Apie
Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo
tuo metu, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant
žaizdos gyja. Žaizdas „gydyti“ padėjo ir
rusų sovietinė valdžia. Tik po
penkiasdešimties metų Ignalinos rajono
laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man
susidomėjus kas parašė šį straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad
tai autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista
pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau. Nesuprantu ir iki šiol šio „slaptumo“
prasmės. Taigi pateikiu Alberto Dragūno (Dragūnų pavardės mūsų krašte gana
dažnos) medžiagą su kai kuriais savo komentarais, duomenimis, kuriuos aš pats
surankiojau pas žmones.
Straipsnis buvo skelbtas spaudoje. Parašytas po kryžiaus pašventinimo dar 2006 m. rugsėjo 10 d.
Alfredas Girdziušas Paliesius
Kančios ir Tikėjimo simbolis prie kelio
Prie kelio kryžius. Medinis Kančios ir Tikėjimo simbolis. Prie
kryžiaus atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias
mažas kapinaites ir pasibaigia prie dviejų sodybų. Tai Radučių kaimas. Anksčiau
kelias vedė toliau, prie miško, kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai
nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie ten gyveno. Tik dvi seserys, Jadvyga ir
Michalina, buvusios Černiauskaitės, belikusios nūnai. Prie kryžiaus pakelėj
stovėdamos dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam
kryžius pastatytas šisai. Gal meldė Dievą, kad jų broliai, sesė ir kiti,
iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų
nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldės šiandien į daugelio
širdis. Jie liko amžinai gyvi…
…Gyveno Valerijos ir Stasio
Černiauskų šeima, turėjo dukras Eleną, Elžbietą, Adelę, Bronę, Jadvygą,
Michaliną, sūnus Joną ir Juozą. Taigi susidaro aštuoni vaikai.
Darni, darbais užguita. Nepastebėjo
net kada du sūnūs tapo vyrais, o dukras beveik visas bernai išstvarstė. Beliko
gūžtoje tik Jonas su Juozu, Bronė ir jaunėlė Michalina. Vaikai prie ūkio dirbo, meistravo, grojo, šoko…
Ateitis visiems atrodė.. kasdieninė – ir kas dar gal nutikt, juk karas baigias,
nei fronto kanonadų, nei armotų, nei bombų…
Bet…
…1944 matų vasaros pradžioje t.y. liepos 4 dieną, traukiantis vokiečių
armijai, rusų I Pabaltijo fronto
daliniai peržengė Lietuvos siena nuo Daugpilio, liepos 7 dieną III
Baltarusijos fronto kareiviai nuo Breslaujos, Vydžių, vėliau atkako ir į
Tverečiaus, Mielagėnų bažnytkaimius, Ignaliną, Švenčionis. Nesutikdama didelio
pasipriešinimo Vilniaus link, liepos viduryje rusai okupavo Lietuvos sostinę.
Frontas ritosi į vakarus. Užnugaryje , kaip kordonas, gyvoji užtvara, slinko
“smeršo” daliniai, NKVD divizijos. Jų pagrindinė užduotis - slopinti bet kokį
vietinių gyventojų nepasitenkinimą, bet kokį pasipriešinimą, naikinti viską,
kas tik buvo nesuderinama su rusiškąja, taip vadinama sovietine, ideologija.
Lietuvoje veikė ne tik visiems gerai žinoma gen.mjr. P.Vetrovo vadovaujama
4-oji NKVD divizija, bet ir kitos NKVD dvizijos – 53-oji ir 63-ioji bei
laikinai “didvyriškai kovojo” NKVD 5-oji, 6-oji, 7-oji divizijos. Jiems padėjo
vietiniai išsigimėliai kolaborantai, stribai, komunistai, komsomolcai bei tie,
kas norėjo suvesti su kaimynais asmenines sąskaitas.
Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai
kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo tuo metu, kad krauju yra susitepę ir
vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja. Žaizdas „gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė
valdžia. Tik po penkiasdešimties
metų Ignalinos rajono laikraštyje buvo
atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man susidomėjus kas parašė šį
straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad tai autoriaus slapyvardis,
o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau
neišpešiau. Tik po dešimtmečio pagaliau sužinojau kas buvo tie žmonės, parašę
apie kruvinas skerdynes Radučių kaime. Sužinojau ir net pasikalbėjau Mielagėnų
bažnyčioje per atlaidus ir mišias už nužudytus žmones Radučių kaime bei
paminklo, aukšto nuostabaus kryžiaus, pastatyto šių žmonių atminimui,
pašventinimą. Tai buvo Jonas Černiauskas iš to pačio Radučių kaimo ir žurnalistas Leonas Meilus iš Ignalinos. Be to, bažnyčioje
kalbėję išlikę gyvi tos tragedijos liudininkai, papildė aprašytą autorių kraupų
tų įvykių vaizdą.
Žydų tauta, parašiusi, kaip jie teigia, Biblijos Senąjį Testamentą,
žmonijai paliko ne vien sakmes apie šventuosius, bet ir papročių, kurių net iki
šių dienų kai kurie šventai laikosi. Senovėje žydų gentis, nuteisusi myriop
nelaimėlį, užmušdavo jį mėtydami akmenimis. Filosofija ši tokia paprasta ir
geniali, jog gudriau nesugalvosi – užmuša juk ne metęs akmenį, o akmuo! Nuo
rankos atsiskyręs akmuo yra jau atskiras, savarankiškas, nevaldomas
egzekutorius. Žudo ne metusiojo rankos, žudo akmuo.
Vokietijos žydo Karl Marx (tikroji pavardė – Mordechai) pagimdytą
“komunizmo šmėklą” Rusijos žydės Saros Blank Josifovnos sūnelis, pasivadinęs Leninu,
su kaupu įgyvendino “žydiškojo akmens” metodą Rusijoje, pradžioje atlikdami
eksperimentus su rusų tauta, o vėliau jau rusai, perpratę išganingąjį
“žydiškojo akmens” principą, sėkmingai
naudojosi užgrobtose šalyse – žudyti, griauti, naikinti, deginti kitų
rankomis, o geriausiai – užgrobtos tautos “žydų akmenimis”, t.y. kolaborantų,
komunistų, komsomolcų bei tos tautos degeneratų rankomis. Ši filosofija tokia
paprasta ir geniali, jog gudriau nesugalvosi – žudo juk lietuvis lietuvį,
lenkas lenką, vokietis vokietį, bulgaras bulgarą ir t.t., tai yra pirmyn į vakarus arba į kitas
pasaulio šalis per tų tautų žmonių lavonus…
Dar griaudint karui toli rytuose, Lietuva buvo
prifarširuota tais “akmenimis”. Tai ir likusieji nuo pirmosios rusiškosios
okupacijos “briliantai”, inkrustuoti karo metu ir “suakmenėję” kai kurie ne dėl
politinių motyvų, o išperinti pačių šlykščiausių instinktų – žudyk savo artimą,
nes kas nors ir tau liks…
1944 08 01 Okupantų administracija
pradėjo 1908-1926 m. gimusių vyrų mobilizaciją. AL-160, LKA 17-5.
1944 08 01 Lietuvoje savo veiklą pradėjo SSRS NKVD
kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vadas - gen. mjr. P.
Vetrovas. AL-160.
1944 12 03 LSSR "liaudies"
komisarų tarybos ir LKP(b) CK nutarimas kiekviename LSSR valsčiuje įkurti
naikintojų (stribų) būrius po 30-40 žmonių iš partinio-sovietinio aktyvo. LKA
17-94. LPK-332.
1944 12 16 Kauno a. Čekiškės vls.
partizanai 8 valandų mūšyje sunaikino 3 ir sužeidė 6 enkavedistus; iš keršto
okupantai gruodžio 17-21 sudegino Butkiškių, Vosbutų, Baukių, Juodaičių kaimų
29 sodybas, nužudė 56, suėmė 68 žmones. AL-198
1944 metų
gruodžio 16 dieną (šeštadienį) iš Radučių kaimo broliai Jonas ir Juozas
Černiauskai su pusbroliu Leonu Černiausku bei draugu Leonu Grikiniu iš Bernotų
kaimo, vakarojo netoliese esančiame
Miečionių kaime pas muzikantą cimbolistą Danių Bielinį. Tą patį Danių,
kuris karo metu, pasigriebęs šautuvą lakstė ir agitavo jaunimą eiti į miškus
“partizanauti”. Vietinis jaunimas į tai žvelgė atsainiai – pakvailios ir
nusiramins. Deja, nematė šalia savęs “žydiškojo akmens”. Net ir tada, kai
vakaronė užsitęsė ir vaikinai išsiruošė į namus, nieks neįtarė kodėl buvo
primygtinai siūloma pasilikti pernakvoti Leonui Grikiniui, nors namai jo visai
netoli. Bet Grikinis išėjo, nes pas Černiauskus namuose buvo jauna graži sesuo
Michalina, na ir Bronė, jos sesuo, ne senmergė. Danius Bielinis jau žinojo, kad
naktį bus apsupta ir kratoma Černiauskų sodyba. Bet reikėjo tylėti, neišsiduoti
ir paaukoti net savo draugą. Sąskaitą jam reikėjo suvesti su Černiauskais, ypač
su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką ir suvežtą
sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius net karo metu
nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiavo pasivogti. Vogti malkų buvo
atvažiavę ir kiti Miečionių kaimo vyrai,. Bet Danius buvo pats pirmiausias ir
įkyriausias.
Parėję į Radutį vaikinai, dar nesiskubino miegoti.
Visi užsuko į Jono ir Juozo namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir
vėl tęsė vakaronę. Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas
į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie
svečiai atėjo. Prieš trejetą mėnesių tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų
giminaitį Alfonsą Černiauską.
