2013 lapkričio 29, penktadienis
Gintarė KAPLIUKAITĖ
 |
| Gintarė Kapliukaitė (pirma iš dešinės) su mamyte Ramune ir sesute Migle Mielagėnuose minint miestelio 245 metų jubiliejų. Fotonuotrauka Alfredo Girdziušo |
Gal dabar ir
neįprasta rašyti tarmiškai. Tarmės... Šiais – 2013 – metais dažnai apie tai
girdžiu. Ir pati domiuosi, kalbu tverečėnų bei mielagėniškių tarmėmis. Man
nesvetimas tarmiškas bendravimas. Kartą senelis papasakojo apie išgelbėtą žydo
gyvybę mūsų kaime, Ryžiškėje (Ignalinos r.). Neabejodama užrašiau originalų
pasakojimą. Žinoma, tarmiškai, būtent taip, kaip nuo vaikystės girdėjau ir
girdžiu senelį kalbantį.
Gali
Ryžiškės lauko stovi pirkia. Dzyka. Niekas nemindo jos slinkscio, nevarsto
durų. Ilgais rudenio vakarais nešviecia lunguos žibureliai. Netoli pirkios auga
senas gluosnis. Pavasarį atskridus gegutė atsitupia tan gluosnin, pakukuoja,
pakukuoja, bet regi, kad jau visiem suskaicyta metai, skrenda toliau.
Kadais itoj
pirkioj buvo linksma. Uršulia su savo vyru Jonu užaugino net aštuonetų vaikų.
Lig vainos visi jau buvo apsplunksnavį. Trys dukterys ištekėjo, dzvi išvažiavo
Vilniun ažsidirbc. Vienas sūnus net Argentinoj atsisakė. Untaras sūnus tep pac
išejo žmonysun. Uršulia, pakavojus vyrų, liko su jaunesniuoju Zigmantu. Ė tas
jaunesnysiai, galima sakyc, jau senbernis buvo. Kap tep možna buvo gyvinc. Ale
va prasdėjo neramumai, pradėjo mainycies valdzios. Buvo poliakai, atajo
savetai. Nauji parėdkai. Jaunesnė Uršulios duktė Galena, to, kurio aždarbiavo
Vilniuj, sumislijo aplunkyc momutį. Nuspirko žiupsnelį cukraus, surišė
skarelėn, traukinin i Ignalinon. Iš Ignalinos pėscia namo. Ne pirmas kartas.
Uršulia
duktės nesulaukė. Prapuolė kap undenin. Nei lakšto, nei kokios žinios. Moma
meldzias, prašo dzievų, kad atsilieptų, ale...
Gali
Kukutelių ulyčios stovi pirkia. Dzyka. Niekas nemindo jos slinkscio, nevarsto
durų. Ilgais rudenio vakarais nešviecia lunguos žibureliai. Netoli pirkios auga
senas klevas. Pavasarį atskridus gegutė atsitupia tan klevan, pakukuoja,
pakukuoja, bet regi, kad jau visiem suskaicyta metai, skrenda toliau.
Kadai itoj
pirkioj gyvino du broliai žydai. Bijomka i Šmuiliukas. Abu buvo apsiženijį.
Turėjo jau i žydziukus. Pirkia nedzidelė, ale daikto gana buvo. Visiem buvo
gerai. Ale tos permainos visakų sugadzino. Savetus išstūmė niemčiai. Aškart
išvedė savo parėdkų. Pradėjo gaudzyc i šaudzyc žydus. Atajo ailia i Kukutelių
žydam. Vienų dzienų abi šeimynas su vaikais kur tai išvarė. Pirkia liko dzyka.
Ė Uršulia
vis meldzias. A gulas, a kelias, vis lūposu malda, ė duktės kap nėr, tep nėr.
Kad nors kokia žinelė – nieko.
Vienų vakarų
moma su sūnum pavalgį sugulė. Per dzienų nusvargsta, raikia acilsėc. Moma vis
meldzias. Girdzi, kas tai durysun stuksi. Sukluso. Tep, stuksi. „Galena! “, –
abiem šavo galvon mislis. Šoko prie durų. Sūnus greitesnis – pirmas pribėgo.
– Kas? –
paklausė Zigmas.
– Kaimyn,
atadarai, valgyc noriu.
Nie, itai
buvo ne Galenos balsas. Šeimininkas gerai pažino balsų. Až durų stovėjo vienas
kukutelinis žydas. Prie niemčiam mačyc jiem buvo dzidelis nuskalcimas. Až tai
galėjo sunaikinc visų šeimynų. Zigmantas pro itų nemislijo. Anas žinojo, kad až
durų stovi kaimynas. Atadarė. Nedrųsiai ažejo kaimynas in kaimynų. Nesirišė i
uturka. Ragėjos, kad svecias bijo. Gaspadinė suruošė valgyc. Pavalgė, apšilo,
pasdarė drųsesnis. Pradėjo pasakoc savo bėdas. Kai juos išvarė iš Kukutelių,
vyrus atskyrė nuo šeimynų. Kur padėjo žmonas su vaikais nežino. Juos, abu su
broliu, aždarė kažkokian pastati. Nakcį jiem pasisekė pabėgc. Pabėgc tai
pabėgo, ale kur dėcies pabėgus? Kad anies i gimė, i ažaugo Lietuvoj, dabar jiem
jau nėr cia daikto. Apmislijo broliai savo sunkių dalių i patraukė prie savo
namų. Ciagi visi kaimynai pažįstami, žinai, kurio raikia bijoc, in kurį gali
glauscies nebijodamas. Tep i pasbeldė anas Uršulios durysun. Liko tų nakcį
naktuic, liko i untarų nakcį, i trecių, i tep toliau. Išeidavo kažin kur in
kitus pagyvinc i vė grįždavo. Tep visų vainų.
Žmogus ne
adata šieno kupetoj, nepakuopsi. Nuvejo uturkos, kų per Zigmų kuopinėjas žydai.
Atsirado i Judošius, pranešė valdziai. Vienų rytų, kai Bijomka buvo per juos,
ušvydo, kų nuo kelio atvažiuoja niemčiai. Kas daryc, kur padėc žydas? Bėgsi
kairėn – dzykas laukas, bėgsi ciesėn – dzykas laukas, bėgsi ežero pusėn – vė
kap in delno regis. Nors tu žemėn linc. Lįstum žmogus, ale žemė kieta. Gerai,
kų Uršuliai Dzievas razumų apišvietė. Ana atadarė pečių, Bijomka inlindo vidun,
ė ana, paėmus ubašlaitį, aždarė jį pečiuj. Nu, ė kad niemčiai nesumislyt lįsc
pečiun, pastatė in pripečko dzykų kaciliukų, nespėjo pripilc undenio, ė po juo
ažkūrė ugnelį. Tep i buvo. Nedabojo pečiun. Apieškojo visus kumpus, ė pečiun i
nedurstelėjo. Tep bėda praėjo.
Ė Uršulia
vis meldzias, vis laukia dukrelės. Dukrelė, kai išvažiavo tadu iš Vilniaus su
sauju cukraus, momų aplunkė cik po sapcynių metų. Cukraus neatavežė. Ana
važiuodama nežnojo, kų mūs kraštas priskirtas Belarusijai. Jai einunc per
sienų, jų ažturėjo savecki pasienieciai. Apkalcino jų, kų ana yra špijonka. Ažu
šitų kaltį sapcynis metus jų vežiojo iš turmos turmon. Gerai, kų grįžo gyva.
Pamačijo Uršulios maldos i žydui Bijomkai, i dukteriai Galenai.
Vėliau, icie
žydai, kap i daugelis tais čėsais, išvyko tėvynėn. Tep sakė. Ė išpraud, maš net
pacių Amerikų pasiekė. Kas ti žino...
 |
| Gintarė Kapliukaitė su diplomu. Nuotrauka iš "MI" archyvo |
Apie autorę
Šis rašinys
respublikiniame rašinių konkurse pelnė 1-ąją vietą. Darbus, temomis „Istoriniai
ženklai“ ir „Gyva istorija“, teikė 8–12 klasių šalies mokiniai. Jų darbus
vertino istorikai ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos
gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Lietuvos istorijos
studentų asociacijos. Konkurso baigiamasis renginys ir nugalėtojų apdovanojimas
vyko lapkričio 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus Tolerancijos centre.
Didžiasalio
„Ryto“ gimnazijos mokinė Gintarė Kapliukaitė (mok. Nijolė Berdikšlienė) užėmė I
vietą 10–12 klasių grupėje ir apdovanota diplomu už darbo originalumą, meninę
raišką, rastų istorinių faktų vaizdinių pateikimą Integruoto ugdymo konkurse
„Skaudi Lietuvos istorijos dalis“, skirtame Vilniaus geto metams, tema „Gyvoji
istorija“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą