupi ruginė duona tik iš pradžių buvo labai skani, vėliau tapdavo skani, o į atostogų pabaigą pradėjome svajoti apie baltą pyragą, kurį Vilniuje trupindavome balandžiams.

-Vaikai, kalkicės i jūs. Mamutė su tatuku greit atvažiuos.

Mes nesikeliam, nors bobutė žino, kad nemiegam. Ji girdi mūsų tylų šurmulį, kikenimą. Šiuose namuose visada viskas vykdavo tyliai. Gal laikrodis reguliuodavo šių namų tokį tylų, monotonišką gyvenimo ritmą. Ir mes, vaikai, laikrodį gerbėm labiau kaip bobutę ir dieduką , nes ir jie taip pat pripažindavo vienintelę valdžią sau – tai laikrodžio dūžių galią. Mums atrodė, kad laikrodis pasako mūsų diedukams kada ir ką daryti, kada baigti. Jeigu mūsų amžini vėlavimai ir kaprizai juos išmušdavo iš šių tikslių, laikrodžio nustatytų vėžių, jie sutrikdavo, sunkiai sunkiai atsidusdavo, pasimetę priekaištingai žvelgdavo į mus, į laikrodį ir, atrodė, atsivers laikrodžio juodosios durys ir iš ten išeis kažkas paslaptingas, rūstus, kažkas, ko bobutė su dieduku taip bijojo. Mes susigūždavome, pasidarydavo tylu, pagarsėdavo laikrodžio tolygus tiksėjimas, kuris nuramindavo diedukus ir mus. Audra praslinkdavo pro šalį, bet laikrodžio mes… prisibijojom.

Ant krosnies pasidarė karšta gulėti. Mes nusliuogėm ant grindų ir basi pro bobutę lekiam į priemenę.

-Tai icliai! Padlogas šaltas! Siusiokit cia. Ai ai. Kaliošus paimkit na.

Priemenėje grindys šaltos, net degina padus. Atidarom duris į kiemo pusę ir, mindžiukuodami nuo kojos ant kojos, geltonom rievėm supjaustom nedidelį vėpūtinį šalia laiptų. Toliau jėgų neturėjome, nors pilvus buvome išvertę į patį lauką. Tai buvo savotiškos varžybos – kas toliau ir kas šauniau.

Įlekiam į trobą ir čia apsvaigstam nuo bulvinių blynų kvapo. Bet blynai guli už bobutės, ant „pripečko“.

-Aikit prauscis. Un viedras. Aš cik undenį iš pečiaus ištrauksiu.

Mes prausiamės šiltu, kvepiančiu dūmais, vandeniu ir rengiamės.

-Paskui gausit cilcienią, a cia blynų gausit, pakepiau trupucį. Sviestą iš lindriuką paimkit. Šiundzia mušiu šviežią.

Mes visada laukdavome sviesto mušimo, nes gaudavome iki valiai atsigerti „maslionkų“. O dabar kirtom blynus, laukėm „kliostų“ su „cilcieniu“ ir jau nesinorėjo, kad atvažiuotų diedukas su mūsų mamyte bei tėveliu. Tai reiškė, kad pasibaigė žiemos atostogos, pasibaigė viešnagė pas diedukus, laukė išsiskyrimas su laikrodžiu.

1938 metų nuotraukoje Bronė Bagdonaitė, Jonas Černiauskas ir Michalina Černiauskaitė

Jis dar ilgai mums sapnuodavosi diedukų laikrodis. Ilgai mes girdėdavome naktimis jo dūžius, nors namuose tik vienintelis bežadis elektroninis žadintuvas stovėdavo ant naktinio staliuko. Kartais neiškentę lėkdavome į laikrodžių parduotuvę, esančią prospekte, kur stovėjo panašus didžiulis laikrodis ir klausydavome jo dūžių. Bet dūžiai buvo ne tie, besieliai. Ne, jie visai neprilygo mūsų diedukų laikrodžio „vargonavimui“. Visai! Ir vargu ar surasime pasaulyje tokį laikrodį, nes jie visi, tikiu, besieliai, jie neturi to „kažko“, ko taip klusniai klausytųsi žmonės.

Paliesius, 1988 m. balandžio 23 d.

seserys Černiauskaitės: Elena (gyveno Radučių kaime), Jadvyga Katkauskienė -paliesinė, Michalina Girdziušienė - (gyveno Radučių kaime)

Kūrinėlio „Laikrodis“ tiesioginė kalba parašyta remiantis Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės Paliesiaus kaimo dialektu. Šios vietos dialektas pasižymi tuo, kad visi žodžiai tariami pabrėžiant balsį „a“. jis tariamas ilgai. Paliesinis „sėsk, pasėdėk“ ištartų „sac, pasadzy“.

Šios vietos dialektą nagrinėjant kilmės požiūriu, galima pasakyti, jog jis yra labai užterštas skoliniais, svetimybėmis (barbarizmais). Pavyzdžiui : cibulis, čystyti, viedras, ir kiti.

Prie tikrųjų skolinių, kurie yra visiškai asimiliavę lietuvių kalboje, galima priskirti žodžius: agurkas, blynas, katilas, bulvės, pečius, pyragas.

Šnekamojoje kalboje labai daug svetimybių (barbarizmų). Kadangi šis kraštas be ankstesnio rusinimo, Lenkijai užgrobus rytines Lietuvos žemes, patyrė smarkią polonizaciją, tad sutinkama labai daug žodžių, pasiskolintų iš lenkų kalbos: cibulis, ceberkas,juška, klemka, kliostai, košikas, kuperkas, padlogas, paucienė, petelnia, serčikai, spatkelis, sklepas, šiba, šuplis, zaviesai.

Rusų kalba paliko taip pat labai daug skolinių: čystyti, dzienykas, kaminas, maslionkos, myslyc, pripečkas , ščitas, viedras.

Visi šie skoliniai savaip interpretuojami, pritaikant savajai šnektai.

Šis dialektas vartojimo požiūriu, tarminės leksikos požiūriu, įdomus tuo, kad čia surandami žodžiai, būdingi tik šiai vietovei. Tai tikrieji tarminiai dialektizmai: atšlaimas, labas (loma, žemesnė vietovės dalis), dunkscis (stogas), lavis (lovys), merlius (marlė), ragutės, šulnys. Prie etnografinių dialektizmų priskiriami žodžiai: brazdai (tarkiai), cilcienis (virtų bulvių košė), šepelė (prietaisas keptuvei paimti), iclius (išdykėlis, neklaužada), kaptūras (krosnies šylanti priekinė dalis), lindriukas (mažas indelis), ūbašlaitė (krosnies angos dangtis), pirkaitė (čia kitas, neįrengtas trobos galas, skirtas maisto atsargoms laikyti).

Panaudota kalba Paliesiuje gyvenusio Martyno Katkausko, gimusio 1915 metais ir Jadvygos Katkauskienės, gimusios 1917 metais. Adresas: Ignalinos rajonas, Mielagėnų paštas, Paliesiaus kaimas.

Paliesius, 1988 m. gegužės 17 diena.

Jadvyga Katkauskienė