Vyrai puolė slėptis, bet kur dingti kaimo troboje?
Juozas su pusbroliu Leonu Černiausku pasislėpė palėpėje, Jonas priemenėje, o
Leonas Grikinis bandė gelbėtis drabužių spintoje. Riksmų ir trenksmų į duris
pažadinti tėvai Valerija ir Stasys pusnuogiai stovėjo apglėbę dvi dukras kai į
vidų įsiveržė būrys ginkluotų rusų kareivių. Klykdami reikalavo išduoti
banditus, vartė viską, kimšo į kišenes vertingesnius daiktus ir kaišiojo
merginoms prie veidų šautuvų vamzdžius. Paklaikusios nuo baimės seserys
glaudėsi prie tėvų. Tada budeliai pradėjo šaudyti stovintiems šeimininkams virš
galvų.
Ir tada ryžosi pasirodyti galvažudžiams Jonas.
Pats vyriausias sūnus. Atitarnavęs lenkų okupacinėje kariuomenėje ir, gal būt,
naiviai galvodamas apie kareivišką
garbę, priešo kilniadvasiškumą, bet…
Jonas buvo nusuktas į sieną ir nušautas.
Rusiškieji galvažudžiai bijojo net pažvelgi savo aukai į akis.
Atstatę durtuvus skerdikai puolė po kambarius.
Atidaręs spintą kareiva pamatė pakraupusį Leoną Grikinį ir dūrė vaikinui su
durklu tiesiai į pilvą ir, pakreipęs šautuvą į viršų, ištraukė kūną iš spintos.
Leonas klykė ir raičiojosi grindimis palikdamas kraujo klanus. O sužvėrėjęs
enkavedistas, vos nepaslysdamas kraujyje
vis badė ir badė durklu savo auką. Kas darėsi tėvų ir dukrų širdyse tuo
metu, galima tik spėlioti.
Kraujo puota tęsėsi. Rusiškieji budeliai pradėjo
šaudyti padegamosiomis kulkomis į lubas. Medis
pradėjo smilkti, o viršuje pasigirdo liepsnos traškėjimas. Kambariai
buvo pilni parako dūmų ir tvaiko. Galop skerdikai iššoko lauk, o namo duris
užrėmė. Degančiame name pasiliko nušautas Jonas, besiblaškantis agonijoje
Leonas Grikinis, mama Valerija, tėvas Stasys, jų dukros Bronė su Michalina, o
palėpėje gal būt dar gyvi Juozas su pusbroliu Leonu.
Pleškėjo namas. Artimiausi kaimynai girdėjo
nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis dievagojosi, kad tai buvo
Leono Černiausko balsas – jis degė gyvas. Rusiškieji okupantai su kulkomis
padegė ir kitus pastatus. Tvartuose baubė galvijai, žvengė žirgas, paraku virto
klojimas. Liepsnos laižė padangę.
Ugnies pašvaistę ant stogo užlipęs Miečionyse
stebėjo Danius Bielinis.
Černiauskai su dukromis bandė laužti duris. Ilgai
nesisekė. Jau įgriuvus vieno kambario kur, gal būt, dar gyvas buvo Grikinis,
luboms, Michalina su seserimi Brone ir tėvais išsiveržė lauk.
Tais metais tą naktį pirmą kartą gausiai pasnigo.
Apdujusios nuo siaubo ir, nieko nesuvokdamos,
seserys metėsi miško link. Basos, nieko negirdėdamos, merginos sniegu bėgo
tolyn nuo pragaro. Staiga Bronė nuvirto. Michalina pasilenkė padėti sesei ir
tik tada užgirdo kaip kulkos švilpčiodamos taško šalia sniegą. Enkavedistai
Bronei pataikė į nugarą. Tik tada Michalina suvokė pavojų ir metėsi tolyn, bet
toli nenubėgo. “Išvaduotojai” pagriebę pusnuogę ir basą merginą dar ilgai tampė
po mišką, kol galop nusivarė ją į Vaboliškės kaimą. Jos gyvybę išgelbėjo
žmonės, pasakę, jog čia ne “banditka”, o žąsų piemenė iš kaimyninio kaimo.
Bronė už plaukų ir apykaklės buvo nutempta pas
Černiauskų kaimynus ir numesta. Nei perrišta, nei suteikta medicininė pagalba.
Prasiblaškiusi beveik parą mirė ant grindų kraujo liūne.
Netoliese nuo Stasio Černiausko degančios sodybos
buvo kita. Čia gyveno Alfonsas Černiauskas, žūstančiojo liepsnose Leono
Černiausko brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su
sūneliu Edmundu, kuriam tad tik ketvirti
metukai ėjo. Sugužėjo rusiškieji
galvažudžiai pas Alfonsą ir įsakė rengtis bei parodyti kelią. Tuo metu pas
Alfonsą atbėgo Černiausko Stasio
ištekėjusios dukros Adelės Bagdonienės sūnus Julius. Enkavedistai į kiemą
ištempė ir jį. Kur veda juos, Alfonsas, kaip vyresnis, iškart suprato. Tik
prieš nušaunant paklausė - “Za čto, tovarišči?”. Nušovė budeliai savo auką vėl
stovėdami už nugaros – nejaugi žmogžudžiai patologiškai bijo
pažvelgti į akis aukai? O galvažudžiams padėjo ir vietiniai stribai – “žydų
akmenys”. Vienas iš Mielagėnų. Jis laikė nustvėręs Alfonsą už rankos, nusuko ir
pats nušovė. Šalia tirtėjo Alfonso sūnelis, savo vaikiška širdele suvokdamas
kas gali atsitikti greitai su juo. Juliui ir Edmundukui pasisekė. Sako, kad
šautuvo vamzdį į šalį nukreipė kareivis (???), kiti sako, jog karininkas.
Kareivio anas poelgis būtų traktuojamas kaip įsakymo nevykdymas. Tai kvepėtų
tribunolu. Gal ir karininkas?...
Tas pat Julius Bagdonas, jau pensininkas, tik per
plauką likęs gyvas, Mielagėnų bažnyčioje sakydamas šiuos žodžius apsiverkė.
Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo
eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas (gim.
1888 m.) iš Pošiūnų kaimo, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo
giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus (Julius Telyčėnas, gimęs 1932 m., gyvenantis
Architektų g. 72-21 Vilniuje; tel. 2442473. Nepilnais duomenimis Julius Telyčėnas yra jau miręs. Pateikiu kai
kuriuos duomenis iš jo bei jo sesers Bronės Telyčėnienės laiškų man: Juliaus dėdė Alponas Šriūbėnas gyveno
Radutyje. Tą dieną, t.y. gruodžio 17 d. ryte visa šeima dar buvo Pošiūnuose.
Mama šeimininkavo, tėvas šėrė gyvulius. Tėvas grįžęs į namus pasakė : “Karuse,
Raducis dega!” Sesuo Bronė, gimusi 1927 m., gyvenanti dabar Pošiūnų kaime, Tverečiaus
apylinkėje, Julius, tėvas ir kaimynė Galenutė išėjo į Radutį. Perėjo per upę.
Tik tada tėvas pamatė, kad dega ne Šriūbėnų sodyba, bet nutarė eiti. Atėję pas
Šriūbėnus iš priemenės stebėjo kaip dega Černiauskų namas, tvartas ir klojimas.
Tai buvo visai netoli – 0,5 km. Nutarė eiti prie degančio namo. Jau buvo
šviesu, apie 10 val. Išėjo Julius, teta Šriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynė
Galenutė, mama Karusė ir tėvas Kostas.). Nors degė ne giminaičio sodyba,
jie nieko neįtardami atbėgo prie gaisravietės. (Prie sudegusių namų jie pamatė apdegusius žmonių ir gyvulių lavonus.
Dėdienė pasimeldė ir grįžo visi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukas ir valgė.
Atsisėdo ir tėvas. Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo. Jį palydėjo tėvas.
Tėvas su Julium vėl nusprendė nueiti
prie Černiauskų sodybos. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti
kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, ant kurių
buvo vyšninės spalvos antpešiai, apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su
kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Kareiviai net drebėjo
iš pykčio kai paėmė tėvą.) Čia iš Kostanto pareikalavo dokumentų. Bet ar
pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus?
Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Skubėjo berniukas į namus
(Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį
ir išjojo į namus, į Pošiūnus. –atstumas apie 10 km už Erzvėto ežero.). Be
amo su dokumentais bėgo atgal (Julius
nušuoliavo su arkliu jau į Bernotų kaimą, kur buvo MGB ar enkavedistų štabas.
Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas paleistas namo: “Nam takije ne nužny,
my evo otpustili…” Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas.
Visi iškeliavo į Pošiūnus). Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado. Tik
išgirdo paauglys, kad jo tėvas paleistas į namus.
Negrįžo K.Telyčėnas tą dieną pas saviškius.
Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną (Kitą
dieną anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona – Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių
kaimo –1,5-2 km nuo Radučio kaimo Tverečiaus link – ir sako: “Karusia, jūsų
vyras ar nušautas ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų (pamiškėje gyveno).
Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai). Išsirengė ieškoti. Ilgai ieškojo, kol
surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš
nužudant buvo kankintas (Rado tėvą.
Vienas batas buvo nuautas, rankos išsuktos ir sulaužytos, subadytas durklais ir
peršautas į pilvą serija. Švarkas nurengtas, voliojos šalia kūno. Kraujas
prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą
emgebistai nusivarė jį pas Sakonus. Pas
juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito,
nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį, nes Vetrovo divizijos galvažudžiai visai
nesiskaitė su žmonių gyvybėmis ir visai nesiaiškindavo, kaltas tu ar ne. Tėvą
palaidojo Pošiūnų kapinėse. Deja, stribų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje
gyveno Juliaus teta Prūsaitė Galena (Elena) – dabar gyvena Žvėryne, Vilniuje. Jos namuose gyveno
politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą. Tais
metais rusai gaudė vyrus į kariuomenę).
Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi
pelenuose. Matys, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima
pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra? Nerado jie nieko.
Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose
žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Pasirodo, šiame “mūšyje” petys į petį
“kovėsi” ir Mielagėnų stribai. (Mielagėnų
MGB būstinė buvo įsikūrusi klebonijoje). Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių žudymas
buvo vadinama klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J.Vinciūnas. spaudoje
gyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę “banditus” liepė
jiems pasiduoti, bet “banditai” pradėjo į juos šaudyti. Toliau minėtas “liaudies
gynėjas” pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika “banditų”.
Vadinasi be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis…(Mielagėnų bažnyčioje kitą dieną
buvo net keturiolika karstų. Bet ten buvo kiti!,
nes Radučio žudynių aukas laidojo ne
Mielagėnuose).
…Šeštadienį, t.y. gruodžio 16 d.,
tragedijos išvakarėse, buvusi
Černiauskaitė Jadvyga, tapusi Girdziušiene, atėjo į Radučių kaimą pas savo
tėvus ir pasiėmė namo penkiametį sūnų Teofilį. Tik ryte ji sužinojo apie savo
brolių ir sesers žūtį. Likimas Teofiliui padovanojo “laimę” priverstinai
tarnauti sovietinėje armijoje…
Tų skerdynių, kurias įvykdė rusų armijos “smeršo”
dalinys, kada 1944 metų gruodžio 17 dieną gyvus sudegino brolius Černiauskus Juozą (jam buvo 30 metų)
ir Joną (jam buvo 34 metai), nušovė seserį Bronę (kiek jai buvo metų
neprisimenu – gal apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą
Leonardą Grikinį iš Bernotų kaimo (jam buvo 25 metai), pusbrolis Leonas
Černiauskas ( jam buvo 29 metai), sudegė
pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (jam buvo
34 metai), subadė peiliais ir durtuvais
atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną (gimusį 1888 metais) iš Pošiūnų kaimo,
paaiškinti prasmės sveiku protu nebeįmanoma. Taip tądien, matyt, linksminosi
Lietuvos teritorijoje rusų armijos išgamos „vaduotojai“ su Mielagėnų stribais,
sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.
Nejaugi, pagalvojau, rusų armija sugebėjo tik
šaudyti civilius žmones, moteris, belaisvius svetimus ir savus? Tą dieną, kada
Radučių kaime „linksminosi“ smeršo kareivos su Mielagėnų stribais, kada skerdė
žmones, pažvelgiau ką gi darė kituose „fronto“ ruožuose „didvyriškoji“ ir
„nenugalimoji“ sovietinė armija. Pasirodo visuose fronto baruose esminių
permainų nebuvo. 1944 m. gruodžio 16 d. „Tiesa“ Nr.134 (195) be Justo Paleckio
rašliavos „Išrauti iki galo fašistinio smurto „piktšasį“ ir be informacijos,
kad „Apdovanoti Lietuvos TSRS partizanai“, teigiama, kad gruodžio 16 dieną
Informbiuro pranešė, jog „Vengrijos teritorijoje į š. ir š.r. nuo Miskolco užimtas Šaros.Patako miestas ir daugiau kaip
30 gyvenviečių. Kituose fronto baruose esminių atmainų nebuvo“. Gruodžio 17
dieną (sekmadienį), „Tiesa“ Nr.135(196) taip pat pranešė jau labai „lyriškus“
pastebėjimus – „Garbingas kovų ir pergalių kelias“ . Kur Radučių kaime,
Černiauskų sodyboje?, „Literatūra ir menas“ atspausdinta M.Trakelio nuotrauka
„Mokomės kautynių durtuvais“ – taip labai gražiai „mokėsi“ rusų kareivis
Radučių kaime pas Černiauskus su durtuvu įbedęs į pilvą iš spintos ištraukti iš
baimės paklaikusį bernioką... Ir dar pastebi ten pat, kad Vengrijoje, „.. į
š.r. ir š.v. nuo Miškalio užėmė Putnoko miestą ir daugiau kaip 40 kitų
gyvenamųjų vietovių. Kituose fronto baruose esminių atmainų neįvyko“.
Kituose fronto baruose enkavedistų ir smeršo
daliniai kartu su vietiniais pakalikais tik... „linksminosi“...
…Didieji šukavimai kartu
su RA dalimis. Dokumentuose yra aprašyti du dideli _ tiek
kariuomenės skaičiumi, tiek teritorijos plotu, tiek laiko trukme _
šukavimai. Pirmasis
vyko 1944 m. rugsėjo 1_6 d., antrasis _
1944 m. gruodžio 1_10 d. Pirmojo planą pasirašęs
gen. mjr. Sladkevičius nurodė, kad nuo fronto linijos (ji tuo metu buvo keliems
mėnesiams stabtelėjusi Žemaitijoje, į vakarus nuo Dubysos) turėjo būti slenkama
iš vakarų į rytus, kratant miškus, sodybas, stotis ir kt., sulaikant ar
sunaikinant vokiečių karius, diversantus, jų statytinius ir rėmėjus,
dezertyrus, mūsų partizanus ir, pasak enkavėdistų, “kitą nusikalstamą
elementą”.
Gen. ltn. I. Liubas
S. Kruglovui savo 1944 m. gruodžio 20 d. pranešime
rašė apie kelis atvejus, kai 13-ojo PP kariai, susidūrę su partizanais,
degino sodybas. Joteikių apylinkėse 1944 m. gruodžio 17 d.
jie nukovė 17 partizanų, sudegino 15 sodybų. Kitą dieną, kaip minėta, to paties
pulko kariai nukovė 14 partizanų, sudegino 7 sodybas.
Kitą dieną tas pats I. Liubas
bendrame pranešime S. Kruglovui ir
J. Bartašiūnui apie tą operaciją rašė:
“1944 m. gruodžio 23 d. Alytaus aps.
Klepočių 1204, Ryliškių 1206, Lizdų 1094, Taručionių 1206, Nizomči(?) 0804,
Živulnički[?] 0892 331-iojo PP 3-iajam ŠB ir 86-ojo PP 1-ajam ŠB
padaliniams toliau vykdant banditų grupės likvidavimo operaciją, nukauti 25
banditai, 7 sudegė namuose, 81 įtariamas banditizmu asmuo sulaikyta
Siuto čekistai susidūrę su jiems
netikėtu Lietuvos gyventojų pasipriešinimu, okupantų valdžios nepripažinimu,
tad dažnai ir išliedavo savo pyktį taikiems gyventojams.
Pačių
žmonių atsiminimais, paskelbtais 1989 m., vien Klepočių kaime per
1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų
sudeginta 12 šio kaimo gyventojų.
Informacija
ši paimta iš 2000 m. kovo 11 dienos Lietuvos
Respublikos Seimo posėdžio stenogramos Nr.234; ši informacija paskelbta ir 2001
m.spalio mėn. Nr.17(139) „Tautininkų žiniose“ , Dr. Rūtos Gajauskaitės (Kriminologė, LR Atkuriamojo Seimo
deputatė) straipsnyje:
Tuoj pat po
faktinio Lietuvos okupavimo sovietinė valdžia lietuvių tautos genocido vykdymui
1940 07 07 Lietuvoje įkūrė Ypatingąją Komisiją (ČK). Po metų, 1941 06 14 ČK
pradėjo suplanuotus masinius areštus, įkalinimą, tremtį ir naikinimą. Per
pirmąją raudonojo teroro bangą Lietuva neteko žuvusiais 31 000 savo geriausių
sūnų ir dukrų; 23 000 gyvuliniais vagonais buvo išvežta Sibiran.
Privalome žinoti mūsų tautos
budelius. Ypatingosios Komisijos
(ČK) sudėtis buvo tokia: Jevsej Rozovskij, Icik Dembo, Judit Komod, Frid
Krastin, Daniil Todes ir Kazys Macevičius.
1944m., grįžtant
raudoniesiems okupantams, Lietuvą užplūdo "internacionaliniai'"
specialistai: dar karo fronto linijai einant per Pabaltijį, su taip vadinama
lietuviškąja 16-taja divizija jau atvyko 4 500 žydų bei 1 200 buvusių
enkavėdistų, enkagėbistų ir kitokių sovietinių represijų žymūnų. Vien tik
Dekanozovo ir jo politikos vykdytojo gen. Vetrovo pavardės lig šiol kelia
šiurpą.
Per kruvinąjį pokarį
iš Lietuvos į Sibirą buvo deportuota 350 000 lietuvių, iš kurių 28 000 žuvo, 50
000 negrįžo Tėvynėn. 70 000 lietuvių suspėjo emigruoti į Vakarus, taip
išgelbėdami savo gyvybes. 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų sunaikino
stribai, enkavėdistai bei reguliarioji okupacinė kariuomenė. Lietuva neteko
pusės milijono gyventojų.
O Iljos Erenburgo ir
gen. Ivano Černiachovskio pavardės reiškia visišką prūsų ir lietuvininkų tautos
Karaliaučiaus krašte sunaikinimą - žiauriausią GENOCIDO pavyzdį pasaulyje. Jų
nebeliko, todėl mes, jų baltiškieji broliai, privalome priminti Pasauliui, kad
dar karo metu sovietinei kariuomenei artėjant prie Karaliaučiaus, žinomo
sovietinio žurnalisto I. Erenburgo viešu raginimu gen. I.Černiachovskio
vadovaujama P.Vetrovo žudė visus Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyventojus: tiek
vyrus, tiek moteris, tiek vaikus, tiek senius. Susprogdinta, nuskandinta,
išprievartauta ir ištremta 1,2 milijono prūsų ir lietuvininkų.
Deja, pasaulyje plinta
visai kitokia informacija, kurios kažkodėl nepaneigia p.E.Zingerio komisija.
Užsienio žiniasklaidoje nėra žinių apie mūsų 1 694 000 žmonių palietusį
genocidą, apie 800 000 žuvusiųjų. Kalte kalama tik apie 160 000 žydų žūtį,
kartais padidinant šį skaičių iki 200 000. Taip pat neteikiama pasauliui žinių
ir apie 14 000 žydų gelbėtojų - Lietuvos piliečių.
Žodžiu, 1944 metų vasarą rusai jau trypė Lietuvos
Rytus, o iki Baltijos jūros atšliaužė tik prieš Naujuosius 1945-uosius metus...
Gal ta proga „Pravda“ Nr.165 (9622) 1944 m. liepos
10 dieną išspausdino KP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus „analitinę“
medžiagą apie Lietuvos inteligentiją, kuri „bezogovoročno“, atseit
besąlygiškai, „prisišliejo“ prie kovos su
fašizmu. „... Masiniai gyventojų
išvežimai į Vokietiją iššaukė visoje Lietuvoje audringą pasipriešinimą. (...)
Tūkstančiai vyrų bėgo į miškus, papildydami partizanų būrius. Vokiečiai bandė
nuslopinti lietuvių pasipriešinimą žvėrišku teroru. Jie sušaudydavo į mišką
išbėgusių šeimos narius. Esesiniai galvažudžiai apsupdavo vietoves ir gyvenvietes,
areštuodavo visus darbingus žmones,
nesiskaitydami nei su amžiumi, nei su lytimi, ir etapais juos veždavo į
Vokietiją...
Pergalingi Raudonosios Armijos puolimai gelbėja
šiandien šimtus tūkstančių lietuvių iš vokiškosios nelaisvės, iš vokiškosios
katorgos...
...Žmonės su giliu dėkingumu taria „Stalinas
žadėjo mums laisvę. Stalinas išpildė savo pažadą, ... duoti lietuvių liaudžiai
materialinę gerovę ir pasitikėjimą rytdiena, štai kelias, kuriuo eis lietuvių
tautos kūrybinis vystymasis, greitai atgimusi naujam gyvenimui padedant kitoms
tarybinėms broliškoms tautoms, pirmoje eilėje didžiajai rusų tautai,
vadovaujant didžiam Tarybų Sąjungos Vadui draugui Stalinui...“
Jeigu
kas nors skaitys šiuos žodžius, norėčiau, kad įsigilintų į šios žiurkės
teiginius – juk viskas taip pat, paraidžiui, buvo daroma su mūsų tauta, kai
atėjo „išvaduotojai“ rusai. Lietuvių ir kitų žmonių kaulais nuklojo kelius nuo
Baltijos jūros iki Magadano, nuo Vidurinės Azijos šachtų iki Arkties... Ir
nemanau, kad žmonės, nors mano kartos, užmirš tą lietuvių tautos genocidą, tą
prakeiktąją sovietinę politiką
…
…2006 metų rugsėjo
10 dieną Mielagėnų bažnyčioje už žuvusiuosius buvo laikomos mišios. Prie
kelio sankryžos šalia Radučių kaimo
pastatytas ir pašventintas kryžius – paminklas žuvusiems Radučių kaime 1944
metų gruodžio 17 dieną.
Paminklo statymo
iniciatoriai buvo Mielagėnų Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Marijonas
Savickas, Mielagėnų seniūnija - seniūnė Milda Bielinienė, Ignalinos rajono
meras Bronis Ropė.
Paminklo statybą įgyvendino
sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas.
Renginio svečiai:
Rajono Meras - Bronis Ropė,
Rajono tarybos narys - Arūnas Grabažis
Mielagėnų parapijos klebonas-
Marijonas Savickas
Švenčionių dekanas - Vidas
Smagurauskas
Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas
pulkininkas - Antanas Plieskis
Krašto apsaugos bičiulių klubo
pirmininkas - Antanas Burokas
Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos
karininkų ramovės viršininkas,atsargos majoras- Remigijus Jukna
Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos
centro direktorė- Birutė Kurgonienė
Krašto apsaugos savanorių pajėgų
Didžiosios kovos apygardos 8-os rinktinės vadas majoras -Gediminas
Macijauskas
Švenčionijos klubo nariai
Savanoris - Algimantas Arnastauskas
VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės
karininkai ( šuvių salvės)
Kalbėjo likę gyvi
liudininkai Michalina Černiauskaitė-Girdziušienė, Edmundas Černiauskas, Julius
Bagdonas
Kalbėjo Švenčionijos
klubo narys Leopoldas Stanevičius, kuris priminė visiems, jog net Rusijos
artistas (Zadornovas) primena savo gerbėjams, jog “Litva perepisyvaet istoriju”
– atseit, Lietuva perrašo istoriją.
