Algimantas Zolubas. Teisėsaugos ar Klonio gatvės kliūtys?

Teisėsaugos ar Klonio gatvės kliūtys?

Algimantas Zolubas

Ankstų gegužės 17 d. rytą didelės policijos pajėgos sugužėjo į Klonio gatvę Garliavoje, o 7.20 val. mergaitė buvo paimta iš globėjos teisę mergaitei turinčios teisėjos Neringos Venckienės ir išvežta motinai Laimutei Stankūnaitei. Įvykis vertintinas pagrobimu (N. Venckienės globa dar nebuvo panaikinta), o policijos elgesys pagrobiant mergaitę iš Kedžių namų, lygintas su sovietinio OMON-o (Sovietų Vidaus kariuomenės ypatingos paskirties milicija) elgesiu. Kaip jie elgėsi, aprašinėti neverta, nes visuomenė matė vaizdo įrašus, išgirs dar ir daugelio liudininkų parodymus.

Po ilgų pasiruošimų įvykdyti nesavalaikį ir abejotino teisingumo teismo sprendimą, tarsi lietuviškas OMON-as, prisidengęs šarvais ir skydais, apsiginklavęs „bananais“, šautuvu bei grasindamas elektriniais ginklais ir šunimis, užpuolė Kedžių namą, įsilaužė su specialiomis priemonėmis, tarsi tikri recidyvistai, savo kelyje brutaliu būdu pašalinę „kliūtis“ – tiesos ir teisingumo vardan su Trispalvėmis budinčius Lietuvos piliečius. Gal ne tik poros šimtinių šių dvasios vargetų būrys, bet ir jų vadovai, kaip vėliau paaiškėjo iš jų pasiteisinančių pareiškimų, nebus skaitę Žemaitės „Mikės kvailučio“, kuris prarado senelės dovanas: šieno vežime adatėlę, kepurėje nutroškino šuniuką, šunims išdalino lašinius, gabalais supjaustė gyvą veršelį, o Katriutę nuvedė į galvidę ir pašėrė šienu. Tvirtinčiau, kad neskaitė, nes iš kvailučio kvailiojimo nepasimokė, o elgėsi labai panašiai.

Ne karo metu, jei viršininkų potvarkiai ar įsakymai yra nehumaniški, tikras pilietis pavaldinys turi atsisakyti juos vykdyti, pranešdamas atsisakymo motyvus aukštesniam vadovui. Nei vykdytojai, nei jų vadovai taip nepasielgė, todėl, įvertinus itin grubų vykdytojų elgesį, visuomenės akivaizdoje jie padarė nusikaltimą.

Pagrobimo, prilygstančio nusikaltimui, organizatore ir dalyve laikytina antstolė, nes ji neužtikrino civilizuoto mergaitės perdavimo motinai, o davė parėdymus teisėsaugininkams vykdyti „kliūčių“ šalinimą, akivaizdžiai skatino smurtinį elgesį su budinčiais žmonėmis, trumpai tariant, ji organizavo pagrobimą. Nusikalstamu aktu laikytinas vaizdo kamerų išjungimas Kedžių bute, kas liudija apie ketinimą vykdyti nusikalstamą veiką.

Nusikaltime dalyvavo L. Stankūnaitės advokatas, nes jis kaip advokatas, neturėdamas jokios teisės į fizinius pagrobimo veiksmus, žinodamas, kad N. Venckienės globa mergaitei nepanaikinta, juose dalyvavo, net nešė pagrobtą mergaitę į automobilį.

Apverktinai atrodo teisėsaugos vadų ir jų govėdos tvirtinimas, kad kažkas jiems neleistinai priešinosi, o vienam iš jų N. Venckienė sudavusi per galvą. Visiškai nepanašu, kad įmitę, šarvuoti pareigūnai prieš liauną moterį, jei ji būtų juos užpuolusi, neatsilaikytų, nebent smurtautojui sugebėtų „abrozdą“ nagais suakėti.

Tiesos ir teisingumo vardan budinčius piliečius antstolė, advokatas ir teisėsaugininkai prilygino kėdėms, durims, langams – kliūtims jų kelyje. O rimčiausios kliūtys iš tikrųjų yra teisėsaugininkų galvose ir elgesyje.

Jei jau minima bloga žinia iš Lietuvos pasiekė užsienį, pasivijo net pačią mūsų Prezidentę Amerikoje, gal iš tūnojimo pabus vieną kartą mūsų valstybės vadovai, pradės valytis teisėtvarka ir teisėsauga.

*******************************************************************

 Algimantas Zolubas: Gimė 1933 m. rugsėjo 6 d. Katrės Paliony­tės iš Laukminiškių k. ir Tito Zolubo iš Sriubiškių k. šeimoje Laukminiškių k., Kupiškio vls., Panevėžio apskr. Lankė Lebedžių pradžios mokyklą (Pandėlio vls.), kurią baigė 1944 m. 1948 m. Algimantas įstojo į Jutkonių k. tremtinio Vičino namuose įsteigtos mokyklos penktą klasę. Jų vienkiemyje, esančiame rajono pakraštyje, partizanai rasdavo saugesnį prieglobstį, nes iškilus pavojui, buvo patogus pasitraukimas į netoliese esantį mišką.

Kai tėvus ir seserį 1949 m. ištrėmė į Sibirą, Algimantas kelerius metus mokėsi savarankiškai, nuo gresiančios tremties slapstėsi ir, nuslėpęs kilmę bei suklastojęs asmens dokumentus, 1952 m. įstojo į Vilniaus I-sios darbininkų jaunimo vidurinės mokyklos 9-ą klasę. Lankydamas mokyklą, dirbo įvairiose įstaigose įvairų darbą. Šią mokyklą baigė 1955 m. ir gavo sidabro medalį. Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. 1960 m. gavęs radijo inžinieriaus diplomą, buvo paskirtas dirbti į Vilniaus televizijos mazgų gamyklą. Šioje įmonėje, vėliau pasivadinusioje Radijo komponentų gamykla, išdirbo iki 1993 m., iki pensijos.

Prasidėjus atgimimui, 1988 m. Algimanto Zolubo iniciatyva gamykloje buvo įkurta gausi Sąjūdžio grupė (apie 400 dalyvių), išrinkta grupės taryba (Algimantas - jos pirmininkas). Gamyklos sąjūdininkai dalyvavo įvairiuose renginiuose, grėsmių akivaizdoje - budėjimuose prie valstybės svarbių objektų.

Algimantas Zolubas - LLKS, TS-LKD partijos, LS narys. Išėjęs į pensiją dalyvauja Lietuvos Sąjūdžio, LLKS veikloje, Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinėje spaudoje, redaguoja LLKS leidinį „Varpas".