Paliesinis Alfredas Girdziušas vėl pateikia nuostabią medžiagą, kura maloniai pasidalina su Jumis gerbiamas Vincentas Sakas.
Tai VELNIŠKA PĖRYKLA...
MEDICUS –CURAT, NATURA – SANAT
Medicina – apsaugo, gamta – gydo
Šventoji Hildegarda von Bingen (1098-1179m.) CAUSAE ET CURAE
Lietuviška garinė pirtis skiriasi nuo kitų pasaulio pirčių savo ypatingu gydomuoju poveikiu. Lietuviškos garinės pirties pėrykloje yra karšti gydomųjų augalų antpilų garai (daug kartų karštesni, nei turkiškoje), kurių įtakoje, taip pat gydomųjų augalų vantų pėrimo bei masažų (maigų) įtakoje vyksta žmogaus organizmo sveikatinimas ir gydymas.
Lietuviškos garinės pirties pėryklos ypatumai yra tie, kad pėryklos medinė apdaila yra daroma iš biologiškai pasyvių medienos rūšių: sienos daromos iš juodalksnio, plautai – iš liepos, grindys – iš drebulės.
Pėrykloje jokiu būdu negali būti metalinių (juolab plastmasinių) dalių, ypač krosnyje. Krosnis turi būti išmūryta iš plytų ir molio, o kaitinami privalo būti Lietuvos juodi arba juodai pilki magminės kilmės akmenys (kaitinant mažiau sproginėja).
Akmenys turi būti surinkti iš upių ir upelių, kurios nuo seniausių laikų buvo vadinamos moteriškais vardais, bet keičiantis papročiams, Lietuvos upių motina Mamelė patapo rusišku Nemunu (nemoj), kolaborantų kalbininkų išmislu „suvyriškėjo“ Merkė, Šešuvė, Tenenė, Vekšelė ir pan.
Pėryklos krosniai akmenys turi būti apvalūs, moteriški arba, kaip sako liaudis, – „bobutės“, nes tai yra susieta su moteriškąja akmens energija, nes tris tūkstančius metų prieš Kristų ir net iki XIX amžiaus lietuvės vaikus gimdė pirtyse ir todėl lietuviams pirtis buvo šventa vieta, kur nebūdavo galima nei girtuokliauti, nei puotauti, nei paleistuvauti.
Renkant akmenis iš upelių reikia su jais ir jų dvasiomis kalbėtis, prašyti, kad pirtyje ilgai laikytų karštį ir duotų gydomąjį sveiką garą. Išimant akmenis iš vandens, būtina pažymėti jų galvas ir dedant į krosnį, neapversti žemyn galvą, neguldyti šonu. Metų bėgyje akmuo atiduoda savo energiją, pasiimdamas į save viską, kas vyksta pirtyje, - pamąstykite kokį informacinį ir energinį užtaisą galite pasigauti pėrykloje, kurioje prieš tai buvo keikiamasi ar net paleistuvaujama. Kaip tų pavojingų įtakų atsikratyti - klausimas rimtas ir atsakysiu asmeniškai.
Kas metai pirties akmenis būtina pakeisti naujais, o senuosius jokiu būdu neišmesti, o sudėti į upelį, kad jie atsigautų ir nenumirtų. Mirę akmenys trupa.
Pėryklos durys privalo atsidaryti jokiu būdu ne į vidų, bet tik į išorę, nes tai būtina saugumo sumetimais, o liaudis sako, kad į vidų atsidarančias duris mėgsta piktos dvasios ir tada jos ten apsigyvena...
Lietuviškos garinės pirties ypatumas yra ir tai, kad ji, nežiūrint kokias patyrė transformacijas, pokyčius, svarbiausias dalykas yra oro vėdinimas. Senovėje tiek žeminės, tiek juodosios pirtys, jei akmenys būdavo kaitinami patalpoje, pirmiausia būdavo gerai išvėdinamos. Pradėjus statyti medines pirtis, pėryklos grindys būdavo daromos su plyšiais orui cirkuliuoti. Mūsų dienomis pėrykloje galima įrengti porą ventiliacinių angų, nors užtenka ir oro vėdinimosi atidarinėjant duris.
Lietuviškos garinės pirties išskirtinis bruožas yra tai, kad joje muilu nesiprausiama, o karštu garu atšutinama oda, nuo kurios pataisų, kanapių arba linų plaušinėmis labai lengvai nusivalo nešvarumai ir mirusios odos ląstelės. Nuo šarmo (muilo, šampūnų) oda sausėja ir darosi neatspari bakterijų ir kitų mikrobų intervencijai. Kitaip sakant praustis muilu ir šampūnais yra nesveika, antihigieniška ir antifiziologiška, naudinga tik prausimo priemonių gamybos pramonininkams. Tuo tarpu ne tik kūną, bet ir švelniai nusitrynus veidą minimomis plaušinėmis, moterims pas jokį kosmetologą vaikščioti nebereikės, veidas ilgai bus sveikas, lygus, neraukšlėtas, veido oda švelni, aksominė ir jokių idiotiškai beprotiškus pinigus kainuojančių kremų nebereikės...
Į lietuviškos garinės pirties peryklą užeinama 7 kartus:
- Pirmas užėjimas – prieš įėjimą nusiprausti be muilo po šiltu dušu, sausai nusišluostyti ir užsidėti veltinę kepurę. 10 minučių kaitintis šiltuose aromatiniuose garuose.
Pertrauka priepirtyje – 10 minučių atsivėsinti, gerti spanguolių gira.
- Antras užėjimas – 5 minutes kaitintis karštuose aromatiniuose garuose, 5 minutes nusitrinti seną odą vaistiniais pataisais, lotyniškai - Lycopodium clavatum arba kanapių ar linų plaušinėmis.
Pertrauka priepirtyje – 2 minutes priimti šiltą dušą, 10 minučių atsivėsinti, gerti spanguolių gira, suvalgyti porciją gydomosios spanguolių tyrės.
- Trečias užėjimas – 5 minutes kaitintis karštuose aromatiniuose garuose, 5 minutes karštomis beržinėmis vantomis karštais aromatiniais garais ventiliuoti kūną.
Pertrauka priepirtyje – 2 minutes priimti šiltą dušą, 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą.
- Ketvirtas užėjimas – 5 minutes kaitintis karštuose aromatiniuose garuose, 5 minutes karštomis beržinėmis vantomis masažuoti kūną.
Pertrauka priepirtyje – 1 minutę priimti labai šaltą dušą, 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą.
- Penktas užėjimas – 5 minutes kaitintis karštuose aromatiniuose garuose, 5 minutes karštomis beržinėmis vantomis karštais aromatiniais garais perti kūną.
Pertrauka priepirtyje ir lauke – 1 minutę priimti labai šaltą dušą arba 1 minutę pasimurkdyti tvenkinyje arba ežere (žiemą pasimurkdyti eketėje arba pasivolioti sniege), 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą.
- Šeštas užėjimas – 5 minutes kaitintis karštuose medaus aromatiniuose garuose, 5 minutes masažuoti kūną lietuvišku medumi su korių gabaliukais, 5 minutes ramiai sėdėti šiltuose medaus aromatiniuose garuose.
Pertrauka priepirtyje – 2 minutes praustis po šiltu dušu, 10 minučių atsivėsinti, gerti gydomųjų vaistažolių arbatą.
- Septintas užėjimas –5 minutes ramiai gulėti šiltuose aromatiniuose vaistažolių ir medaus garuose.
Pertrauka priepirtyje – 2 minutes praustis po šiltu dušu, 10 minučių atsivėsinti, gerti gintaro antpilo arbatą.
Taigi, lietuviškos gydomosios pirties tik viena procedūra trunka 2-3 valandas.
Visas gydomasis ciklas turėtų vykti 7 savaitgalius be pertraukų, keičiant tik gydomųjų augalų vantas, vaistažolinių augalų antpilus garams ir jų aliejus masažams.
Lietuviškoje garinėje pirtyje neturi būti svetimų kultūrų ar kvailų madų įtakos: svetimų šalių augalų, aromatų, druskų, kavos tirščių, Mirties jūros nuosėdų „pylingų“, kurias norintiems būti mulkinamais įgrūdo žydų biznieriai, ne lietuviškų akmenų „terapijų“, rytietiškų prideginimų ar kitokių kvailų išsidirbinėjimų.
Žydų Mirties jūros druskas ir kitus iš ten ypatingai reklamuojamus gaminius, jeigu lyginti su mūsų pajūrio smėliu, kuriame yra gyvų dumblių, jodo, aibė fiziologiškai aktyvių mineralų ir net gintaro dalelių, būtų tas pats, kaip lyginti numirėlį su gyvu maratono bėgiku...
Į pirtį negalima eiti pavalgius, - po valgio turi praeiti mažiausiai valanda, bet nuo seniausių laikų lietuviai žino, kad gydimo tikslams į pirtį geriausiai eiti tuščiu skrandžiu, t.y, nuo ryto pabadavus, pasninkavus.
Jokiu būdu pirtyje negalima gerti svaigiųjų gėrimų, tai yra tas pats, kaip mišių metu bažnyčioje visų tikinčiųjų akivaizdoje užlipti ant altoriaus ir išsituštinti...
Karšto aromatinio garo pėrykloje žmonės yra periami, vanojami arba periasi, vanojasi gydomųjų augalų vantomis (alksnio, aronijos, ąžuolo, beržo, blindės, diemedžio, eglės, ievos, kadagio, kaštono, kriaušės, lazdyno, liepos, maumedžio, obels, pušies, putino, sedulos, slyvos, skroblo, šeivamedžio, šermukšnio, topolio, uosio, vinkšnos, vingiorykštės, vyšnios pavieniui arba jų puokštėmis).
Lietuviai jau 4 tūkstančius metų savo pirtyse naudoja ir 54 šviežių vaistažolinių augalų vantas. Suprantama, sveikiausios yra ką tik nuskintų augalų vantos, ypač vaistažolių: ajero, apynio, arnikos, barkūno, bitkrėslės, česnako, debesylo, dedešvos, dilgėlės, dirvuolės, garstyčios, gelsvės, jonažolės, juozažolės, kalendros, kiečio, pelyno, kmyno, krapo, kraujažolės, krieno, linažolės, medetkos, melisos, mėtos, morkos, noteros, ožrožės, paparčio, petražolės, piliarožės, pipirmėtės, puteklio, ramunės, raudonėlio, rugiagėlės, rūgštynės, rūgčio, smidro, stumbražolės, šventagaršvės, taukės, trūkažolės, ugniažolės (tik vieną šakelę), valerijono, varnalėšos, varpučio, viksvos, viržio pavieniui arba puokštėmis.
Pirties procedūroms pasibaigus ypatingai sveika yra, kai galima pasiskinti šviežių augalų, juos pasikloti ant plautų, atsigulti, jais užsikloti ir giliai kvėpuojant, atsipalaidavus ant jų pagulėti 5-10 minučių jau vėstančioje pėrykloje.
Tų pačių augalų antpilus naudoja gydomajam aromatiniam karštam garui, o jų aliejų - kūno masažui. Lietuvių garinės pirtys nieko bendro su rusiškomis pirtimis neturi, atvirkščiai: - aisčiai gyveno nuo Uralo kalnų iki Berlyno ir nuo Juodosios jūros iki Suomių įlankos jau nuo 3 tūkst. metų prieš Kristų, o slavų gentys susiformavo ir pradėjo atsirasti tik VI amžiuje po Kristaus. (Marija Gimbutas. The Balts, London, 1963, Marija Gimbutas. The slavs. London, 1971, Jūrate Statkute de Rosales. Senasis aisčių giminės metraštis. Kaunas, 2009).
Taigi, istoriškai vertinant, slavai garines pirtis naudoti pradėjo tik išmokę iš mūsų protėvių.
Rusai, gi, kaip visada viską vulgarindami garinę pirtį pavertė ne gydykla, o girtuokliavimo ir paleistuvavimo vieta... Rusų okupacijos laikotarpyje lietuviai išdavikai ir kolaborantai, patapę komunistais, pradėjo statytis „pirtis“ savo gyvuliškų linksmybių įgeidžiams tenkinti. “Pirtys” buvo statomos atokiose vietelėse, apsaugotose nuo pašalinių žvilgsnių, kad kompartijų vadovai, o vėliau ir visokie direktoriai, “pirtyse” galėtų netrukdomi smagintis ir paleistuvauti. Prie rajkomų ir vykdomųjų komitetų būdavo netgi specialūs instruktorių etatai, kur pakliūdavo tik gražios rinktinės, patikimos mergšės ir kurias sovietinė liaudis taikliai vadindavo „partinėmis šliuchomis“.
Ir nors tas reiškinys nugrimzdo į praeitį, deja, daugelio sąmonėje pirtis išliko kaip puotavimų ir grupinio sekso statinys, objektas.
Netgi kaimo turizmo sodybos, statydamos pirtis, orientuojasi ne į sveikatinimo, relaksacijos dalykus, o į viešnamių paslaugas, visokias iš užsienių atkakusių bernvakarių ir mergvakarių orgijas, viešą paleistuvavimą, dabar vadinama „svingeriavimu“...
Kaimo turizmo sodybų savininkams nesvarbu, kad pirtis būtinai turi būti atskirame pastate, toliau nuo namų ar viešbučio, ir todėl jie mūsų laikais pirtis stato arčiau valgyklų salių, arčiau viešbučių ir mažai kam rūpi lietuviškų garinių pirčių paskirtis ir tikrieji sveikatinimo bei gydymo pradai bei tikslai.
AROMATERAPIJA ne tik gydo, Lietuvos vaistažolinių augalų eteriniai aliejai labai gerai saugo nuo aplinkos teršalų, virusų, bakterijų. Žmogaus organizmui pritaikytos šios procedūros:
- palaipsninį ir malonų prakaitavimo skatinimą nuosaikioje temperatūroje;
- vanojimą įvairiomis vantomis;
- inhaliacijas natūralių žolelių garais;
- vaistingų žolynų arbatą ar gaivinantį „pirties kokteilį";
- masažą Lietuvos gydomosiomis žolelėmis.
Kvapai tarnauja kaip afrodiziakai, t.y. stimuliuoja seksualinį potraukį, didina potenciją, sumažina lytinį šaltumą ir paįvairina bei atgaivina intymų gyvenimą.
MELLETERAPIJA – medaus terapija. Baigiamasis akordas – ekologiškai švaraus lietuviško medaus su koriais masažas. Medaus masažas naudojamas tam, kad oda taptų lygi ir aksominė, nes medus iš odos ištraukia metabolizmo produktus ir pašalina riebalų perteklių. Lietuviškas medaus masažas pagal savo gydomąsias savybes pasaulyje yra pripažintas labiausiai efektyviausiu iš visų žinomų masažų.
O anticeliulitinis medaus masažas turi net dvigubai didesnį poveikį, nes medus pagreitina kraujotaką gilesniuose odos ir raumenų sluoksniuose, pagerina odos maitinimą. Be to medus per odos poras tiesiog išsiurbia toksinus ir šlakus.
Lietuviškas masažas (maigymas), būdamas savo prigimtimi vienas seniausių pasaulyje, skiriasi nuo jaunesnių tautų masažų: žmogaus kūno centras yra bamba (mūsų laikais mokslininkai įrodė, kad ląstelė-lyderė yra žmogaus organizmo centre per du pirštus žemiau bambos ir atsako už jaunų ląstelių gamybą organizme. Žmogus sensta todėl, kad sensta ši ląstelė, o pakeisti ją reikia nauja apvaisinta kiaušialąste. Po kiekvieno tokio pakeitimovisos organizmo ląstelės palengva atsinaujina). Todėl masažavimas (maigymas) pradedamas nuo kojų link bambos, nuo rankų link bambos ir galiausiai nuo galvos link bambos, kalbantis su masažuojamo žmogaus kraujagyslėmis, žmogaus kūnu, kuris taip pat geranoriškai privalo pats sau kartoti masažuotojo (maigytojo) įtaigą.
