Legenda apie Paliesių
Paliesius. Skirtingais laikais skirtingai Paliesių vadino. Nuo neatmenamų laikų nežymiai kito šio kaimo pavadinimas, reiškiantis daugiau vietovę, o ne gyvenvietę. Suslavintas, bet ne gimdantis slavus. Nuo neatmenamų laikų čia lietuviai gyveno, kaip dabar sakome, rytų dzūkai. Kaip filtras, kaip apsauginis barjeras, neleidžiantis Lietuvai surusėti ar sulenkėti. Viename kitame tolimesniame kaimelyje atsirasdavo ir rusų, atsibasčiusių arba atvytų iš rytų, bet lenkiškai čia žmonės nekalbėjo. Galbūt pridurdavo vieną kitą svetimybę, atšliaužiusią su okupacijomis, bet šeimose, prie lopšio arba palydint į paskutinę kelionę, dainas dainuodavo arba giesmes giedodavo pačia nuostabiausia pasaulyje kalba – lietuvių. O gal Paliesius kilo nuo švelnaus prisilietimo? O gal palietęs lietuvišką žemelę su žagre ar delnu lietuvis su meile ištardavo: aš Tave paliečiau, Tu mano Gimtinė...
Paliesius. Seniai seniai tai buvo, dar tais laikais, kai aplinkui tik miškai tvyrojo, pro tankmę jų nuo Vilniaus pro Švenčionis į Rytų Lietuvos miestus bei miestelius vigiavo kelias. Traktas, kaip tada sakė. Jis į šiaurę pro Tverečių ėjo į Breslaują, Vydžius Polocko link. Ir kūrėsi prie trakto žmonės, statėsi namus iš rąstų šalia miško, be didelių langų, be krosnių kaminų, stogais šiaudiniais arba iš ežero išrautu meldu, vėliau skiedra dengtu. Ir žagre atkariautą miško žemę vis kedeno. Tverečiuje atsirado vėliau bažnyčia jau medinė. Tai buvo daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų, kai didikai Viešgailos turto nepagailėjo maldos namams aukoti. Į pietryčius nuo Paliesiaus Adutiškio dvarą Jonušas Radvila valdė. Iš ten jau kitas kelias ėjo pro žemes Paliesiaus kažkur Daugėliškio miesto link, kurį tada Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Goštautas valdė pastatęs pilį čia.. Ir gavosi prie miško kryžkelė. Ir kryžkelėj toje pastatė karčemą kažkas. Ją žmonės dar minėjo prieš penkiasdešimt metų atgalios. Naudinga buvo ten statyti. Pro šalį vykdavo pirkliai, užsukdavo. Šalia, prie miško kūrės kaimas. Gal lenkiškai(?), gal rusiškai(?) kaimelį pavadino kažkas Paliesium (полесье). Ir liko amžinam. O miškas taukėsi nuo kaimo. Ryčiau beržynai buvo dideli. Beržynu tuos miškus vadino ir vėliau kai alksniai tik šlamėjo. Bet prie vienos kitos sodybos beržai ilgai dar augo. Miškus tuos vėliau Kaziukiške vadino. Nuo vardo Kaziuko vieno nabagėlio. O buvo taip. Kaziukas su draugu iš pono pavogė karvutę, papjovė, valgė, bet staiga ši nuodėmė jam širdį taip suspaudė, jog nusprendė jis su draugu tą nuodemę išpirkti miške į kilpą pasinėrus. Kaziukas pasikorė. Jo draugas ne. Visa ši nuodėmė Kaziukui teko, o draugas valgė mėsą dar ilgai. Bet žmonės juk žinojo kaip buvo ten. Ir atminčiai beržynui tam Kaziuko vardą davė. Ilgai, gal šimtmetį, gal du Paliesiaus žmonės ėjo grybų rinkti Kaziukiškio miškuose. Į rytus nuo Paliesiaus Kančioginos (Virvetos) upelio link bujojo ąžuolai kadais. Juos traukė iš durpynų kai kasė griovius melioratoriai. Juodus, labai sunkius, storus ir aukštus. Tie ąžuolai išnyko jaui seniai, iškirto juos, tik kaime augo kai kurie. Klevai taip pat. Ir liepos. Ir tuopoliai kvapnieji. Tie laiko išbandyti kvapų gaivikliai, tų medžių pumpurai. O pumpurai tie ir gėrimą naminį stiprų pagardindavo. Tik daug nereikia dėti – tik vieną pumpurėlį.
Paliesius statėsi. Jau pusšimtis beveik šeimų. O žemės trūksta. Tų ruožų siaurumėlis – akėčiomis kaimyno žemę išakėji kai savą pureni. Atėjo metas tų valakų. Kiekvienam valstiečio ūkiui po valaką. Ir ne todėl, kad jis geriau gyventų, o tam, kad valstybės iždas papilnėtų. Paliesiaus šeimos, gavusios tiek žemės, pradėjo keltis vis toliau nuo kaimo. Kiti kaimai galbūt tingėjo, nes vienkiemiai Paliesiuje vyravo. Arčiau miškų, arčiau savos žemelės. Tie vienkiemiai, ar kutarai, kaip vietiniai vadino, gyveno kol sovietai suvarė vėl į kaimus, atėmė žemes, iškirto mišką. Ir versmės net išnyko. Išlygino laukus, „rubežiai“ tik vyresnio amžiaus žmogui dar galiojo. Kaip praeities aidai. Kaip ta legenda apie arklį, kuris laimėjo su traukiniu varžybas. O buvo taip. Sukirto ponas iš Paliesiaus dvaro kas pirmas Ignaliną pasieks iš Turmanto. Ar traukinys, ar žirgas jo. Už didelę sumelę. Laimėjo juodis. Bet neilgai ponulis džiaugės pinigais. Pradingo žirgas jo staiga. Net sumą daug didesnę, kurią laimėjo, siūlė tam, kas žirgą jam atves. Bet žirgas jau negrįžo. O žmonės vis kalbėjo, Kaziukiškės miškuos jie mato jį gana dažnai. O ypač naktimis. Tik akys didelės lyg žvakės šviečia. Ir daug vėliau, suradom arklio kaukolę. Išdykeliai kai buvom, įkėlėm ją į aukštą medį. Į jo viršūnę. Reikėjo gal užkasti. Po to visus medžius iškirto rusai. Paliko tik su „švyturiu“, išblukusiais kauleliais. Net paukšiai medžio to nemėgo. O po audros, kai medis tas nulūžo, žirgo išbalusi kaukolė staiga pati pranyko. Nelaidojo jos nieks. Ir nieks vėliau nerado. Gal pono žirgas grįš, kai miškas vėlei sužaliuos, atskris gegutės, vilkai pradės gyventi kaip anksčiau? O jie, ne tik avis ar karves pjovė. Naktim aplink trobas vis slankiojo, klojiman veržės, pro langus dairėsi vidun, vaikus mokyklon net lydėjo. O baidė juos vaikai uždegdami knygas brangias. Bet, sako vis senoliai, nebuvo jie pikti. Pikti kaimynai tapo daug vėliau, kai rusai atbildėjo. Kaimynai kartais tapdavo etatiniais skundikais. Kiti, priėmę Rytų „tikybą“ - „Šviesaus rytojaus“, savus net šaudė. Į Maskvą vežė „deputatai“ „balsus“ savų kaimynų už sovietų valdžią...
Gal laimė ta, kad laikas tas praėjo.
Miškai nutolo. Paliesiaus gatvė jau ne brukavota. Joje kadais prancūzų kareivėlių kaulai barstės, kai kelią tiesė prie sovietų, o žvyrą vežė iš kapinių prancūzų. Kapai tie buvo už Rižiškės kaimo. Smėlingoje kalvoje. Pro Tverečių Švenčionių link traukėsi 1812 metais Prancūzijos kariumenės pulkai, kuriems vadovavo Barklajus de Tolis (vėliau Miuratas) iš Rusijos. Dysnos lygumoje vyko inirtingos kautynės. Prancūzus, žuvusius kautynėse, laidojo ir Paliesiaus vyrai. Nėra jau tų kapų. Išbarstyti keliuose, įmūryti į buvusių fermų pamatus. Nutolo atmintis. Gal nieks jau nenorės patikėti, kad pro Paliesiaus dvarą, šalia Paliesiaus 1915 metais rudenį vokiečių buvo nutiestas „siaurukas“ geležinkelis, aplenkęs kaimą viena atšaka ėjo Daugėliškio link, kita – pro Mėčionis, kirsdama Birvetos (Virvetos, Kančežinkos, Kančioginos) upę, šalia Erzvėto į Tverečiaus apylinkes, kur tuo metu vyko pozicinis karas tarp vokiečių ir rusų. Pro Guntauninkų ir Raščiūnus ėjo viena gynybinė linija, kita (antroji fronto linija), be didelių įtvirtinimų, ėjo Tverečiaus – Mielagėnų apylinkėse. Paliesiaus kaime Petro Petrulėno name, sumūrytame iš molio ir šiaudų(!), buvo vokiečių karo ligoninė. Daug buvo sužeistų. Daug mirdavo. Tik už poros kilometrų nuo Paliesiaus, Mešonyse iki šiol dar likę vokiečių karių kapai, paminklai, tvora. Atkūrus nepriklausomybę daug vokiečių kareivių palaikų jau iškeliavo į Vokietiją. Bet dar daug ir liko. Katkausko Martyno svirne buvo Bavarijos kavalerijos divizijos vieno pulko štabas. Gyveno karininkai švariame gale, o Katkauskai – kitame, „ūkiniame“ – pirkaitėje. Paliesiuje dar elektra nekvepėjo, o svirne jau tada degė elektros lemputės. Elektrą tiekė uždarame kieme veikiantis benzininis (o gal dyzelinis) variklis. Iki 1962 metų keraminiai izoliatoriai stebino užėjusius svečius...
Gal nieks jau neprisimena Krištapo Girdziušo, paliesinio „čierauniko“ , sugebėjusio „užtvindyti“ namus arba pralįsti rąstu iš vieno galo į kitą, arba „užrakinti“ burną nedorėliui. Daug senolių pasakojo apie jo išdaigas. Jau nieks neprisimena klojimų teatrų, kuriuose vaidindavo paliesiniai. Gal net Cibulskai iš tos kartos atėjo ir ilgai linksmino savus kaimiečius? Kur smuikininkai, klarnetistai, cimbolistai? Ar liko atmintyje kam Mykolo Pakalkos – „Mikalaičiko“, grojusio trieile visuose šokiuose, baliuose, sueituvėse, veido linksmi bruožai. Kai mirė jis, ant jo krūtinės rado sutrintą nuotrauką vienos paliesinės, kuri dar 1937 metais Prancūzijon išvyko. Kur ji dabar? O Mikalaičikas jos atmintį saugojo iki pat mirties. Ar prisimena jo brolį, Praną Pakalką, buvusį mokytoją, mokyklos direktorių...
Namai retėja. Medžiai nyksta. Daug paliesinių iškeliavo Anapilin. Vieni buvo palaidoti garbingai. Kitų, kaip partizano Liudviko Girdziušo (apdovanoto po mirties Karių svanorių kūrėjų medaliu) kapas, tikriau duobė, kur jis buvo įverstas stribų, iki šiol nežinomas. Išsivažinėjo paliesiniai po Lietuvą, bet retsykiais sugrįžta. Kaip paukščiai...
Legenda tampa kiekviena diena, kurią mes pragyvenom. O gal ir istorija. Labai dau iš šios legendos apie Paliesių papasakojo man dar 1976 metais mano mama Jadvyga. Tada jai buvo „tik“ 70 metų. Per jos jubiliejinį užstalės susiėjimą. Pragyveno jinai iki 93 metų ir ilsisi dabar Mielagėnų kapinėse, prie savo vyro. Mano tėvo. Kiti sakytų – patėvio. Tai buvo mums penkiems partizano Liudviko Girdziušo vaikams, antras nuostabus ir nepakartojamas tėvas.
Jie išėjo. Mes dar galime sugrįžti. Būkim sugržtančiais paukščiais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą