Jūratė Važgauskaitė, Fotografas A.Girdziušas: "Nespėjau būti visur"; Bernardinai

Fotografas A. Girdziušas: „Nespėjau būti visur“

2010-01-13

Rubrikose: Politika » Lietuvos naujienos  Visuomenė » Istorija ir atmintis  Multimedija » Nuotraukos 

„Man buvo labai įdomu, norėjau sekti ir fiksuoti tuos įvykius, teko susidurti ir net susidraugauti su vėliau išgarsėjusiais politikais, jie taip pat šalo kartu su visais žmonėmis lauke prie laužų“, - šiandien pasakoja Alfredas Girdziušas, „Lietuvos aido“ fotokorepondentas, fiksavęs įsimintiniausius sausio 13-osios įvykius. Jis pasakoja, kad laiko anuomet neskaičiuodavo, o numigti tekdavo ten, kur pakliuvo.
 „Lietuvos aido“ redakcija tuomet buvo Seimo rūmuose, todėl aš likdavau redakcijoje iki vidurnakčio, fotografuodavau minias, apgulusias parlamentą, ne tik todėl, kad to reikėjo darbui, bet ir todėl, jog man buvo įdomu, norėjosi įamžinti tokius neeilinius įvykius. Miegodavau redakcijoje arba savo fotostudijoje greta Žaliojo tilto,  porą savaičių net nebuvau namuose, anuomet gyvenau už Vilniaus“, - pasakojo fotomenininkas.
„Fotografuodavau ir užsirašydavau žmonių vardus pavardes, iš kur jie ir kas jie tokie, gaila, bet šiuos užrašus praradau“, - kalbėjo fotokorespondentas. Jis prisipažino bandysiantis ieškoti žmonių, kuriuos galima išvysti jo nuotraukose. „Dėsiu nuotraukas į internetą ir raginsiu atsiliepti tuos, kurie yra nuotraukose. Norėčiau turėti tikslią informaciją“, - kalbėjo A.Girdziušas.
„Tiesa, nefotografavau parlamento viduje, visuomet sukinėjausi lauke, fiksavau Seimą saugančių žmonių kasdienybę, sostinės gatvėmis riedančius tankus“, - beveik dviejų dešimtmečių senumo prisiminimais dalijosi fotografas.
„Mano nuotraukose matyti, kas man buvo įdomu, visada objektyvą kreipiau į žmonės, fiksavau emocijas, nuotaikas, sustingusią akimirką. Įdomiausios nuotraukos gavosi iš vadinamosios „mirties zonos“, žmonių minios, atsidūrusios tarp dviejų barikadų“, - atsiminė fotografas.
Jis prisipažino, kad į gatves su fotoaparatu eidavo ne tik vedamas profesinio smalsumo, tai buvo ir pilietiškas elgesys.  Fotografuodamas laisvės gynėjus jis prisidėjo prie kuriamos istorijos, anuomet ji buvo kuriama tiesiog gatvėje.
Jis apgailestavo, kad negalėjo būti visur ir fotografuoti visko, fotoaparato akis pagavo tik tai, kas vyko greta parlamento.
„Nespėjau būti visur, niekada nežinojai kas, kada ir kur nutiks, todėl vieni fotografai tūnojo greta parlamento, kiti – šalia spaudos rūmų ar televizijos bokšto. Galvojome, kad pagrindinis puolimo objektas visgi bus parlamentas“.
Fotografuoti teko ne tik laisvės gynėjus, bet ir rusų kareivius, koministų aktyvistus. „Niekas manęs nemušė, bet fotoaparatą buvo sudaužę net du kartus. Tiesa, žiauriausių momentų, susidorojimo su žmonėmis prie televizijos bokšto nefiksavau, būtent tą naktį, tikėdamas, kad viskas rimsta, grįžau namo“, - kalbėjo fotografas.
Pasak jo, laisvės gynėjus įamžino ne tik žurnalistai, bet ir sovietinio saugumo agentai, komunistų propagandistai. Esą tos nuotraukos taip pat įdomios, vertos dėmesio, nes tie patys žmonės pastebėti ir nufotografuoti jau visai kitaip.
„Į savo priešus žiūri visai kitaip, nėra to idealizmo, kurį gal ir pasąmoningai mes pastebėdavome ir fiksuodavome“, - įsitikinęs fotografas. A. Girdziušas sakė pastebėjęs, kad parlamento gynėjų gretose buvo ir tokių, kurie buvo atėję „ištirti situacijos“, prireikus laisvės jie nebūtų gynę.
 „Pažinojau nemažai komunistiniam režimui dirbusių žmonių, mačiau jų ir greta parlamento tomis naktimis. Manau, dalis jų buvo atėję pažiūrėti, „tyrė priešą“. Matyt, tuo metu jiems taip buvo liepta“, - spėliojo fotografas.
Anot jo, fiksuodamas sausio įvykius baimės nejautė, esą kur kas baisiau buvo tų pačių metų vasara - rūgpjūčio pučo metu, kai Maskvoje vyko neaiškūs valdžios pasidalijimai, o iš savo rūmų Vilniuje bėgo paskutiniai KGB darbuotojai.
 „Tuomet nuo įtampos buvo įkaitęs net oras, maniau, jei įvyks konfliktas tarp KGB darbuotojų ir besibūriuojančių žmonių, kraujo praliejimo neišvengsime ir antrą kartą. Buvo tikrai baisu“, - prisipažino fotografas.
Karinius konfliktus A. Girdžiusas fotografavo ir užsienyje, jam teko stebėti Gruzijos – Pietų Osetijos konfliktą 1991 metais. „Namie karinį konfliktą fiksuoti kur kas baisiau, jausmas – visai kitas“, - trumpai paaiškino žurnalistas.
A. Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo leido Lietuvos Seimo archyvams pasidaryti virš 8,5 tūkstančio kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš užfiksuotų 1988-1994 metų politinių įvykių, vykusių Lietuvoje. Apie 10 tūkstančių kadrų dar kopijuojama. Už 1991 metų sausi ir rugpjūčio įvykių fotoreportažus jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Video: Kai istorija buvo kuriama gatvėje…
Jūratė Važgauskaitė