Toks masažas aiškinamas tuo, kad taip masažuojant kraujagyslėse ir limfoje susidariusieji pakitimai, trombai, įvairūs kiti pokyčiai stumiami, varomi iš smulkiausių į stambesnius, kur jie gali būti lengviau sumaigomi, tirpinami...
AMBERTERAPIJA - gintaro terapija.
* gintaro vandens vonelė pėdoms, šilto gintaro kvapai ir pojūčiai;
* pradžioje masažuojama specialiai sutrintais gintaro milteliais, kurie subalansuoja žmogaus energinį lauką, ištraukia iš organizmo kenksmingus toksinus;
* antra procedūra – masažuojama nedideliais gintaro gabalėliais;
* trečia procedūra – masažuojama dideliais gintaro gabalais, kurie atstato išbalansuotą kūno elektros lauką;
* gintaro antpilo gėrimas. Kaip paruošti antpilą, galiu duoti receptą.
Gintarą, kaip ir augalus, žmogus suvokia visais savo juslės organais, todėl jis turi ypatingą poveikį žmogaus organizmui.
Moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad gintaras sumažina atmosferos slėgio ir magnetinių audrų poveikį, pagerina širdies ir blužnies darbą, malšina galvos ir dantų skausmus. Rūkoriai, rūkydami su gintaro muštuku, apsisaugo nuo tam tikrų vėžinių susirgimų.
Lietuvoje nuo seniausių laikų gintaro trauktine gydomos peršalimo ligos, angina.
Skydinės liaukos susirgimai atsiranda esant jodo trūkumui, o gintaras savyje būtent ir turi jodo, todėl lietuvaitės nuo akmens amžiaus nešiojo gintaro karolius ir profilaktikai, ir gydymo tikslams.
Natūralaus įvairiaspalvio gintaro karoliai – Šlifuoto gintaro lašas su inkliuzu -
apsauga nuo tūkstančio ligų laimės ir pasisekimo talismanas
Be jodo gintare randamas cinkas, geležis, kalcis, magnis ir pan., be to gintare yra gintaro rūgšties druskų, kurios yra būtinos žmogaus organizmui, nes aktyvina medžiagų apykaitą, turi baktericidinį ir priešuždegiminį poveikį.
LUTUMTERAPIJA - molio terapija.
Mūsų protėviai moliu gydėsi nuo akmens amžiaus. Molis – ekologiškai švarus gamtos produktas. Pagrindinė molio savybė – sutraukti, sugerti. Tai nuosėdinė medžiaga, sudaryta iš mineralų. Turi antiseptinių savybių, gydo uždegimus, odos ligas, valo šlakus iš organizmo, todėl yra puiki pagalbinė priemonė gydant daugelį ligų.
Žemės paviršiuje dažniausiai aptinkamas rudas ar rausvas molis. Raudonasis molis glūdi 10-15 metrų gylyje, jis yra švaresnis. Mėlynasis molis yra dar giliau, yra dar baltasis ir juodasis molis (molio priskaičiuojama apie 40 rūšių). Kuo gilesniame klode yra molis, tuo jis vertingesnis. Jo spalvą apsprendžia jame esantys mineralai, jie suteikia moliui papildomų gydomųjų savybių. Populiariausias – rudas arba rusvas molis, jis randamas upių krantuose, karjeruose, grioviuose. Jei molį naudosime gydymui, pagrindinė sąlyga – kad jis būtų kuo toliau nuo pramoninių vietovių (dėl tų pačių sugėrimo ir sutraukimo į save savybių).
Gydymui naudojama molio masė, molio suspensija ir molio vanduo. Prieš naudojant molis palaikomas saulėje, išrenkamos priemaišos ir akmenukai. Paskui maišant su vandeniu, ruošiami graikiško riešuto dydžio kamuoliukai, jie išdžiovinami ir dedami į stiklinį indą. Šiuos kamuoliukus prieš naudojant tereiks sudrėkinti vandeniu ir daryti iš jų plokštainėlius (aplikacijas), kurie dedami ant gydomos vietos, arba paruošti molio vandenį ar suspensiją.
Molio milteliai parduodami ir vaistinėse. Galime naudoti ir juos, bet, žinoma, visuomet naudingesnis bus molis, kuris bus netoli tų vietų, kuriose žmogus gyvena. Gydomiesiems tikslams labiau tinka savo pačių rankomis paruoštas molis. Molis yra vienkartinio veikimo, todėl panaudotą molį tiesiog užkasame į žemę. Molio veikimas nėra žaibiškas ar greitas, todėl procedūras reikia pakartoti kelis kartus.
Išsitepus moliu, vasara sveika pastypinėti lauke, kol jis apdžiūna, o po to nusiplauti, pasikaitinti pirtyje ir dar kartą nusiprausti vandeniu
Ką gydome moliu? Pirmiausia tai puiki pagalbinė priemonė gydyti uždegiminius darinius ir procesus, odos ligas, įvairius patinimus. Tam daromas molio kompresas iš molio košelės ar papločio (apie 2 cm storio), kurie uždedami ant sudrėkintos marlės ar lininio audinio ir dedami ant ligotos vietos. Laikomas valandą, paskui nuimamas, likučiai nuplaunami. Kuo sunkesnis susirgimas, tuo dažniau reikia naudoti molį. Taip gydomos įvairios odos ligos, išbėrimai, votys, mastopatija. Molis tepamas ir aplink žaizdas, nes yra puikus antiseptikas.
Išsiplėtus venoms, du kartus per savaitę ant kojų dedami mėlynojo molio kompresai. Tai numalšina uždegimą ir pagreitina gydymą. Sloga, kaklo skausmai, kosulys taip pat gydomi molio kompresais, kurie dedami ant kaktos ir nosies.
Kompresai dedami ir esant nugaros skausmams ar radikulitui. Procedūrų metu ligonis apklojamas, kad sušiltų.
Visų spalvų molis taikomas ir kaip kosmetinė priemonė veido odai – iš jo daromos veido kaukės.
Plačiai naudojamos gydomosios molio procedūros ir pirtyje. Molio košele padengiamas visas kūnas, nes molis aktyviai veikia ląstelių medžiagų apykaitos procesus bei riebalinių liaukų funkcijas. Tokia priemonė puikiai gydo ir celiulitą – tereikia košele užteptas vietas apvynioti polietileno plėvele ir pašildyti – pirtyje ar tiesiog papildomai apvyniojus, apie 20 minučių. Atliekant tai reguliariai, oda tampa lygi.
Molingas vanduo taip pat naudojamas masažams pirtyje. Labai veiksmingos ir molingo vandens vonelės, kuriose mirkomos galūnės – rankos arba kojos.
Persišaldžius galūnes mirkome apie 20 minučių – tai pagerina savijautą, atgaivina ir palengvina liguistą būseną. Molingą vandenį galima pilti ir į vonią, kurioje pagulime apie pusvalandį. Tokia vonia suteikia lengvumo, žvalumo, tonizuoja. Molingas vanduo ruošiamas taip: šaukštas molio ištirpdomas stiklinėje vandens ir naudojamas procedūroms.
Labai naudingas ir molio vanduo, vadinama molio suspensija. Molio vanduo padeda iš organizmo pašalinti toksinus ir šlakus. Geriama ryte nevalgius, kursas – savaitė, paskui daroma pertrauka.
Suspensija ruošiama taip: 1arbatinį šaukštelį molio dedame į stiklinę vandens, išmaišome. Kai nusistovi, išgeriame tik trečdalį molio vandens. Taip daroma tam, kad į organizmą nepakliūtų nepageidaujamų medžiagų. Kuo labiau užterštas organizmas, tuo dažniau reikia kartoti tokius valymo kursus.
Pirties metu šokinėjant per ugnį atsikratoma blogos įtakos, piktų poveikių, atstatomas tiesioginis ryšys su kosmosu, sutvirtinama geroji aura
Pirties metu voliojantis sniege, kūną ir odą veikia ne tik šaltis,
bet ir struktūrinio vandens snaigių kristalai, kurie atstato išbalansuotą organizmo vandens, kraujo ir limfos struktūrą
Apie Lietuvos diduomenės žudymą ne miegamajame ar prie puotų stalo, kaip Azijoje ir Europoje būdavo įprasta senais laikais grobiant valdžią ar suvedinėjant asmenines sąskaitas, o pirtyse, t.y. ten, kur lietuvis labiausiai atsipalaiduoja ir praranda budrumą. Apie vaikų gimdymą pirtyse. Apie vantų ruošimą, pirtininkų profesijos ypatumus ir net atskirų pirtininkų dinastijų buvimą, apeiginius ligų užkalbėjimus pirtyse, - jau reikia kelių atskirų straipsnių. Priminsiu tik, kad iki mūsų dienų Lietuvoje dar yra išlikę daug vietovių ir gyvenviečių, susietų su pirtimi, pradedant Pirčiupiais ir baigiant Pirties upokšniu...
Lai šiais dalykais užsiima jaunesni, lai pasiknaisioja archyvuose, ypač Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Anglijos, Švedijos ir pan.
Rusijoje ieškoti nėra reikalo, nes visi jų metraščiai, kaip rusai sako yra „fuflo“ – „perrašyti“ vėlesniais laikais, kai atsirado reikalas patiems rusams diegti, jog ir jie kažką savito gali turėti, netgi „seną“ istoriją..
Vladimir Dalj (1801-1872) savo fundamentaliame žodyne „Толковый словарь живого великорусского языка“ rašo, kad pirtis Rusijoje buvo vadinama „мыльня, мовня, лазня“, (t.y. tada, kai Rusijoje atsirado muilas, o atsirado jis tik Petro Pirmojo laikais), o žodis „баня“ rusų kalboje atsirado nuo itališko žodžio „bagno“.
Šiose nuotraukose ne tik rusiškos krosnys, bet tuo pačiu ir rusiškos pirtys
Visiems, kurie iki šiol nesupranta kas iš tiesų yra rusiškos pirtys, cituoju:
„С детства я слышала такую фразу: В старину кушалы мылись в печке. Как-то с недоверием я относилась к этому способу мытья. Ну, подумайте, все люди как люди в баньку ходили, а кушалы в печь лазили? Даже обидно. И решила я этот банно-печной вопрос изучить поподробнее. Оказалось, что ничего обидного и удивительного нет, это был распространённый на Руси способ мытья. Точно знаю, что и в Рязанской области, Старожиловском районе, в деревне Медведево тоже мылись в русской печке аж до 1967 года. То есть, получается, что «Русская баня» в том виде, каком мы её сейчас знаем, не такой уж и распространённый обычай, а даже скорее нововведение в масштабе столетия.“
Iš tiesų Rusijoje žodis „bania“ įsigalėjo nuo XIX amžiaus pradžios, kai Sankt Peterburge, Maskvoje (tuo tarpu Vilniuje vien XV amžiuje buvo per 15 viešųjų pirčių), o vėliau ir kituose didesniuose miestuose higienos sumetimais buvo pradėtos statyti „torgovyje bani“ – „mokamas vonias“, kur už pinigus miestelėnai privalėdavo praustis. Suprantama, žodis „bania“ tapo populiarus ir virto kasdienės kalbos žodžiu. Ir nepriklausomai nuo to, kaip kokiame Rusijos krašte būdavo prausiamasi: krosnių landose, atskiruose prausimuisi skirtose patalpose ar statiniuose, jie visi jau būdavo vadinami „bania“.
Rusiška viešoji pirtis
V. Dalj netgi buvo užrašęs tokius rusų posakius apie „torgovyje bani“: „В кабаках дневать без денег скучно; в торговых банях ночевать душно", „Smuklėse be pinigų diena nuobodu, mokamose pirtyse nakvoti – tvanku“, „Торговая баня всех моет, а сама вся в грязи“ – „Mokama pirtis visus prausia, o pati – purve“...
Lietuviškų gydomųjų pirčių dvaro scenarijus
Gydomųjų pirčių dvarą turėtų sudaryti lietuviškų garinių pirčių atskirų statinių kompleksas:
1. Baltosios molinės garinės pirtys.
2. Baltosios rąstinės garinės pirtys.
3. Juodosios (dūminės) garinės pirtys.
4. Krūsninės garinės pirtys.
5. Kuršiškos sauso oro pirtys su vaistažolių inhaliacija.
6. Žemaitiškos kubilinės pirtys.
7. Žeminės garinės pirtys, įrengtos žemėje.
8. Kubilai su karštu vandeniu lauke po atviru dangumi.
9. Karšto gydomojo purvo baseinas, kuriame klientai panardinami iki kaklo.
Žmogus, pakliuvęs į tikrų lietuviškų garinių pirčių kompleksą, gautų ne tik teikiamų paslaugų sąrašą, jų gydomąjį poveikį žmogaus organizmui, bet ir norėdamas patirti visas gydomąsias procedūras, noromis nenoromis čia turėtų lankytis mažiausiai keletą mėnesių iš eilės kiekvieną savaitgalį, o savininkai savo pelną jau galėtų net planuoti...
Tad prie pirčių komplekso ateityje būtų galima įrengti specialią valgyklą su specialiu gydomuoju maistu bei sveikatinančiais alaus, girų bei sulų gėrimais. Bet apie tai jau kitame straipsnyje, aišku, jei atsiras šį ypatingai pelningą verslą suprantančių, jei jiems reikės...
Pabaigai keletas liaudies patarlių ir posakių apie pirtį:
Pirtis – antra motina.
Pirtyje pasivanojai, - iš naujo atgimei.
Pirties visos kvarabos bijo.
Pirtis vanoja, pirtis ant kojų pastato.
Pirtis – varguolių gydytoja.
Pirtis visas nuodėmes nuvalo.
Pirties karštis kaulų nelaužo.
Kuo dažniau eisi į pirtį, tuo rečiau eisi pas daktarus.
Kuo dažniau periesi, tuo ligų mažiau turėsi.
Pirtyje vanta – ponia.
Pirtyje vanta ir už pinigą brangesnė.
Be vantos pirtyje nėra dvasios.
Vanta – geriausiais gydytojas.
Vantos visos ligos bijo.
Vanta muša, bet ant kojų pastato.
Vanta nors ir muša, bet saldu darosi.
Gerą sodyba iš rūkstančios pirties pažinsi.
Vyrui ar žmona numirė, ar pirtis sudegė, tai tas pats.
Pirty tik auželę alų ger.
Girtam pertis - greita smertis.
Nešies degtinę į pirtį, neškis ir grabą.
Tik su protu susipykęs į pirtį degtinę nešasi.
Kokių tik kvailių nėra, - net ir po pirties kąsosi.
Sukertam ir į pirtį.
Skirtingi gandai gali būti ir iš vienos pirties.
Prilipo kaip vantos lapas.
Nesiprausk taip baltai: varna belėkdama kai pamatys, gali per sūrį pagauti.
VšĮ „Ekologinė Tėvynė“ direktorius- Vincentas Sakas,
Tel. +370 46 350292, mob.tel. +370 617 24338,
E.paštas: ekotevyne@gmail.com
Melnragė, 2005m. sausio 16 d.
P.S. Konsultuoju projektuojant, įrengiant ir ekspluatuojant lietuviškas garines pirtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą