Amerikos lietuvių bendruomenė. Puslapį administruoja Marius V., Alfredas Girdziušas, Tų dienų aidai. Sausio 13-osios įvykius prisimenant

Netikėtai iš Amerikos lietuvių bendruomenės vienas tėvynainių veiklos puoselėtojas bei skatintojas Mariaus V. parašė man laišką. Marius paprašė atsiųsti medžiagą apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius. Minint tų įvykių 22 metų sukaktį, autorius mielai pasidalino informacija ir yra labai dėkingas Mariui, kad tolima Lietuvių bendruomenė Amerikoje domisi Tėvynės  istorijos netolimais įvykiais...

autorius prie Parlamentą supančių barikadų su žmonos Aušros klasioku Ričardu Žalpiu 1991 m. sausio 23 d (trečiadienį)

Autorius tuo pačiu dėkoja gerbiamam Mariui V. ir savo bendražygių vardu.

  Filadelfijos lietuviai | PhillyLAC

phillylac.org/ Alfredas Girdziušas Tų dienų aidai… Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą ...

Amerikos lietuvių bendruomenė. Alfredas Girdziušas, Tų dienų aidai ...

paliesius.blogspot.com/.../amerikos-lietuviu-bendruomene-alfredas.ht...

Prieš 26 min. – Tų dienų aidai. Sausio 13-osios įvykius prisimenant. by tvarkytojas on Jan 12, 2013 • 4:07 am No Comments. Alfredas Girdziušas. Tų dienų ...

Apie Lietuvą / Istorija

Tų dienų aidai. Sausio 13-osios įvykius prisimenant

by tvarkytojas on Jan 12, 2013 • 4:07 am

Alfredas Girdziušas

Tų dienų aidai…

Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – sausio 13-oji.
Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie Šv.Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė su lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „didžiojo spalio“  „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“, „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurinio miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas…
Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurinio miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 dieną taip vadinamos Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F.Kuzmin`as Lietuvos Vyriausybei praneša, kad SSSR gynybos ministro D.Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėesesinininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau būtų, susišaudymą. Tai bandymas iškelti „lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus“ lozungą. Jų karštį „atšaldo“ vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus.

Sovietiniai tankai prie Spaudos rūmų

Sausio 9 dieną lekiame prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto. Matau pavargusius kolegas žurnalistus po bemiegės  budėtos nakties. Čia aplinkui sukaliojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku – tai „lietuvių propagandos lizdai, kurstantys tarpnacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir… rusų“.

Sausio 10 diena ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje labai daug žmonių. Sausio 11 dieną apie pietus sužinome, kad užimta Alytaus Krašto apsaugos patalpos ir Vilniaus Krašto apsaugos rūmai. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos.


Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižerglioję kareivos. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis nuleidęs į tarpkojį kumštį suka ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas.

Prie Parlamento

Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio mazgą.oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos gatvėje, o už valandos – kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis policininkų tapo judais – su savo „vadu“ Makutinovič`ium persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl „tarpnacionalinis“ gestas – persimeta lenkai ir rusai. Su keliais fotografais gaudome mašiną` – norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori važiuoti. Laukiama kada puls Parlamentą. Labai didelė įtampa. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį „Laisva Lietuva“. Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal jokių akcijų nenumato bolševikai skerdikai…
Vilnius-Kaunas plente už miesto du šarvuočiai. Vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto.

Sovietiniai tankai prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje

Prie Parlamento laužai ir sušalę gynėjai...

Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio gatvėje. Po tankų vikšrais , nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos nepriklausomybės gynėjai.
Trakiečių miegą tą sekmadienio naktį nutraukė ne tankų šūviai. 2 valandą nakties nutrūksta televizijos transliacija – užgrobiamas radijo ir televizijos bokštas. Po kelių minučių per radiją anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis perduodamas nelaimės šauksmas…

…Vis gi sekmadienį!!! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika – užpulti  sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius. Hienų taktika. Vokietija 1939 metais užpuola Lenkiją prieš šventines dienas , po 17 dienų SSSR užpuola  Lenkiją sekmadienį, Vokietija užpuola sovietus sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?..
Už poros valandų Trakų miesto gatvėse pasigirsta per garsiakalbį raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos Nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į „Galvės“ redakciją. Visur durys atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos.

Trakuose prie Kultūros rūmų

Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio dega daug žvakučių…
9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virgilijus Martišauskas…

Prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje

Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių.

Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. . Gauname „Respublikos“ laikraštį. Keista labai – šio laikraščio nekliudė sovietai. Nekliudė, nors ir skelbė kai kuriuos KGB slaptus (lyg tai) dokumentus. Susitarimas ar aplaidumas kai kurių? Net labai keista Po pusiaudienio atvyksta SSSR Federacijos Tarybos nariai: B.Oleinik`as, a.Ter-Petrosian`as ir N.Demntej`us. vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią.kelia skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Boris`as Jelcen`as atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus. Nuvažiuojame prie televizijos bokšto – vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragietis parodo kur žuvo žmonės. Kraujo visur. Gilzių ir pėdų…
Vielinėje tvoroje sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs puola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas „mat tvoju“ atsikerta…
Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai… Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas Grigas laiko mišias. Paskelbta visoje šalyje trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.
Ryte pasigirsta užgrobtų radijo stočių balsas – svetimas, su rusišku akcentu balsas. Karksi kolaborantai.
Gedimino prospekte prie Mokslų Akademijos mūsų policininkai su automatais – pastate vyksta SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacijos susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros ir meno atstovais. Koks tikslas? Tempti laiką „kultūringai“? pafotografuoju ir nešdinuos – iš tuščio į kiaurą pilstymas.

Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia.

Žuvusių už Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje laidotuvių procesija Vilniuje. Laidojami buvo Antakalnio kapinėse.

Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijum Druskiu, Darium Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius – Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė.

Trylika aukų sausio tryliktąją!

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr.1-952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę apdovanojo (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus  ordinu trylika žuvusiųjų.

Vasario 18 dienos nutarimu Nr.1-1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro.
Sako, skaičius 13 yra nelaimingas, tad gal keturioliktoji gyvybė buvo paimta, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų mūsų žemėje?

O kiek liko suluošintų, sužalotų? Kiek liko gedinčių?  O per radiją „Litva Sovetskaja“ laikraščio „redaktorius“, aršus jedinstvenininkas A.Gelbach`as (žydas? Kaip ir Bronštein`as – Lenin`as pusžydis, kaip Karl`as Marx`as Vokietijos žydas? – ko jiems dar reikia???) skelbia pilietinį karą. Va, ir atsakymas – lietuviai skriaudžia rusus, lenkus, baltarusius ir…, neduok tu Dieve, išrinktąją tautą – žydus… Iš „kaspervizijos“ laužo liežuvį išgama  Edmund Kasperovič.

Ši mergaitė verkė...

Tos dienos man prisimena kaip pačios aktyviausios – kada fotografuoji žmones prie laužų aplink Parlamento pastatą, kada fotografuoji vaikinus „mirtininkų“ zonoje, tarpe tarp dviejų barikadų priešais Parlamentą, kada fotografuoji tankus, desantininkus. Baimės tikrai nejaučiau, nes tada nesuvokiau, nesuvokėme mes visi koks pavojus gresia bet kuriam, esančiam šalia tos SSSR enkavedistinės žudymo mašinos – gyvenome euforija. Ir tie įvykiai įrodė dar ir dar kartą, kad rusiškoji žudymo mašina veikė, veikia ir veiks visada kur tik ji įkels savo leteną. Bolševizmo šmėkla, pagimdyta Vokietijoje gimusio žydo Karl`o Marx`o  - tikroji pavardė Morfechai, prieš pusantro šimto metų ir vėliau išvyto iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos už savo „komunizmo šmėklą“, pasisavinta pusžydžio Blank`o-Uljanovo-Lenino Rusijoje, o vėliau dusinusi penkiasdešimt metų Lietuvą „lietuviškomis“ komunistinėmis rankomis, bet diriguojant rusiškajam „maestro“… Mes gyvenome euforija. Ir ta keturiolikos nužudytų žmonių auka dar mažai kam pilnai suvokiama. Atsiranda anų laikų „vertintojų“, sakančių „o ko jie ten lindo“. Mat jis, žinia, kiurksojo namuose ir laukė kada jam bus galima išlįsti ir tarti savo „genialią“ mintį arba net pasiskelbti aktyviu Nepriklausomybės gynėju. Ir dauguma tokių „gynėjų“ krovėsi turtus sąskaita tų, kurie buvo barikadose…

Parlamento gynėjai. Dominavo jaunimas.

