Alfredas Girdziušas Paliesius. Monika

mokytoja Monika Kuodienė

Alfredas Girdziušas Paliesius

Skiriu savo pirmąjai mokytojai Monikai Kuodienei
Šiame pasaulyje lengviausia lieti pyktį, išpilti purvą ant galvos ar kuolą kišti į ratus, kad tas nabagas keturkojis iš vietos nejudėtų, o dar lengviau iš džiaugsmo trinti delnus kai pamatai, kaip kenčia kitas... Sunkiausia -  tarti žodį už kitus, paimt senolio naštą, lig durų palydėt...
Rašyt lengviausia apie niekšą.
Sunku parinkti gerą žodį kai pabandai rašyti apie tuos, kurie tave gyvenime lydėjo, nors kartais ir trumpai, bet žingsniai tie lig šiol dar aidu skamba, neleisdami pamiršt laike tą brangų žmogų, padėjusį man žengt pirmuosius pažinimo žingsnius. Rašysiu aš dabar dar ne apie Mamą - Jai tomų neužtektų. Rašysiu apie kitą Mamą, ji – Monika, Mama mokykloje pradinėj buvo. Pirmoji mokytoja, Mama.
Deja, šiandien aš Jos likimo nežinau. Be, kaip tenai bebūtų, norėčiau AČIŪ pasakyt nors tuo, ką čia rašysiu. Ir jeigu atsilieps Jinai, tai bus stebuklas...
Gal ši mažytė padėka suras  atgarsį sieloj ir tų žmonių, kurie švenčiausią Mokytojo vardą prilygino tarnams, užmiršę pradžios pradžią – tik Mokytojo dėka mes esam tuo kuo esam.

Monika

Jau visa savaitė saulė kepino laukus, bronzinius vyrų pečius pradalgėse, berišančių pėdas moterų susilenkusias nugaras. O šiandien taip šutino, jog, atrodė, nebuvo kuo alsuoti.

-Bus lietaus. - kalbėjo vyrai pustydami dalgius ir braukdami čiurkšles nuo veido. – Reikia nors šį gabaliuką baigti.

To “gabaliuko” galas rėmėsi toli į Meros upę. Vyrai pabaigę pradalgę su visais drabužiais šokdavo į vandenį, o moterys sušlapindavo baltas skarutes, vos vos  pagręždavo, apsigobdavo galvas ir vėl stodavo rišti ir statyti pėdas į gubas. Jaunimas ir vaikai pirmutiniai sušokdavo į upę ir paskutiniai išlįsdavo iš vandens.

Į vakarą visai nelauktai pūstelėjo vėjas ir išblaškė visas lietaus prognozes. Jaunimas liko prie upės ir dūko atsigriebdami už visą varganą dieną.

-Monika-a-a! - pasigirdo toli toli balsas.

Upėje vanduo tiško fontanais nuo bešėlstančiųjų.

-Monika-a-a-a!

-Monika, tave mama šaukia. Bėk namo. - kažkas paragino smulkutę mergaitę.

Krante Monika pašokinėjo ant vienos kojos, iškratė vandenį iš ausies, užsitempė ant  šlapio lieso kūnelio suknutę ir nenoromis nubėgo namų link. Iki namų, Naujojo Strūnaičio, nuo upės visai netoli, bet mergaitė trumpino kelią – pasileido tiesiai per ražienas basomis kojytėmis.

Namuose seserys ir broliai žvelgė į ją su nuostaba, lyg pirmą kartą ją matydami.

-Monika, - kažkaip iškilmingai prabilo mama, - tave toliau mokytis leisime, važiuosi į Vilnių.

Išsiplėtė mergaitės akutės, o širdukę suspaudė lyg replėmis. Jinai nežinojo – džiaugtis jai ar ne...

... 1922 metais Švenčionių apskrityje, Naujojo Strūnaičio  dvare, kurį valdė savininkas Maslauskas, valstiečio Mykolo Matkevičiaus šeimoje gimė šeštas vaikutis. Tai buvo mergaitė. Tėvas, bevartydamas “Ūkininko patarėją”, surado jai vardą – Moniką, nė neįtardamas, jog šis vardas reiškia “vienišumą”. Nors ūkis buvo nemažas, bet šeima gyveno nepasiturinčiai. Vyresnieji vos paaugę dirbo jau su tėvais, kad išmaitintų save ir jaunėles sesutes. Apie mokslus teko vaikams tik svajoti. Ypač sunku pasidarė 1920 metų pabaigoje, lenkams okupavus Vilniaus kraštą. 1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencijai pripažinus Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai, iš esmės pasikeitė Lenkijos valdžios požiūris į šiame krašte veikusias lietuviškas mokyklas. Jau 1923/24 mokslo metais Vilniaus apygardos švietimo kuratorija pareikalavo, kad visi mokytojai įrodytų Lenkijos pilietybę, pristatytų politinio lojalumo Lenkijos valstybei, vadinamo moralybe, pažymą, kurią išduodavo miesto bei apskrities  storastų įstaigos.

... Nors ir kaip sunku buvo, bet Matkevičiai nutarė leisti jauniausiąją dukrytę Moniką į  pradžios mokyklą. Toli nereikėjo vaikščioti – čia pat, Strūnaityje. Ir štai Monika rankutėse laiko Geručio “Rūtelę” – pirmojo skyriaus elementorių. Vėliau gauna M. Vasiliausko “Žibutę”. Monikai mokslai prasideda ne rugsėjo pirmąją. Ji gano gyvulius iki pat “visų šventųjų” dienos. Broliai išvyko ieškoti uždarbio svetur. Monikai ėjo vienuolikti metai kai mirė tėvelis. Negandos užgriuvo šeimą. Pagaliau 1938 metais Monika su pertraukomis baigia Strūnaičio pradžios mokyklą ir tų pačių metų vasaros pabaigoje mama išveža ją mokytis į Vilniaus lietuvių Vytauto Didžiojo gimnaziją.

Lenkų okupacijos metais švietimo lietuvių kalba sistemoje pagrindinė vieta priklausė “Ryto” švietimo draugijai. Ji buvo pagrindinė lietuviškųjų mokyklų juridinė laikytoja. Jos žinioje buvo privatinės ir vidurinės lietuvių mokyklos, įvairūs kursai, mokytojų seminarija, skaityklos ir kitos kultūros-švietimo įstaigos. Dalį pinigų draugijos gaudavo iš įvairių šaltinių – aukų, rinkliavų, valstybinių subsidijų. Ir lietuvių mokykloms, veikusioms Vilniuje, didelę dalį skirdavo Lietuvos valdžia. Tai buvo daroma neoficialiai, prisidengiant įvairių organizacijų ir privačių asmenų vardu.

Tuo metu, kai Monika atvyko į Vilnių, mieste veikė tik vienintelė lietuviška gimnazija.

Iš geležinkelio stoties pėsčiomis su nedideliu ryšulėliu rankose, Monika kartu su mama atėjo iki miesto centro. Gimnazijoje jau buvo daug vaikų, o į raštinę ėjo ir ėjo nauji vaikai su tėvais. Kada Monikai pranešė, kad priimamas tik jos prašymas, o mokytis teks gal tik kitais metais, ji apsidžiaugė ir... pravirko.

Metai slinko lėtai. Suaugusieji kalbėjo apie artėjantį karą su vokiečiais. 1939 metų rugsėjo pirmąją Monika sutiko jau gimnazijoje, Vilniuje. Jinai, kaip ir visos gimnazijos mergaitės, vilkėjo mėlyna lenkų gimnazisčių uniforma, nešiojo beretę. Per pirmąją mokslo metų pamoką mokiniams pranešė apie prasidėjusį karą. Po septyniolikos dienų Sovietų sąjungą užpuolė Lenkiją iš rytų. Vilniuje pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Jie atrodė varganai, bet linksmi ir balsingi. Monika su kitomis gimnazistėmis kartais prasiblaškydavo eidamos atnešti duonos iš “Ryto” draugijos komiteto į gimnazijos bendrabutį. Gal vienintelis, ryškiausias tų laikų  prisiminimas – duonos kvapas. Mergaites pagarbiai praleisdavo siaurose gatvelėse...

1940/41 mokslo metais Vilniuje veikė jau 58 pradinės ir 15 vidurinių mokyklų. Skyriai pavadinti klasėmis, gimnazijos – vidurinėmis mokyklomis, panaikintas mergaičių ir berniukų atskiras mokymas.

1941 metų pavasaris! Atostogos. Monika važiuoja į namus. Nereikšmingos “miestietės” paslaptys tarp draugių, vogčiomis stebimos gegužinės, maudynės Meroje, kaimo darbai... Kas dėjosi aplinkui, vaikai suvokdavo tik per suaugusius. Karas į šias vietas įslinko tyliai, vogčiomis. Naujuosius mokslo metus Monika pradėjo jau Švenčionyse. Čia buvo atidaryta gimnazija. Namai arčiau ir, atrodė, saugiau.

Kada kelyje Švenčionys-Lentupiai sovietiniai partizanai sušaudė Švenčionių apskrities kreiskomisara Beką, vokiečiai sušaudė daug nekaltų vietinių gyventojų. Įsiminė Monika matematikos pamoką, kada už gimnazijos langų pasigirdo šūvių papliūpos. Mokytojas Miklaševičius paprašė visus mokinius atsistoti ir pagerbti žuvusius, o po to sunkiai atsidusęs tęsė pamoką...

1944 metais Monika baigė gimnaziją ir galvojo važiuoti mokytis į Dotnuvos žemės ūkio akademiją, bet likimas, o gal sovietinė valdžia, pasielgė savaip – papuolė, tikriau – „komandiravo“,  dirbti į žemės ūkio skyrių. Tvarkė pabėgėlių pareiškimus. Vėliau rusai pasiuntė Moniką mokytis išminuotoja. Trims mėnesiams praslinkus ji nepapuolė nei į frontą, nei išminuoti vietinius objektus – buvo pakviesta mokytojauti į savo gimnaziją. 1945 metų pavasarį ji perkeliama dirbti į Mėčionių pradinę mokyklą (dabar Ignalinos rajonas). Mokykla buvo įkurta pas našlę Černiauskienę Adelę. Ten ir gyveno jauna mokytoja. Mokytoja Monika.

Pokario metai. Sunkūs, alkani, pilni nerimo, mirčių, trėmimų į Rusijos lagerius. Siautėjo vietiniai stribai ir enkavedistai – sušaudydavo nekaltus žmones, degindavo sodybas. Kolchozai galutinai nusiaubė visą šalį, atėmę iš gyventojų žemes, gyvulius, ūkio padargus, pastatus. Alinanti mokesčių našta pagaliau padarė savo – Lietuva tapo „tarybine“. Pokario vaikai. Apdriskę, basi, be knygų ir sąsiuvinių. Visi aplinkinių kaimų vaikai, pradedant 1945 ir baigiant 1977 metais, išmokyti jos. Darbas po dvi pamainas. Klasėse iki 40 vaikučių. Kambaryje dvi klasės: ryte - pirmokai–trečiokai, po pietų - antrokai–ketvirtokai. Ir visiems reikėjo duoti savo žinių, meilės, šilumos...

1948 metais Monika išteka. Neakivaizdžiai pradeda mokytis Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir ją baigia 1956 metais.

Štai ir viskas apie Moniką, tikriau apie mokytoją Moniką. Mykolas Matkevičius apsiriko rinkdamas vardą savo dukrai – ji nebuvo vieniša. Ji buvo Mokytoja! Jos kitaip ir nevadino vietiniai gyventojai. Vėliau šiame kaime pastatė naują mūrinę mokyklą, bet ji... tuščia. Ir ne todėl, kad daugelis mokytojos Monikos mokinių išsivažinėjo svetur. Mažai, oi kaip mažai liko papurgalvių  tuose kaimuose, kur Monika ne tiek rašto, kiek gyvenimo tiesos mokė... Prisimena man, kada Monika pavasarį melioracijos griovyje surado m, ano bendraklasio, savo mokinio portfelį su knygomis bemirkstantį. Tris kilometrus be dvasios per neištirpusias pusnis pamiškiais pas to vaiko tėvus bėgo. Tris kilometrus su nežinia nešė šlapias knygas, tris kilometrus nešė siaubą ir viltį širdyje... Tas vaikiščias tik kojas besušlapęs buvo...

Bėga laikas. Viskas keičiasi. Tik, atrodo, nesikeičia jinai – PIRMOJI MOKYTOJA...

Mus visus mokino Monika Kuodienė...

P. S.
Jeigu kas pažinojote mokytoją Moniką Kuodienę – parašykite.

Alfredas Girdziušas. Visraktis

Alfredas Girdziušas Paliesius

Visraktis

    Tai buvo 1967 metų pavasarį, prieš pat šventas Velykas. Važiavau iš Kėdainių į Vilnių Ryga-Simferopolis traukiniu. Žmonių, kaip įprasta tais laikais, vagone buvo sausakimša. Keleiviai irzlūs, tvanku ir trenkė šlapimu. Tambūro durys trankėsi, o už jų netirpstanti eilė į “registratūrą” – vakarėjo ir visi prieš miegą norėjo būtent tenai patekti. Už lango pavasarinis peizažas buvo neįdomus, pilkas, miego nenorėjau, o kelionėn įsimesta knyga tapo neįdomi – aplinka darė savo.

    Bendrojo vagono sekcijoje, kur ir aš įsiterpiau, važiavo sava komanda – keturiese su kortomis lupo “ožį” ar “durnių”, laidė negudrius sąmojus, nepiktai džiaugėsi priešininkų žioplomis klaidomis ir, įtariau, kad slapčiomis tuštino ne limonado butelį, bet rausvai dažytą naminę degtinę. Kvapas jau ne limonado tvyrojo. Aš ir priešais mane sėdintis žilas senukas stengėmės nekreipti dėmesio į kaimynų erzelynę. Priešais Jonavą vienas iš kortuotojų nulėkė į tambūrą parūkyti ar šiaip kojas pramiklinti, o kiti komentavo nutrauktą mačą. Ant stalo gulėjo beveik naujų kortų malka. Nusprendžiau bendrakeleivius sudominti keletu fokusų su kortomis ir paprašiau leidimo pasinaudoti jų malka. Tai buvo paprasčiausi “fokusai”, kai atspėdavai kelias ištrauktas iš malkos kortas, kurias patys žiūrovai ištraukdavo, įsimindavo, patys kur norėdavo vėl įgrūsdavo ir patys sumaišydavo. Kas žino šio numerio atlikimo paslaptį, tas gali parodyti improvizuodamas vos ne dešimt “stebuklų”, iš pažiūros visai skirtingų. To man ir reikėjo, nes publika buvo “žalia”. Tik žilagalvis vis atlaidžiai šypsojosi ir kėlė man azartą. Aš drąsiai kartodavau tuos pačius numerius, nebijodamas, kad gali mane “iššifruoti”. Pagaliau neiškentė ir senukas. Jis ištiesė ranką, lėtai paėmė iš mano rankų malką, sulygino, išskleidė vėduoklę, vėl sudėjo, mostelėjo puslankį ir... kortos pranyko! Staiga įgrūdo ranką kaimynui į užantį  ir iš ten ištraukė kortas. Vėl mostelėjo ir kortos lanku pasipylė iš vienos rankos į kitą, krito ant stalo, o prieš mūsų akis atsivėrė visi tūzai! Vėl kortas susėmė, stuktelėjo į stalą, nukėlė viršutinę, mostas – ji pradingo, antra, trečia, dešimta pradingo, vėl mostas ir vėduoklė nusklendė stalo paviršiumi. Tai buvo visos “širdys”! likusi malkos dalis skriejo ratu ir klojo kortas neįspėjama tvarka. Dalybos greitai baigėsi ir krūvelės buvo atverstos. Visose buvo po vienodą “akių” skaičių!

    Šiandien aš jau nebeprisimenu tų stebuklų, kuriuos rodė paslaptingasis senukas. Kai grįžo iš tambūro mūsų kaimynas, jis pamatė atvipusius mūsų žandikaulius ir mirtiną tylą. Tylėjo ne tik mūsų sekcija. Žiedu stovėjo ir kiti keleiviai. Aš rijau seilę ir bijojau, kad nieks neužgirstų mano gugtelėjimo. Pagaliau prabilo aviacijos kapitonas. Jis ėmė sagstytis lyg prieš generolą savo mundurą ir rusiškais “matais” reikšti nuostabą. Mūsų kortuotojai prie savo malkos bijojo net prisiliesti. Žodžiu, nuostabos ir kalbų atsirado su kaupu. Daugelis prašė pakartoti fokusus, parodyti naujų, bet senukas tik šypsojosi ir pešiojo kelnių klešnę. Mačiau, kad ir jis buvo susijaudinęs, nes rankos virpėjo, nors veidą puošė ramiausia šypsena. Tik dabar aš suprantu, kad tai buvo vulkano išsiveržimas. Tai seniai užslėpto ar slepiamo sugebėjimo išsiveržimas, kurio išsigando ir pats senukas, jis jautėsi lyg nusikaltimo vietoje sugautas mokinukas, lyg bijodamas, kad kažkas jį atpažins ir išplaks rykšte. Vagone augo triukšmas, keleiviai trečiuose aukštuose taisėsi sau gultus, palydovai lakstė suirzę, nes niekas neėmė patalynės. Senukas ir aš sėdėjome kaip sėdėję. Greitai turėjo būti Vilnius. Iki ryto dar laukti ir laukti. Vilniuje prasidėjo šlapdriba. Iššokęs iš vagono, dairiausi į kurią pusę slinkti. Bespoksodamas į laikrodį, akies krašteliu pastebėjau, kad iš vagono išlipo ir senukas fokusininkas. Jis žvaliai pratrepseno pro pat mane. Net nepastebėjo, o gal nenorėjo pastebėti. Nedrįsau sustabdyti. Bet likimas buvo man labai palankus.  Pakilęs į stoties valgyklos-restorano antrąjį aukštą, aš vėl pamačiau bendrakeleivį. Tada jau išdrįsau. Pasilabinęs ir paprašęs leidimo, atsisėdau šalia. Kalba nesirišo, bet po mano klausimo, ar jis ne cirkininkas, senukas pakėlė baltus antakius ir ramiausiu veidu tarė:
    -Aš vagis.
    Aš atsilošiau ir žandikaulis dar labiau atvipo, negu vagone.
    -Aš, vaikeli, vagis profesionalas. Buvęs, bet geras! - ir jis reikšmingai pakėlė pirštą.
    Senuko pakeltos dešinės plaštakoje pamačiau raudoną randą.
    -Persipjovėte? - kinktelėjau galvą į delną.
    -Ne, tai mano visraktis.
    Man trečią kartą atvipo žiauna.
    -Tai dar prieš aną karą. Dešimtais ar vienuoliktais, neprisimenu. Buvau dar piemuo. Ir girdėjau šnekant senius, kad yra žolė, kurią įsiauginus į delną, galima atrakinti visas pasaulio spynas. Tik rasti ją sunku. Bet ieškoti ir nereikia – ją randa ežys. Reikia ežiui užtverti kelią į lizdą smėlio pylimėliu. Žvėriukas neperlipa per užtvarą, nes slysta kojos, tada jis einas ieškoti tik jam vienam žinomos žolės, kurą užmetus ant smėlio, prasiskiria kelias. Ilgai, gal du metus narsčiau miškelius, sodus ir daržus. Sekiau ežius ir dienomis ir naktimis, bet nė vieno jų lizdo neradau. Bet pagaliau aš jį radau ten, kur visai nesitikėjau surasti. Jis buvo po mūsų dūminės trobelės krosnim. Tikriau pakrosnio kampe, po skudurais. Į pakrosnį iš lauko vedė  gal žiurkių, gal šeško iškastas urvelis. Iš po senų skudurų ir apipelijusių batų krūvos išverčiau dar plikus ežiukus. Aš taip išsigandau, kad net oro pritrūko. Pamačiau ir urvelį.  Drebančiomis iš susijaudinimo kojomis lėkiau prie Dubysos smėlio. Net tris puskibirius atvilkau. Sauso, biraus. Ir supyliau pylimą!
Padariau žiedą, o aukščiausiai supyliau prie urvelio. Pilant smėlį prakaitas žliaugė veidu. Nebuvo karšta, bet aš velniškai jaudinausi. Ir supylęs užtvarą nenustygau – lindau kas penkiolika minučių į pakrosnį. Bet lizdo šeimininkas negrįžo ir negrįžo. Pagaliau mama mane nuvarė gulti. Miegojau ant šieno tvarte, tad naktį nuslinkau už namuko ir keliais per rasą bridau ieškodamas, ieškodamas išėjimo po pamatais. Neradau. Neužmigau visą naktį, o jei ir sudėdavau bluostą, matydavau mano rankose tirpstančias spynas. Aš pašokdavau, nes jaučiausi lyg kažką vagiu. Vogti tikrai nenorėjau, bet labai jau magėjo išbandyti, ar tai tiesa. Tik išbandyti. Na, gal pasipuikuoti kaip nors prieš draugus, bet jokiu būdu ne vogti. Niekas pas mus ir nerakindavo nieko.  Kabliuku ar kaišteliu žmogus pasakydavo, kad jo nėra namuose, kad ateitum vėliau. Kiti net kablio netaisė – pagaliu paspirdavo. Tik mūsų bažnyčios duryse, pas kunigą, pašte ir, atrodo, pas urėdą kabojo spynos. Didelės ir brangios.

   Paryčiui mama išvertė iš guolio ir nuvarė karves ganyti. Iš kiekvienos šeimos eidavo padienininkai. Kiek karvių, tiek dienų. Tik vėlai vakare parsiradau namuose, o į pakrosnį įnėriau, kai mama melžė karvę. Lizdas buvo tuščias. Pylimėlis sugriautas. Balana šviečiau ir ieškojau žolės. Jos nebuvo! Karštligiškai pirštais sijojau smėlį ir nepajutau, kai mama sučiupo už kojų ir ištraukė lauk. Na ir gavau į kailį už ugnį pakrosnyje! Mama kažką klykė, lupo mane pančiu, o aš buvau šoke nuo nesėkmės  ir nieko nejaučiau. Tik ryte pajutau skausmą sėdynėje. Visą dieną praleidau darže, skabiau tabako žiedus, ravėjau ir vaikiau žąsis. Gal trečią dieną po pėrimo, mama išėjo į bažnyčią. Tai buvo sekmadienis. Aš nėriau po krosnim. Balanos ugnis šokinėjo, o aš panėriau pirštus į smėlį ir... ant dešiniojo delno byrančios smiltys atidengė žalią žalią žolytę. Ji buvo labai panaši į kraujažolę. Gal tai ir buvo kraujažolė, bet iš susijaudinimo man net dantys barškėjo. Išlindau lauk. Ir pačiu laiku. Delne degė žolytė, o tarpduryje mama tikrino mano kaktą. Aš buvau turbūt toks apdujęs, kad mama pamanė, jog sergu. Liepė gultis į lovą, o pati lauke virė liepžiedžių arbatą. Atidengiau delną. Spygliukais kaip eglutė žolytės stiebelis atrodė ir paprastas ir stebuklingas. Tai buvo burtažolė. Supratau, kad tai buvo ji. Kaip gi ežys išsivedė savo jauniklius? Ir kaip aš ją į delną įauginsiu? Artėjantis laimės išbandymas man vos protelio nesumaišė – pakilo temperatūra, naktį kliedėjau ir įvariau saviškiams baimės. Šutau po kailiniais ir labiausiai bijojau pamesti žolytę. Ryte staiga pasveikau ir prieš pačius pietus gavau leidimą išeiti į lauką. Nėriau už tvarto. Neturėjau nieko aštraus, nes peilius mama slėpė ir nuo mūsų, ir geležį tausojo. Užtvartėje radau laibu kaklu žalią butelį, kurį, įkišęs į savo ilgų marškinių rankovę, tyliai suskaldžiau. Tada gal pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir karštai pasimeldžiau. Nesiryžau rėžti delno. Nusisukau, vėl prispaudžiau ašmenis prie delno minkštimo ir brūkštelėjau. Dar ir dabar jaučiu kaip pjoviau mėsą. Gal trigubai ilgesnę žaizdą pravėriau negu reikėjo. Plūstelėjo kraujas, išvirto mėsa, mečiau “peilį” ir į žaizdą įgrūdau žolytę. Įgrūdau ir užspaudžiau gysločio lapu. Žaizda degė ir smarkiai kraujavo. Pašiūrėje radau išmestus senus tėvo marškinius ir jų rankovės gabalu apmuturiavau delną. Ranka negijo gal dvi savaites. Paslėpti jau negalėjau. Lupti negavau, bet mažai trūko. Ištino ranka iki alkūnės, o delnas net pamėlo. Išsigandau jau ir aš pats, bet apie žolytę bijojau prasitarti -  noras turėti visraktį užgožė viską! Trečios savaitės viduryje tinimas atslūgo ir žaizda užsivėrė. Tik po oda jaučiau kietą skaudantį gumulėlį. Jis dar iki šiol yra ir spaudžiant maudžia. Po mėnesio ranka liko sveikutėlė, o delną papuošė nuostabus raudonas brūkšnys...

    Senukas atkišo man ranką. Randas nebuvo lygus. Jis priminė greičiau eglės šakelę. Aiškiai mačiau šviesesnius rausvus “spygliukus”.
    -Įdomiausia, vaikeli, atsitiko vėliau. Rudenį. Reikėjo išbandyti burtažolę, o spynos niekur nebuvo. Ten, kur žinojau, bandyti bijojau. Eiti į bažnyčią ar pas urėdą, tai tas pat, kaip numirti vietoje. Taip aš tada maniau. Kantriai laukiau savo valandos. Ir ji atsirado. Su tėvu išvežėme į turgų rugių parduoti. Aš saugojau arklį, o tėvas vaikščiojo po turgų, klausinėjo kainų, derėjosi su žydais, o rugius, atrodė, net užmiršo. Prie mūsų vežimo kaip tik ir apsistojo žydas skudurininkas. Jis taip pat nusprendė pasižvalgyti po turgų, o savo kromelį užrakino. Išsitraukė prie liemenės pririštą mėlynu siūlu raktelį ir užrakino savo “aukso” skrynią, kurioje būdavo žirklių, siūlų, dusto, sagų, plaktukų ir net ilgų moteriškų plaukų. Tai buvo “šiaučius”. Juoda blizganti spynelė kabojo čia pat. Man ėmė mausti dešinį delną. Burtažolė deginte degino delną. Ir aš ištiesiau ranką. Apčiuopiau šaltą metalą ir truktelėjau. Spyna be garso atsidarė! Mane vėl, kaip ir po krosnim, išmušė šaltas prakaitas. Grūdau atgal spynos kilpą ir kaip nudegintas šokau ant savo vežimo. Supratau, kad seni žmonės nemelavo. Dabar galiu, sėdint čia, paaiškinti, kad toji žydo spyna arba visai nesirakino ir kabojo tik dėl vaizdo, arba... Bet šis  atsitiktinumas nulėmė mano likimą. O mano likimas ir nuostabus ir liūdnas. Nelabai tikiu, kad tik atsitiktinumai padėdavo man – aš rasdavau arba neužrakintas spynas, arba jos labai lengvai atsirakindavo. Neprisimenu kiek jų buvo. Gal tūkstančiai.
Bet aš nevogdavau! Man rūpėjo tik atidaryti užrakintas duris. Išardžiau pirmąją spyną, gautą iš kalvio. Ardžiau ir mokiausi.
      Keturioliktaisiais metais rugpjūčio mėnesį mobilizavo mane į rusų kariuomenę, o jau spalio mėnesį pakliuvau į Sibiro šeštąjį korpusą, kuris jau to pačio mėnesio šešioliktąją už Plocko* gavo pylos  nuo vokiečių ir atsitraukė Sochačevo link. Traukiantis buvo pamestas štabo seifas su slaptais dokumentais ir pinigais. Mane su būriu pionierių pasiuntė surasti seifą ir susprogdinti. Radome, bet nesprogdinome, nes aš jį paprasčiausiai atidariau. Tada gavau pirmąjį apdovanojimą ir buvau paskirtas į kontržvalgybos skyriaus techninį būrį. Taisydavome viską kas tik štabe sugesdavo – pradedant telegrafo aparatu ir baigiant pabūklų spynomis. Man patikėdavo pačius sudėtingiausius mechanizmus.

Po metų vėl pakliuvau į Lietuvą. Rugsėjo mėnesį netoli Vilniaus vokiečiai pralaužė frontą. Tai buvo kažkur tarp Adutiškio ir Tverečiaus. Atrodo, kad netoli Kelpučių kaimo. Aš buvau apsinuodijęs maistu ir išgabentas net į Trupeikių kaimą netoli Rokiškio. Čia ir pakliuvau vokiečiams. Kai pasveikau, taisiau jau vokiečiams techniką. Gera ir tvirta technika! Vėliau vėl rusams prie Rygos pakliuvau, o aštuonioliktųjų pačioje pradžioje grįžau į Lietuvą. Nuvykau vasarą į Peterburgą ir šiaip taip įsitaisiau dirbti. Padėjo iširusios Peterburgo tarpusavio pagalbos draugijos narys Petkevičius. Saviveikliniame cirke rengiau fokusininkui rekvizitus. Po kelių mėnesių aš daugelį triukų perpratau, o dar po kelių – rodžiau savo draugams tokius fokusus, kad jie nespėdavo suvokti, kur baigiasi realybė ir prasideda apgaulė. Aš išmiklinau rankas taip, kad ištraukdavau pinigines arba nosines žiopliams iš kišenių aplinkiniams spoksant. Bet nepavergė manęs menai. Grįžau į Lietuvą vėl ir ėmiau vogti. Kas gyveno Kaune gal ir prisimena pagarsėjusią pravardę “Pirštinė”. Turėtų neužmiršti ir ketvirtojo dešimtmečio Kauno banko vieno inkasatoriaus keisto nuotykio, kai į banką pristatė tuščius pinigų maišus. Ten buvo tik seni laikraščiai supresuoti. Man sekėsi, kol vieną kartą Žaliakalnyje nesutraiškiau ežio. Jaučiau, kad ne žolė man padeda, bet po pirmojo nepasisekimo aš ėmiau bijoti – ežio kruvini spygliai, atrodė, bedė į mano ranką vos tik prisiliesdavau prie užrakto. Pirmą kartą mane suėmė Palangoje, kai įėjau į vieną vilą pro užrakintas duris. Pakliuvau į Šilutės kalėjimą. Po metų išėjau ir dirbau atsargiau, bet nesėkmės lydėjo mane. Užėjus rusams, vėl į kalėjimą sėdau. Marijampolėje prasitryniau tik tris mėnesius, nes prasidėjo karas. Vokiečiai vos nesušaudė, bet išgelbėjo Švenčionių komisaras Olis.

Labanoro bažnyčios vidus

Taip pat už paslaugą – atidariau visus rusų paliktus seifus Panevėžyje, Utenoje, kituose miesteliuose. Man net apsauga buvo duota, bet ne apsaugai, o, tikriausiai, kad nepabėgčiau. Labai bijojau. Antrą kartą rusams užėjus vos Sibiro išvengiau – nebuvo įrodymų, kad aš dirbau vokiečiams, tada artėjau prie penkiasdešimties... Šiandien dar dirbu vienuose kultūros rūmuose, nors jau septyniasdešimt pirmuosius varau. Meno saviveikla! Rankos jau praranda miklumą, bet kai kortos dar neapsitrynusios, galiu prisiminti kai ką iš anų laikų...
... Senukas atvertė delną su randu ir aš pamačiau ryškiai raudoną liniją, kurios centre po oda kiurksojo kažkoks juodas ar mėlynas gumulas. Ir jis judėjo.
-Tai visraktis, vaikeli. Ir aš, vis gi, tikiu dar. Tik gaila, kam aš tą ežį Kaune nugalabijau. Nedovanojo, matyt...
Buvęs vagis atsistojo taip staiga, kad nesupratau, ką jis nori daryti. Ir, netaręs daugiau nė vieno žodžio, apsisuko. Apsisuko ir nusileido žemyn. Minutėlę sėdėjau pasimetęs, bet pašokau ir aš. Nuskuodžiau į salę. Išlėkiau į peroną. Senuko-fokusininko-vagies jau nesimatė.
     Vilniaus dangų dažė žara.. 

Mūsų Ignalina; 2012.01.13. 1991 m. sausis dalyvio akimis. Tų dienų aidai...

Naujausi įvykiai. Prašome pasiskaityti bei pasižiūrėti. Redaktorius

Istorija

1991 m. sausis dalyvio akimis. Tų dienų aidai...

Alfredas GIRDZIUŠAS

2012 Sausio 13, Penktadienis

Prie Spaudos rūmų 1991 m. sausio 11 d.

Tos sausio dienos daug vardų turi. Bet tos kruvinos kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji. Kada ji prasidėjo? Gal 1987 m. rugsėjį prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų, rugsėjo 28 d. buvusiame Puškino skverelyje, kai OMON‘ininkai guminėmis lazdomis talžė susirinkusius vilniečius, gal 1990 m. per „didžiojo spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingai“ ir „nenugalimai“ „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurinio miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilnojo dar nesukruvintas letenas?..
Prieš pat Naujuosius 1991 m. Vilniaus Šiaurinio miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragų. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 d. taip vadinamos Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F. Kuzminas Lietuvos Vyriausybei praneša, kad SSSR gynybos ministro D. Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėėsesininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau, susišaudymą. Tai bandymas iškelti lozungą „lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus“. Jų karštį „atšaldė“ vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus...

Prie Spaudos rūmų

Sausio 9 d. lekiame prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto. Po bemiegės budėtos nakties matau pavargusius kolegas žurnalistus. Čia aplinkui sukiojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku – tai „lietuvių propagandos lizdai, kurstantys nacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir... rusų“...
Sausio 10 d. ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje – labai daug žmonių. Sausio 11 d. apie pietus sužinome, kad užimtos Alytaus Krašto apsaugos patalpos ir Vilniaus Krašto apsaugos rūmai. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie Spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos...
Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižerglioję kareivos. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis, nuleidęs į tarpkojį kumštį, suka jį ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas.

Prie Parlamento. Malda. Šv.Marijos paveikslą laiko Lietuvos Respublikos policininkai

Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio mazgą. Oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos g., o už valandos – kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis milicininkų tapo judais – su savo „vadu“ švenčioniškiu Makutinovičium persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl „tarpnacionalinis“ gestas – persimeta lenkai ir rusai.
Su keliais fotografais gaudome mašiną – norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori važiuoti. Laukiama, kada puls Parlamentą. Didžiulė įtampa. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį „Laisva Lietuva“.

Prie Spaudos rūmų SA kareiviai

Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal bolševikai skerdikai jokių akcijų tądien nenumato?.. Vilniaus–Kauno plente už miesto – du šarvuočiai. Vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto.
Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio g. Po tankų vikšrais ir nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos nepriklausomybės gynėjai.
...Visgi sekmadienį! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika – užpulti sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius. Hienų taktika. Vokietija 1939 m. užpuola Lenkiją prieš šventines dienas, po 17 dienų, sekmadienį, SSSR užpuola Lenkiją, Vokietija sovietus taip pat puola sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?..

Taip elgėsi SA galvažudžiai su Lietuvos piliečiais

Už poros valandų Trakų miesto gatvėse (ten tuomet gyvenau) per garsiakalbį pasigirsta raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos Nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į „Galvės“ redakciją. Durys visur atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos. Nieks netiki.
Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio, dega daug žvakučių...
9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virginijus Martišauskas...
Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių.

Tankai prie Spaudos rūmų

Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. Gauname „Respublikos“ laikraštį. Keista labai – šio laikraščio sovietai nekliudė. Nekliudė, nors jis ir skelbė kai kuriuos KGB slaptus (lyg tai) dokumentus. Susitarimas ar aplaidumas kai kurių? Net labai keista. Po pusiaudienio atvyksta SSSR Federacijos Tarybos nariai: B. Oleinikas, A. Ter-Petrosianas ir N. Demntejus. Jie vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią. Kelią skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Borisas Jelcinas atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus.
Nuvažiuojame prie televizijos bokšto – vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragiškis parodo, kur žuvo žmonės. Visur kraujas. Šovinių tūtelės ir pėdos...
Vielinėje tvoroje – sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs pripuola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas atsikerta „mat tvaju“...

negęstančios žvakutė sniege...

Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai... Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas Grigas laiko mišias. Paskelbta visoje šalyje trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.
Ryte pasigirsta užgrobtų radijo stočių balsas – svetimas, su rusišku akcentu. Karksi kolaborantai.
Gedimino prospekte prie Mokslų Akademijos mūsų policininkai su automatais – pastate vyksta SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacijos susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros ir meno atstovais. Koks tikslas? Tempti laiką „kultūringai“? Pafotografuoju ir nešdinuos – iš tuščio į kiaurą pilstymas.
Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia.

1991 metų sausio 16 dieną visa Lietuva atsisveikino su Nepriklausomybės gynėjais, žuvusiais nuo sovietinės okupacinės kariuomenės kulkų

Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijum Druskiu, Darium Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius – Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė.
Trylika aukų sausio tryliktąją!
Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 m. sausio 15 d. nutarimu Nr.1-952, už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme, ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanojami trylika žuvusiųjų (po mirties).
Vasario 18 d. nutarimu Nr.1-1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro.
Nuo autoriaus
Tos dienos man prisimena, kaip pačios aktyviausios – kada fotografuoji žmones prie laužų aplink Parlamento pastatą, kada fotografuoji vaikinus „mirtininkų“ zonoje tarp dviejų barikadų priešais Parlamentą, kada fotografuoji tankus, desantininkus. Baimės tikrai nejaučiau, nes tada nesuvokiau, visi nesuvokėme, koks pavojus gresia bet kuriam, esančiam šalia tos SSSR žudymo mašinos – gyvenome euforija. Ir tie įvykiai įrodė dar ir dar kartą, kad sovietinė žudymo mašina veikė, veikia ir veiks visada, kur tik jos palikuonys įkels savo leteną.
Mes gyvenome euforija. Ir ta keturiolikos nužudytų žmonių auka dar mažai kam visiškai suvokiama. Atsiranda anų laikų „vertintojų“, sakančių, „o ko jie ten lindo“. Mat jis, žinia, kiurksojo namuose ir laukė, kada jam bus galima išlįsti ir tarti savo „genialią“ mintį, arba net pasiskelbti aktyviu Nepriklausomybės gynėju. Arba SSRS gynėju, juk nežinia, kas nugalės. Ir dauguma tokių „gynėjų“ krovėsi turtus sąskaita tų, kurie buvo barikadose...
Nuo redakcijos
Alfredas Girdziušas, gimęs Paliesiuje (šalia Mielagėnų) vadinamas Atgimimo laikų metraštininku. Iš savo asmeninio fotoarchyvo leido Seimo archyvams pasidaryti virš 8,5 tūkst. kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš užfiksuotų 1988–1994 m. politinių įvykių Lietuvoje. Apie 10 tūkst. kadrų dar kopijuojama (pradėta 2009 m. gegužę). Iš šių fondų Seimas kasmet panaudoja dalį fotografijų parodoms bei leidiniams, skirtiems atminti 1988–1991 m. politinius įvykius Lietuvoje. Parodos eksponuojamos Lietuvoje bei užsienio šalyse. Labai daug archyvinių nuotraukų iš 1991 m. sausio įvykių Lietuvoje A. Girdziušas davė išspausdinti Juozo Girdvainio dokumentinėje knygoje „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ (išleista 2011 m.). 1993 m. apdovanotas „Sausio 13-osios medaliu“.