Bernardinai.lt

Alfredas Girdziušas Paliesius, Laikrodis

Alfredas Girdziušas Paliesius

Laikrodis

Šių namų siela buvo didžiulis juodas laikrodis. Stovėjo jis krikšte ir tyliai mušdavo savo muziką žemu žemu tembru, visada tyliai ir gaspadoriškai. Dieną per vaikų alasą jo beveik nesigirdėdavo, bet naktį, kai visi suguldavo, jo dūžiai skambėdavo vis garsiau, iškilmingiau. Ir užmigdydavo, užliūliuodavo šie „vargonai“ nepastebimai. Paryčiui, po antrųjų gaidžių, laikrodis vėl pradėdavo garsiau muzikuoti, išmušdavo šešis dūžius, pasi girsdavo už lentinės sienelės krenkštelėjimas, o po minutės kitos į laikrodžio monotonišką tiksėjimą įsimaišydavo slopus šnabždesys – keldavosi šerti gyvulius diedukas. Jis visada penkiolikai minučių palikdavo šiltame patale bobutę, uždegdavo lempą, nušlepsėdavo basomis kojomis prie durų, pasigirsdavo čiurlenimas, stenėjimas, kibiro žvangtelėjimas, atsidarydavo durys ir su tuo pačiu ibiru pradingdavo tamsoje.

-Da pusta. Tumsu. Dzienykų užpustė, kaip aš ci vartus užmiršau priverc. – diedukas jau su veltiniais ir kailiniais stoviniavo savo guolio kojūgaly.