Dar tada, kai vyko paskutinis Vilniuje rusų armijos „paradas“ „v čestj oktiabria“, kai  mano fotoaparatą (kaip ir daugeliui kitų mano kolegų) sudaužė iš desantininkų rikiuotės iššokęs žmogėnas, nesuvokiau, kad tie patys rusiukai vėliau šaudys ir traiškys po tankais mūsų žmones.
O  kas tą „paradą“ organizavo? Lietuvos(?) komunistų partijos (KPSS) propagandinis leidinys „Litva Sovetskaja“, leidžiamas Burokevičiaus ir Naudžiūno šutvės, o finansuojamas iš Rusijos KGB fondų, lapkričio 5 dieną lyg tai uždavė patys sau klausimą: įvyks ar neįvyks karinis paradas, darbininkų demonstracija? Taip, jie iš anksto žinojo, kad „darbininkai“ tai kareiviai iš Šiaurinio miestelio Vilniuje. Ir neapsiriko – tiesiai šviesiai pasakė kokį „darbą“ jie „dirbs“.  Taip vadinamas  KPL (KPSS) CK sekretorius A.Naudžiūnas pareiškė, kad paradas būtinai įvyks,  „…yra Prezidento(?-aš) Įsakymas, o tuo vadovaujantis gynybos ministras įsakė visiems kariniams daliniams (taigi ne  darbininkams! – aš), kad pravestų paradą, skirtą  didžiosios spalio revoliucijos 73-iosioms metinėms paminėti…“
Naudžiūnas, atsiprašau – draugas Naudžiūnas, apgailestavo, kad vietinės Tarybos trukdo tą paradą „pravesti“, nes tai  „ne kaip jėgos demonstravimas, o karinis paradas, po slučaju valstybinių metinių…“ Ir, pasak CK sekretoriaus, „..nė viena vietinė valdžia neturi juridinės galios pakeisti  Verchovnovo  Soveta  arba mūsų šalies Prezidento įsakymą…“. Ir jokios dėžės su gėlėmis, pasak Naudžiūno, nesutrukdys. „Ir aš, kaip dolžnostnoje lico (pareigūnas, atseit –aš), ir kaip karinis žmogus (o, taip-aš), pareiškiu – paradas skirtu laiku ir skirtoje vietoje įvyks.“. Ir draugas Naudžiūnas suraitęs Napoleono pozą, pridėjo, kad paradas įvyks Lenino aikštėje, o, kad  Lietuvos valdžia sapalioja, jog Lietuva nebuvo SSSR sudėtyje, tai tie dokumentai yra. Žodžiu – paradas bus, ir pridėjo „…neslepiu, mes numatėme daugiau griežtesnes priemones kariuomenės judėjimui apsaugoti… Komendanto tarnyba, družinikai, MVD daliniai  padės pravesti karinį paradą.“. Taigi, labai gražiai pasakė draugas A.Naudžiūnas paradas įvyks, nors ir apsišikit.
O, kad vilniečiai būtų sąmoningi, išmėtė lapelius, kur be kita ko, priminė apie 1863 metų „SUKĖLIMO“ (taip parašė!) centrą Vilniuje, kad čia „suplėvėsavo“ (taip parašė) tarybų valdžios raudonoji vėliava, kad vilniečiai „nesitaikė su tautine nesantaika, kad „vis didesnį dirbančiųjų nepasitenkinimą kelia Aukščiausios Tarybos ir  Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nekompetentingi sprendimai ir totalitarinės ambicijos. JOS VEDA Į TARPNACIONALINĘ ĮTAMPĄ..“

Va, čia ir yra tas pagrindinis politinis Maskvos arkliukas ant kurio reikia pajodinėti vietiniams – LKP (TSKP) Vilniaus miesto partijos komitetui, Lietuvos piliečių komitetui(???),  dirbančiųjų (?) socialistinei federacijai (???) ir, žinoma, socialistiniam(?) judėjimui „Vienybė-jedinstvo-jednost“ su Valerij`um Ivanov`u priešakyje.

Valerijus Ivanovas buvo teisiamas, nuteistas, bet ir liko Lietuvoje gyventi, o kada po 12 metų (2006 m. sausio 13 d. – ar ne paradoksas?) iš Lukiškių kalėjimo buvo išleistas pučistas Burokevičius, šis „draugas“ Ivanovas ta proga apdaužė artistą Algirdą Ramanauską – Greitai
Visi vienu balsu „atsakingai“ pareiškė  – lapkričio 7 dieną 10 valandą prie V.Lenino paminklo mitingas, skirtas didžiosios spalio socialistinės revoliucijos 73-oms, įvyks. Ir nors apsišikit visi.

Ir dar 1991 metų kovo mėnesį, kada teko susitikti su Lentvaryje dislokuoto Rusijos raketinio dalinio vadu papulkininkiu Valerij`um Lobkv`u, „draugas“ papulkininkis pareiškė, kad „Lietuvai nederėtų tampyti miegančio liūto už ūsų“, kad jų dalinio užduotis – „saugoti taikų mūsų Respublikos dangų. Ši teritorija (dalinio) –TSRS teritorijos dalis Lietuvoje“(???) ir, kad dažni čia svečiai Trakų rajono SSKP sekretorius (kieno?) V.Genzur`as, draugai Šurupovas, Lazutka, Burdenko, arba Reginočka (Regina Bologovienė – buvusi Trakų rajono KPSS CK sekretoriaus pavaduotoja).
Tad tas paradas taip pat buvo mažut mažutėlė repeticija vėlesniems veiksmams, na, sąnarių pamiklinimas.
Rankas daugiausia „miklino“ persirengę civilių drabužiais kariškiai, pribuvę iš Kaune dislokuoto desantininkų pulko bei MVD dalinio kareivos. Daugiausia buvo puolami tie, kas fotografavo, filmavo – daugiausia žurnalistai.
Kaip vėliau mano pažįstami kareiviai aiškino, į paradą ėjo su… užtaisytais koviniais ginklais. Buvo kovinėje parengtyje Šiaurinio miestelio visi kareiviai ir net tankai, kareiviai iš MVD dalinio prie Petro ir Povilo bažnyčios ir kareiviai, dislokuoti netoli Santariškių ligoninių.