Visiems minorines
mintis sumaišė ir nuotaiką iki plojimų pakėlė artistai iš Vilniaus Jaunimo
teatro Vidas Petkevičius ir Saulius Siparis. Jiems šauniai talkino Pranas
Zaremba.
P.S.
Oficialioje 1953 metu LSSR VRM suvestinėje duoti faktai, kad 1944 metais
(nuo okupacijos pradžios, t.y. per pusmetį) Lietuvoje enkavedistai ir vietiniai
stribai nužudė 2436 vyrus.
1944_1945 m., ko gero, buvo
vieni tragiškiausių mūsų tautai. Oficialiai 1953 m. sudarytoje MVD
suvestinėje nurodoma, kad iki to laiko, t.y. iki 1953 m., per partizaninį
karą žuvo daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos vyrų (iš jų 1944 m. _
2436, 1945 m. _ 9777), gyvų į nelaisvę paimta 17,9 tūkst.
(iš jų 1944 m. _ 2079, 1945 m. _ 7747). Taigi
ir žuvo per tuos beveik pusantrų metų (į Lietuvą rusai įsiveržė 1944 m.
liepos pradžioje), ir buvo paimta gyvų gerokai daugiau negu pusė visų per
devynerius partizaninio karo metus žuvusių ir į čekistų rankas gyvų patekusių
I Pabaltijo fronto kariai pirmieji
1944 m. liepos 4 d. ties Daugpiliu pasiekė Lietuvos sieną,
o III Baltarusijos fronto kariai prie Lietuvos priartėjo keliomis dienomis
vėliau _ liepos 7-ąją. Šių dviejų frontų divizijos ir “vadavo”
Lietuvą iki 1945 m. sausio 28 d., kai buvo paimtas paskutinis
vokiečių atramos taškas Lietuvoje _ Klaipėda. I Pabaltijo fronto
kariuomenė traukė per Lietuvos šiaurinę, III Baltarusijos _ per
pietinę dalį.
Be frontų užnugario apsaugos kariuomenės
pasienio pulkų, tuo mus dominančiu laikotarpiu (1944 m. liepa_1945 m.
spalis) Lietuvoje su partizanais nuolat kovojo 4-osios šaulių divizijos (ŠD),
vadovaujamos gen. mjr. P. Vetrovo, 4_5 šaulių pulkai (ŠP), į Lietuvą
iš Krymo atvykę 1944 m. rugpjūčio 1 d., ir pasienio būriai _
23-iasis, 94-asis, 95-asis ir 97-asis. Nors 97-asis PB nuo 1945 m. vasario
2 d. saugojo Lietuvos–Ryprūsių sieną, o nuo vasario 15 d. ir 94-asis
bei 95-asis PB _ Lietuvos–Lenkijos sieną, tačiau jie, dažnai visos
sudėties, o neretai ir sudarydami jungtinius būrius, kovėsi su partizanais. Be
šių keturių pasienio būrių, Lietuvoje ilgiau ar trumpiau vien su partizanais,
nesaugodami sienų, kovėsi dar keli būriai: 113-asis, 115-asis ir 116-asis.
Be šių NKVD dalinių, kurių tiesioginė
paskirtis buvo kovoti su partizanais, Lietuvoje buvo dislokuota dar keletas
NKVD specialiosios paskirties pulkų, taip pat neretai kovojusių su partizanais.
Iš Pabaltijyje dislokuotos NKVD 14-osios geležinkelių apsaugos divizijos vienas
1,5_2 tūkst. karių pulkas, 211-asis, buvo dislokuotas
Lietuvoje. Tuo metu su štabu Vilniuje buvo dislokuota 240-asis, o su štabu
Kaune _ 223-iasis konvojiniai pulkai, turėję maždaug po
1,5 tūkst. karių. Šie pulkai saugodavo, lydėdavo suimtuosius,
nuteistuosius, vokiečių belaisvius.
Taigi 1944_1945 m. ne
liūdnai pagarsėjusi gen. P. Vetrovo vadovaujama NKVD divizija, kovojusi su
mūsų partizanais ir su Lietuvos žmonėmis, vaidino lemiamą vaidmenį, nors jos
pulkai ir labai įnirtingai kovojo. Po to, kai
1945 m. spalio mėn. frontų užnugario apsaugos pulkai buvo išformuoti,
partizanai labai suaktyvėjo. Komunistų partijos įvairaus lygio provincijos
sekretoriai užvertė LSSR CK prašymais ką nors daryti, nes partizanai vėl
pradėjo spausti valsčių centrus. Buvo priimtas sprendimas 1946 m. kovo
mėn. valsčių centruose įkurdinti nuolatines NKVD kariuomenės įgulas, 4-ąją ŠD
padidinus iki devynių pulkų. Išformavus pasienio pulkus, pagrindine okupantų
karine jėga, kovojusia su Lietuvos partizanais ir įvedinėjusia sovietų valdžią,
tapo gen. mjr. P.Vetrovo vadovaujama 4-oji ŠD (šaulių divizija).
2014 metų
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą