Mielagėnai. Videoįrašas

Naujausi įvykiai. Prašome pasiskaityti bei pasižiūrėti. Redaktorius

Alfredas Girdziušas. Skyrybos

Sliūkinau namo liūdnas ir šiek tiek pasimetęs. Pagaliau aš su ja atsisveikinau amžiams, tikriau - ją išgrūdau iš namų. Širdyje dar liko gailesčio trupinėlis, nes metų metais, švelniai tariant, tryniau ją, mėgavausi jos šiluma, puikavausi prieš kaimynus, svečius, bet viską nulėmė ta akimirka, kai pamačiau kitą. Jos skyrėsi kaip diena nuo nakties...
-Ko toks suniuręs? – staiga užgirstu už nugaros pažįstamą kaimynės balsą.
-Va, ką tik išgrūdau velniop saviškę. Šiaip taip pasisekė. Triukšmo, manau, nesigirdėjo didelio? Atvirai pasakius, man jinai jau pabodo....
-Ją? Seniai reikėjo. Ir kam tu ją dar tiek metų laikei kaip nepakeičiamą? Dabar kitos mados, kiti skoniai. Žinau, tada tau patiko jos apvalumai. Bet kas iš to? Tai tik forma, išorė, tuštuma, tuometinės mados klyksmas. Žinau, minkštutės tokios tau buvo svajonė. Dar ir manęs klausei, dėl jos linijų. Atsimeni? Man, atvirai šnekant, patinka kitoks stilius - kietos ir mažesnės, be jokių nereikalingų išraitymų. O kai tu atsitempei į savo vieno kambarėlio butą tokią, tai aš vos žado netekau pirmą kartą pamačiusi ją. Na, galvoju, ir masę įsigijo kaimynėlis. Aš su saviškiais kitaip. Daug, kiek prisimeni, pakeičiau jų. Manęs net finansinės išlaidos nedomindavo. Paskutinis kažkaip ilgiau užsilaikė, bet ir jį taip pat, kaip ir tu, šiandien išgrūdau.
-O kas atsitiko? Juk geras buvo. Tvirtas, nors malkas skaldyk ant jo, tvarkingas, švarus...
-Tvirtas??? Būtum matęs jo kojas. Vos vos paskutiniu metu laikėsi, svyravo, o dėl švarumo... Beje, dėl kojų jis man ir patiko. Stambios tokios, masyvios. Taip truputį įstrižai stovinčios. Atsimeni mano gimtadienį, kai beveik visi kaimynai susirinko? Tai pabundu kitądien po juo, tikriau tarp jo kojų ir nieko nesusigaudau. Čiupinėju, čiupinėju, rankos kyla aukštyn, kažką kietą užčiuopiau. Na tą daiktą, kuris kojas sujungia, nežinau kaip ir vadinasi normaliai. Šiaip ne taip išsiropščiau, žvelgiu iš toliau į jį ir į galvą nesutelpa mintis, kiek jis galėjo tądien išlaikyti nenuvirtęs. Dovanų kalnas man, ir tie buteliai tušti jau, ir užkandos kalnai ir, kiek prisimenu, aš dar prie visų ant jo buvau užsiropsčiusi...
-Taip, tada tu demonstravai ministriptizą ant jo. Linksma buvo. Atsimeni, kaip mes tau plojome? O aš po visų linksmybių grįžau namo, liūdna pasidarė, galvoju ką čia daryti. Ten jūs dar ūžėte, o aš dribau ant saviškės, apglėbiau, suleidai pirštus iš nevilties į jos apvalius šonus ir galvoju ką man daryti. Kaip aš tada jos nesuplėšiau į gabalus, nesuvokiu. Taip ir užmigau. O pabudau, gėda prisipažinti, šalia jos susirietęs, sušalęs ir... Bet geriau nesakysiu kas dėjosi po to. Sunki diena buvo. Sėdžiu ant kėdės, nervuojuos, o delnus trinu į jos tuos atsikišimus, net oda kaista. Norėjau ateiti pas tave, bet, pagalvojau, pas tave savi rūpesčiai. Atrodo ir mažai skanavau visko...

-Suprantu, kaimyne. O dabar kokią kitą nusižiūrėjai jau? Paklausyk mano patarimo. Imk šiuolaikišką, kietą tokią, kaip sakoma, modern. Pamatysi, net paprasčiausiai užsiritęs ant jos patirsi tokią palaimą. O gulti... Pasaka. Patikėk, čia pagrindinis jos privalumas – kiek tu ją trinsi, spausi, tiek ji tau atgal gero duos. Savotiškas masažas lovoje. Pagalvok ir apie sveikatą pagaliau, ne šešiolikmetis juk...
-Ačiū, kaimynėle, širdingai tau ačiū. Būtent pastaruoju metu apie tokią aš ir svajojau. Mačiau ją, vienoje vietoje. Negalėjau akių atitraukti...

Prieš išsiskiriant su kaimyne dar atsigręžėme į mūsų kiemą, kur buvo pastatytos šiukšliadėžės ir mintyse atsisveikinome su savo gyvenimo dalelytėmis – aš su savo sutrinta sofa, o kaimynė su išklebusiu stalu.

Dėl mūsų Verutės Cibulskaitės išėjimo Anapilin...

Su giliu liūdesiu pranešame, jog 63-iuose savo gyvenimo metuose 2011 m. lapkričio 30 d. Anapilin iškeliavo mūsų kaimo gyventoja, nuostabi kaimynė ir visų mūsų mylima Verutė Cibulskaitė.
"Mūsų Ignalina" rajoniniame laikraštyje paskelbta trumpa žinutė: "Vėl mirties dvelksmas. Lapkričio 30 d. 10.45 val Ignalinos GMP darbuotoja pranešė, kad Paliesiuje (Mielagėnų sen.) rasta mirusi 63-ejų V. C. Kūnas be išorinių smurto žymių."

 Grįžimas į žemę

Nors manęs jau nebus,

Patikėkit – buvau.

Švietė žydras dangus,

Šokau ir dainavau.

Tokie patys žiedai

Man žydėjo tada.

Saulė švietė karštai

Ir lydėjo mane.

Mokė kilt ant sparnų,

Skristi ir nenukrist,

O pakilus aukštai

Vėl į žemę sugrįžt.

Aš į žemę grįžau,

Jus visus palikau.

Na, o jus aš prašau

Pamėgint eit lėčiau.

Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė 

 *********

Mielagėnų kapuose A+A atgulė Verutė amžinam poilsiui

      Su Verute teko mokytis Miečionių pradinėje mokykloje. Mūsų mokytoja buvo Monika Kuodienė. Dar tuo laiku, kai buvome vaikai, mane stebino, kodėl mokytoja labai myli mūsų Verutę - tylią ir kuklią šviesiaplaukę mergaitę, sėdinčią už mūsų ir tyliai krebždančią su plunksna arba su pieštuku piešiančią paveiksliukus ant mažų iš sąsiuvinio išplėštų lapelių. Ir tų paveikslėlių Jinai niekam nerodydavo. Daug vėliau, jau Vilniuje, man teko Verutę paklausti ką Jinai ten slėpdavo nupiešusi. "Neatsimenu, bet man labai norėjosi keliauti, tai piešdavau daugiausia oro balioną, kuriuo skrisdavau visur, kur tik panorėdavau. Ir medžius. Dar ilgą ilgą kelią ir ilgą tiltą...".

        Kelis sykius teko užsukti pas Verutę. Ji, berods, gyveno Didžiojoje gatvėje. Linksma buvo, apsupta draugių, bet...

       "Traukia namo. Negaliu čia gyventi. Ir nuobodu kartais darosi, ir viskas svetima. Ilgai netversiu. Ne man gyventi čia. Čia labai daug beširdžių, besielių žmonių, ypač tie "rytiečiai" užkniso. Visur ruskai ir ruskai. Ne man gyventi čia..."

           Ir Verutė išvažiavo iš to beveik rusiško bei lenkiško tuometinio Vilniaus, kad galėtų kvėpuoti tyru gaiviu Paliesiaus oru. Teko dar matyti Ją. Labai trumpai. Paliesiuje prie kryžkelės Mielagėnų link. Netoli kryžiaus. Tada pašmaikštavau, jog mes jau turime kryžių, kurį nešime. Verutė pajuokavo: "Ne nešime, bet praneš...". Ji buvo teisi. Savo gyvenimo kryžių Jinai nešė sunkiai, tyliai ir su kažkokia viltimi, svajone. Gal norėjo pakilti su tuo vaikystės išsvajotu oro balionu ir aplėkti visą pasaulį? Gal norėjo savas svajas inkrustuoti kasdieniniuose rūpesčiuose, sukurti anų dienų paveikslą prie kurio tyliais vakarais, pavargusi nuo darbų pasėdėti galėtų. Verutė buvo svajinga ir tyli. Labai svajinga. Jos širdis neišlaikė susikaupusių neišsipildžiusių vaikystė, jaunystė svajonių naštos. Verutė išėjo iš mūsų tarpo nepasakiusi kur norėjo su tuo balionu skristi. Bet ką mes dabar žinome - gal Jinai mato daugiau nei mes visi matome? Gal Jos siela, pakilusi su vaikystės svajonių nupieštu oro balionu, sklando virš mūsų?

        Palinkėkime Jai švelnaus švelnaus vėjelio gūsio, kad niekada Verutės oro balionas nenusileistų ant pilkos žemelės, o sklandytų tarp Jos Vaikystės sukurtų pasakiškų tolių...

Alfredas Girdziušas, buvęs bendraklasis