-Šuplius un malkų. Pramėžk. Dabai, šienu neužverc lavialią. Atšlaimų prie šulinią taip pac pračyscyk.- iš po šiltos paklodės pasigirsdavo tylus atsakymas. – Kelsiuos i aš. Cilcienią reikia išvirc. Tu cik ti juškų atitrauk i undenią ceberkan pripilk. Gyvuliam sušils.

Bobutė taip pat stenėdama keliasi, žegnojasi nuleidusi basas pamėlusias kojas, pavirpina lūpas ir per galvą maunasi platų milinį sijoną, ant marškinių apsirengia berankovį, ant jo sutrintą megztinį. Besilaikydama medinės lovos galo, įbruka savo pėdas į nupjautų veltinių galvas ir eina prie krosnies. Paima žarsteklį, atidaro krosnies dangtį ir uždengia kitą krosnies angą, kur surenkami pelenai skalbiniams.

-Ūbašlaitė da karšta. Kap ti vaikai nesušunta un pešiaus. Kaminas suvis netraukia, a petelnia suodzių pribirėjus. Ližį išnešk pirkaitėn ir košikan bulbų prirink. Dzidesnių prirink – darysim dar pietums gal kliostus.

Bobutė su dieduku kalbėdavosi pusbalsiu, kartais net nežinodami, klausosi viens kito ar ne, bet kalbėdavo, kalbėdavo, nurodinėdavo kitam, sau, pamokydavo, patardavo, kartais nekeldami balso apsipykdavo, apsisukę vėl rokuodavosi su darbais, kuriuos reikia atlikti nuo šešių valandų ryto iki vakaro, kai per radijo tašką išmušdavo Vilniaus bokšto laikrodis devintą. Ta jų tarpusavio kalba nenutildavo visą dieną ir laikrodžio dūžiai tik papildydavo jų dialogus bei monologus. Ir jie, ir senasis laikrodis rodė vieni kitiems didžiausią pagarbą – mušant laikrodžiui valandas, seniai nutildavo, net ir tada, kai spręsdavo ypatingai svarbius gyvenimo klausimus. O laikrodis prieš pradėdamas mušti, visada taktiškai perspėdavo šnypštimu, džerzgesiu. Senukai ir laikrodis buvo taip susigyvenę, kad laikrodžio neįsivaizdavau be dieduko su bobute, o jų – be senojo laikrodžio. Jų ir amžius mažai skyrėsi.

Diedukas gyvulis pašerdavo gana spėriai, grįždavo į trobą, susėsdavo ant ilgo pasienyje stovinčio suolo , traukdavo iš stalčiaus tabokos mašną ir su pageltusiais nuo dūmų pirštais sukdavo seilėdamas „ožkos koją“.

-Švinta jau. Labu ragutėm nuvažiavo. Gal Vitolius?- diedukas užtraukia dūmą.

-Tai kad turgun vėlu jau. Duok balanas. Cilsienį su kuo valgysi? Bulbų, sakiau, atnešk.

Diedukas išeina ir už ketvirčio valandos grįžta su didžiuliu krepšiu bulvių. Bobutė su balanom užkuria perdžiūvusias malkas krosnyje ir griebiasi bulvių skutiklio. Jos gyslotos rankos vikriai apibėga su peiliu bulves, kočėlu jas kibire su vandeniu apgrūda ir suberia į katilą.

-Užkelk un pripečką i su čepely nustum pečiun. Užding su spatkeliu. Vasarą reikia kaptūrą maliu užlipdzyc. Rūksta.

-Tai, kad jau viskas byra. Ščitas pralaužtas. Anie gal linda.- diedukas linkteli galvą į mus, vaikus, begulinčius ant pečiaus.

-Kū ti. Tu spatkelį atnešk, sakiau. Sviestą per pietus sumušiu. Atvažiuos, gi. Gerai būtų iš tą ceberką agurkų. Taliau ti, prie girnų. Gal faršo atveš, padaryciau kliostų, a tudabar paucienės su cibuliais pakep. Ai, kad tik karvės neužtrūktų. Unksci da. Su pienu bulka vaikam ciktų.- bobutė bekalbėdama plakė dideliame moliniame puode kiaušinius.

-Ainu, arklų raikia pakinkyc, pasitiksiu prie statelės.

-Unksci da, kur da. A klemkų atlink, vaikai vakar čiuc nenulaužė. Iš sklepo priemenėn untempė dzykų ceberkų , unlindą i burzgia. Kų cik neprisimislija. Šibų mažesnis gankely išgrūdą. Su knygas apsadu uždingc reiktų kal stiklų gausim.

-Vaikai? Tai icliai!

-Icliai.- sutinka bobutė. –Sprončku pagrasink, rodos nėra.

Bobutė apskustas bulves suberia į geldą ir paima tarką.

-Brazdų labai nesunk, kliostai kieci būna. Pas Bladuką da virtų bulbų i krakmalą prikiša – minkštesni gaunas.

-Nu. Iš kuperką atplėšk marliaus, tas kaštuvas suplyša jau. Cik labai neacidaryk dungcią, zaviesai supuvi suvis.

Diedukas vėl stenėdamas keliasi, eina į priemenę kur stovi bobutės didžiulė kraitinė dėžė. Pro duris plūsteli šaltis. Jis atsirita jau pavasariniu kvapu net ant krosnies. Girdisi degančių malkų spragsėjimas, bobutės tylus šnabždesys – ko gero baigia pradėtą lovoje maldą. Ji visada taip elgiasi. Jos Dievas turbūt neužpyks – maldas, kiek priklauso atskaito visas ir darbą, taupydama laiką, padaro. Taupi bobutė. Net sviestuotą pirštą kruopščiai nulaižo, nors jis kartais būna ir suodinas. Mes nesuprasdavome, kodėl bobutė suodžius laikė švariais. Sakydavo, jog „visos kvarabos sudega cia“. Ji net nepripažindavo mūsų mamos atvežtų skalbimo miltelių – vandenį košdavo per pelenus. O skalbimo mašiną gerbė, nes jau jėgų rankose tiek neturėjo, kad apskalbtų mus visus. Patys senukai nuostabiai išsisaugodavo nesusitepę net tvarte prie gyvulių.

Laikrodis išmušė devynias. Diedukas jau seniai išvažiavęs pasitikti iš miesto mamos su tėveliu mes jų laukėm nekantriai. Bet, tikriau pasakius, laukėm kitko. Kaimiška rupi ruginė duona tik iš pradžių buvo labai skani, vėliau tapdavo skani, o į atostogų pabaigą pradėjome svajoti apie baltą pyragą, kurį Vilniuje trupindavome balandžiams.

-Vaikai, kalkicės i jūs. Mamutė su tatuku greit atvažiuos.

Mes nesikeliam, nors bobutė žino, kad nemiegam. Ji girdi mūsų tylų šurmulį, kikenimą. Šiuose namuose visada viskas vykdavo tyliai. Gal laikrodis reguliuodavo šių namų tokį tylų, monotonišką gyvenimo ritmą. Ir mes, vaikai, laikrodį gerbėm labiau kaip bobutę ir dieduką , nes ir jie taip pat pripažindavo vienintelę valdžią sau – tai laikrodžio dūžių galią. Mums atrodė, kad laikrodis pasako mūsų diedukams kada ir ką daryti, kada baigti. Jeigu mūsų amžini vėlavimai ir kaprizai juos išmušdavo iš šių tikslių, laikrodžio nustatytų vėžių, jie sutrikdavo, sunkiai sunkiai atsidusdavo, pasimetę priekaištingai žvelgdavo į mus, į laikrodį ir, atrodė, atsivers laikrodžio juodosios durys ir iš ten išeis kažkas paslaptingas, rūstus, kažkas, ko bobutė su dieduku taip bijojo. Mes susigūždavome, pasidarydavo tylu, pagarsėdavo laikrodžio tolygus tiksėjimas, kuris nuramindavo diedukus ir mus. Audra praslinkdavo pro šalį, bet laikrodžio mes… prisibijojom.

Ant krosnies pasidarė karšta gulėti. Mes nusliuogėm ant grindų ir basi pro bobutę lekiam į priemenę.

-Tai icliai! Padlogas šaltas! Siusiokit cia. Ai ai. Kaliošus paimkit na.

Priemenėje grindys šaltos, net degina padus. Atidarom duris į kiemo pusę ir, mindžiukuodami nuo kojos ant kojos, geltonom rievėm supjaustom nedidelį vėpūtinį šalia laiptų. Toliau jėgų neturėjome, nors pilvus buvome išvertę į patį lauką. Tai buvo savotiškos varžybos – kas toliau ir kas šauniau.

Įlekiam į trobą ir čia apsvaigstam nuo bulvinių blynų kvapo. Bet blynai guli už bobutės, ant „pripečko“.

-Aikit prauscis. Un viedras. Aš cik undenį iš pečiaus ištrauksiu.

Mes prausiamės šiltu, kvepiančiu dūmais, vandeniu ir rengiamės.

-Paskui gausit cilcienią, a cia blynų gausit, pakepiau trupucį. Sviestą iš lindriuką paimkit. Šiundzia mušiu šviežią.

Mes visada laukdavome sviesto mušimo, nes gaudavome iki valiai atsigerti „maslionkų“. O dabar kirtom blynus, laukėm „kliostų“ su „cilcieniu“ ir jau nesinorėjo, kad atvažiuotų diedukas su mūsų mamyte bei tėveliu. Tai reiškė, kad pasibaigė žiemos atostogos, pasibaigė viešnagė pas diedukus, laukė išsiskyrimas su laikrodžiu.

1938 metų nuotraukoje Bronė Bagdonaitė, Jonas Černiauskas ir Michalina Černiauskaitė

Jis dar ilgai mums sapnuodavosi diedukų laikrodis. Ilgai mes girdėdavome naktimis jo dūžius, nors namuose tik vienintelis bežadis elektroninis žadintuvas stovėdavo ant naktinio staliuko. Kartais neiškentę lėkdavome į laikrodžių parduotuvę, esančią prospekte, kur stovėjo panašus didžiulis laikrodis ir klausydavome jo dūžių. Bet dūžiai buvo ne tie, besieliai. Ne, jie visai neprilygo mūsų diedukų laikrodžio „vargonavimui“. Visai! Ir vargu ar surasime pasaulyje tokį laikrodį, nes jie visi, tikiu, besieliai, jie neturi to „kažko“, ko taip klusniai klausytųsi žmonės.

Paliesius, 1988 m. balandžio 23 d.

seserys Černiauskaitės: Elena (gyveno Radučių kaime), Jadvyga Katkauskienė -paliesinė, Michalina Girdziušienė - (gyveno Radučių kaime)

Kūrinėlio „Laikrodis“ tiesioginė kalba parašyta remiantis Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės Paliesiaus kaimo dialektu. Šios vietos dialektas pasižymi tuo, kad visi žodžiai tariami pabrėžiant balsį „a“. jis tariamas ilgai. Paliesinis „sėsk, pasėdėk“ ištartų „sac, pasadzy“.

Šios vietos dialektą nagrinėjant kilmės požiūriu, galima pasakyti, jog jis yra labai užterštas skoliniais, svetimybėmis (barbarizmais). Pavyzdžiui : cibulis, čystyti, viedras, ir kiti.

Prie tikrųjų skolinių, kurie yra visiškai asimiliavę lietuvių kalboje, galima priskirti žodžius: agurkas, blynas, katilas, bulvės, pečius, pyragas.

Šnekamojoje kalboje labai daug svetimybių (barbarizmų). Kadangi šis kraštas be ankstesnio rusinimo, Lenkijai užgrobus rytines Lietuvos žemes, patyrė smarkią polonizaciją, tad sutinkama labai daug žodžių, pasiskolintų iš lenkų kalbos: cibulis, ceberkas,juška, klemka, kliostai, košikas, kuperkas, padlogas, paucienė, petelnia, serčikai, spatkelis, sklepas, šiba, šuplis, zaviesai.

Rusų kalba paliko taip pat labai daug skolinių: čystyti, dzienykas, kaminas, maslionkos, myslyc, pripečkas , ščitas, viedras.

Visi šie skoliniai savaip interpretuojami, pritaikant savajai šnektai.

Šis dialektas vartojimo požiūriu, tarminės leksikos požiūriu, įdomus tuo, kad čia surandami žodžiai, būdingi tik šiai vietovei. Tai tikrieji tarminiai dialektizmai: atšlaimas, labas (loma, žemesnė vietovės dalis), dunkscis (stogas), lavis (lovys), merlius (marlė), ragutės, šulnys. Prie etnografinių dialektizmų priskiriami žodžiai: brazdai (tarkiai), cilcienis (virtų bulvių košė), šepelė (prietaisas keptuvei paimti), iclius (išdykėlis, neklaužada), kaptūras (krosnies šylanti priekinė dalis), lindriukas (mažas indelis), ūbašlaitė (krosnies angos dangtis), pirkaitė (čia kitas, neįrengtas trobos galas, skirtas maisto atsargoms laikyti).

Panaudota kalba Paliesiuje gyvenusio Martyno Katkausko, gimusio 1915 metais ir Jadvygos Katkauskienės, gimusios 1917 metais. Adresas: Ignalinos rajonas, Mielagėnų paštas, Paliesiaus kaimas.

Paliesius, 1988 m. gegužės 17 diena.

Jadvyga Katkauskienė

Sigitas Cibulskas. Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimas su žemiečiais.

Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimas

Paliesiaus kaimo gyventojų susirinkimas brendo jau nuo 2010 m., tačiau nesubrendo. Trūko tikslių istorinių duomenų apie kaimą, jo įkūrimą bei gyvavimo raidą. Duomenų ir šiais metais buvo surasta irgi nedaug. Dėl to subrendo Paliesiaus kaimo gyventojų susirinkimas 2011 metais. Susirinkimas buvo organizuojamas, siekiant sužinoti daugiau istorinių duomenų apie kaimą, jo gyvavimą bei sugražinti gražius prisiminimus žmonėms gimusiems ir augusiems arba leidžiantiems pastoviai atostogas Paliesiaus kaime. Tikėjomės, kad šio susitikimo metu susitiks vaikystės ar jaunystės draugai, gal net ir giminaičiai, kurie nesimatė daugiau nei 30 metų.

Abejonių dėl kaimo susirinkimo būtinybės nebeliko, kai apie tokius pamastymus paskelbiau „Paliesiniams“, gyvenantiems dabar Paliesiaus kaime ir už jo ribų.

Noras kažkaip prisidėti ir kažką padaryti, kad susirinkimas įvyktų buvo beveik pas visus „Paliesinius“. Atsirado netgi gyventojų, gyvenusių Paliesiaus kaime 19a sąrašas, kuris vėliau buvo patikslintas su Paliesiaus kaimo gyventojais. Norą, pasiruošti susitikimui: suremontuoti ir nudažyti kaimo kryžių, paruošti aikštele susirinkimui (įrengti gegužinę) informuoti visus buvusius ir esamus „Paliesinius“ apie susirinkimą pareiškė patys „Paliesiniai“. Viskas suprantama, juk tai jų gimtinė, kur dar gyva protėvių dvasia bei dar matomos kažkada žemėje įmintos protėvių pėdos.

„Paliesiniai“ vieningai surėmę pečius sugebėjo per gana trumpą laiką nudirbti visus numatytus darbus ir puikiai pasiruošti kaimo gyventojų susirinkimo šventei.

Prie šios gražios šventės įgyvendinimo taip pat prisidėjo: Mielagėnų seniūnija, Mielagėnų klebonas Ma­ri­jo­nas Sa­vic­kas, Mielagėnų kaimo seklyčios laisvalaikio organizatorė Aldona Černiauskienė, dainininkai ir muzikantai.

Šventės metu Paliesiaus kaimo gyventojai iškilmingai buvo apdovanoti Alfredo Girdžiušo sumaketuotais diplomais: Paliesiaus senjoras – Vitėnienė Gertrūda; Paliesiaus atžalos – Petrulėnaitės Miglė, Viltė ir Giedrė, bei Paliesiaus ūkvedžiai - visi gyventojai šiuo metu gyvenantys Paliesiaus kaime.

Paliesiaus kaimo gyventojams gimusiems, augusiems arba nuolatos atostogas leidusiems  Paliesiuje buvo išduotas Paliesiaus kaimo susirinkimo šventės Pasas.

Šventės metu programoje dalyvavo: Valdas Girdžiušas (dainavo ir talkino muzikantams),  Česlava Girdziušaitė - Pribušauskienė (skaitė savo parašytus eilėraščius).

Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimo švente organizavo, sukūrė jai programą ir vedė  Sigitas Cibulskas.

Šventės metu užsiregistravo 114 žmonių. Neoficialiais duomenimis buvo suskaičiuota virš 150 žmonių.

Šventėje susitiko draugai, kurie buvo nesimatę daugiau kaip 35 metus.

 

ISTORIJOS TRUPINĖLIAI

 Valakų reforma šiame krašte, kaip ir visoje LDK feodalinė žemės reforma, vyko XVI a. antroje pusėje. Valakų reformos įstatymas  buvo paskelbtas 1557 m. balandžio 1 dieną. Reforma truko apie 20 metų. Būtent per šią reformą vyko gyventojų kėlimas iš vienkiemių į  gatvinį kaimą. Taigi, Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių - Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Paliesiaus kaimas įsikūrė 17 a. viduryje, pamiškėje prie kelio, vykdant valakų reformą.

Lenkų okupuotas Paliesiaus kraštas - 1930 metų žemėlapio fragmentas. Vietovių ir gyvenviečių pavadinimai šlykščiai iškraipyti, išdarkyti - tuo metu vyko arši užgrobtų žemių polonizacija

Paliesiaus kaimas, kaip Vilniaus krašto dalis apie 1932 metais buvo okupuotas Lenkijos. Pagal Lenkų žemėlapį galima nustatyti, jog iki okupacijos Paliesiaus kaime buvo virš 20 atskirų pastatų, kuriuose gyveno 44 gyventojai.

Žemės reformų uždaviniai priklausomai nuo laikmečio buvo skirtingi. Jei 1557 m. buvo orientuotą į gatvinio kaimo kūrimą ir plėtrą tai 1930-32 metais reformos uždavinys buvo atvirkštinis, skatinti gyventojus keltis į vienkiemius.

Dabartinių Paliesiaus kaimo gyventojų teigimu, 19 a. Paliesiaus kaime buvo 38 šeimos, gyveno 194 žmonės. Šiuo metu Paliesiaus kaime yra 27 „Paliesiniai“: 9 namai, kuriuose pastoviai gyvena 24 žmonės ir 2 namai į kuriuos savaitgaliais atvažiuoja dar 3 žmonės, o dar 74 Paliesiniai, kurie yra gyvi, klajoja po pasaulį.

 ********************************************************

Paliesiaus kaimo gyventojų susitikimas su žemiečiais

Sigito Cibulsko fotonuotraukos: