"Mūsų Ignalina" rajoniniame laikraštyje paskelbta trumpa žinutė: "Vėl mirties dvelksmas. Lapkričio 30 d. 10.45 val Ignalinos GMP darbuotoja pranešė, kad Paliesiuje (Mielagėnų sen.) rasta mirusi 63-ejų V. C. Kūnas be išorinių smurto žymių."
Grįžimas į žemę
Nors manęs jau nebus,
Patikėkit – buvau.
Švietė žydras dangus,
Šokau ir dainavau.
Tokie patys žiedai
Man žydėjo tada.
Saulė švietė karštai
Ir lydėjo mane.
Mokė kilt ant sparnų,
Skristi ir nenukrist,
O pakilus aukštai
Vėl į žemę sugrįžt.
Aš į žemę grįžau,
Jus visus palikau.
Na, o jus aš prašau
Pamėgint eit lėčiau.
Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė
*********
 |
| Mielagėnų kapuose A+A atgulė Verutė amžinam poilsiui |
Su Verute teko mokytis Miečionių pradinėje mokykloje. Mūsų mokytoja buvo Monika Kuodienė. Dar tuo laiku, kai buvome vaikai, mane stebino, kodėl mokytoja labai myli mūsų Verutę - tylią ir kuklią šviesiaplaukę mergaitę, sėdinčią už mūsų ir tyliai krebždančią su plunksna arba su pieštuku piešiančią paveiksliukus ant mažų iš sąsiuvinio išplėštų lapelių. Ir tų paveikslėlių Jinai niekam nerodydavo. Daug vėliau, jau Vilniuje, man teko Verutę paklausti ką Jinai ten slėpdavo nupiešusi. "Neatsimenu, bet man labai norėjosi keliauti, tai piešdavau daugiausia oro balioną, kuriuo skrisdavau visur, kur tik panorėdavau. Ir medžius. Dar ilgą ilgą kelią ir ilgą tiltą...".
Kelis sykius teko užsukti pas Verutę. Ji, berods, gyveno Didžiojoje gatvėje. Linksma buvo, apsupta draugių, bet...
"Traukia namo. Negaliu čia gyventi. Ir nuobodu kartais darosi, ir viskas svetima. Ilgai netversiu. Ne man gyventi čia. Čia labai daug beširdžių, besielių žmonių, ypač tie "rytiečiai" užkniso. Visur ruskai ir ruskai. Ne man gyventi čia..."
Ir Verutė išvažiavo iš to beveik rusiško bei lenkiško tuometinio Vilniaus, kad galėtų kvėpuoti tyru gaiviu Paliesiaus oru. Teko dar matyti Ją. Labai trumpai. Paliesiuje prie kryžkelės Mielagėnų link. Netoli kryžiaus. Tada pašmaikštavau, jog mes jau turime kryžių, kurį nešime. Verutė pajuokavo: "Ne nešime, bet praneš...". Ji buvo teisi. Savo gyvenimo kryžių Jinai nešė sunkiai, tyliai ir su kažkokia viltimi, svajone. Gal norėjo pakilti su tuo vaikystės išsvajotu oro balionu ir aplėkti visą pasaulį? Gal norėjo savas svajas inkrustuoti kasdieniniuose rūpesčiuose, sukurti anų dienų paveikslą prie kurio tyliais vakarais, pavargusi nuo darbų pasėdėti galėtų. Verutė buvo svajinga ir tyli. Labai svajinga. Jos širdis neišlaikė susikaupusių neišsipildžiusių vaikystė, jaunystė svajonių naštos. Verutė išėjo iš mūsų tarpo nepasakiusi kur norėjo su tuo balionu skristi. Bet ką mes dabar žinome - gal Jinai mato daugiau nei mes visi matome? Gal Jos siela, pakilusi su vaikystės svajonių nupieštu oro balionu, sklando virš mūsų?
Palinkėkime Jai švelnaus švelnaus vėjelio gūsio, kad niekada Verutės oro balionas nenusileistų ant pilkos žemelės, o sklandytų tarp Jos Vaikystės sukurtų pasakiškų tolių...
Alfredas Girdziušas, buvęs bendraklasis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą