puslapis apie Paliesiaus kaimo istoriją ir žmonių, gimusių Paliesiuje, likimus. Paliesinių kūryba, darbai, biografijos, vaizdo įrašai bei gauti komentarai
2011 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis
2011 m. gruodžio 5 d., pirmadienis
Alfredas Girdziušas. Skyrybos
Sliūkinau namo liūdnas ir šiek tiek pasimetęs. Pagaliau aš su ja atsisveikinau amžiams, tikriau - ją išgrūdau iš namų. Širdyje dar liko gailesčio trupinėlis, nes metų metais, švelniai tariant, tryniau ją, mėgavausi jos šiluma, puikavausi prieš kaimynus, svečius, bet viską nulėmė ta akimirka, kai pamačiau kitą. Jos skyrėsi kaip diena nuo nakties...
-Ko toks suniuręs? – staiga užgirstu už nugaros pažįstamą kaimynės balsą.
-Va, ką tik išgrūdau velniop saviškę. Šiaip taip pasisekė. Triukšmo, manau, nesigirdėjo didelio? Atvirai pasakius, man jinai jau pabodo....
-Ją? Seniai reikėjo. Ir kam tu ją dar tiek metų laikei kaip nepakeičiamą? Dabar kitos mados, kiti skoniai. Žinau, tada tau patiko jos apvalumai. Bet kas iš to? Tai tik forma, išorė, tuštuma, tuometinės mados klyksmas. Žinau, minkštutės tokios tau buvo svajonė. Dar ir manęs klausei, dėl jos linijų. Atsimeni? Man, atvirai šnekant, patinka kitoks stilius - kietos ir mažesnės, be jokių nereikalingų išraitymų. O kai tu atsitempei į savo vieno kambarėlio butą tokią, tai aš vos žado netekau pirmą kartą pamačiusi ją. Na, galvoju, ir masę įsigijo kaimynėlis. Aš su saviškiais kitaip. Daug, kiek prisimeni, pakeičiau jų. Manęs net finansinės išlaidos nedomindavo. Paskutinis kažkaip ilgiau užsilaikė, bet ir jį taip pat, kaip ir tu, šiandien išgrūdau.
-O kas atsitiko? Juk geras buvo. Tvirtas, nors malkas skaldyk ant jo, tvarkingas, švarus...
-Tvirtas??? Būtum matęs jo kojas. Vos vos paskutiniu metu laikėsi, svyravo, o dėl švarumo... Beje, dėl kojų jis man ir patiko. Stambios tokios, masyvios. Taip truputį įstrižai stovinčios. Atsimeni mano gimtadienį, kai beveik visi kaimynai susirinko? Tai pabundu kitądien po juo, tikriau tarp jo kojų ir nieko nesusigaudau. Čiupinėju, čiupinėju, rankos kyla aukštyn, kažką kietą užčiuopiau. Na tą daiktą, kuris kojas sujungia, nežinau kaip ir vadinasi normaliai. Šiaip ne taip išsiropščiau, žvelgiu iš toliau į jį ir į galvą nesutelpa mintis, kiek jis galėjo tądien išlaikyti nenuvirtęs. Dovanų kalnas man, ir tie buteliai tušti jau, ir užkandos kalnai ir, kiek prisimenu, aš dar prie visų ant jo buvau užsiropsčiusi...
-Taip, tada tu demonstravai ministriptizą ant jo. Linksma buvo. Atsimeni, kaip mes tau plojome? O aš po visų linksmybių grįžau namo, liūdna pasidarė, galvoju ką čia daryti. Ten jūs dar ūžėte, o aš dribau ant saviškės, apglėbiau, suleidai pirštus iš nevilties į jos apvalius šonus ir galvoju ką man daryti. Kaip aš tada jos nesuplėšiau į gabalus, nesuvokiu. Taip ir užmigau. O pabudau, gėda prisipažinti, šalia jos susirietęs, sušalęs ir... Bet geriau nesakysiu kas dėjosi po to. Sunki diena buvo. Sėdžiu ant kėdės, nervuojuos, o delnus trinu į jos tuos atsikišimus, net oda kaista. Norėjau ateiti pas tave, bet, pagalvojau, pas tave savi rūpesčiai. Atrodo ir mažai skanavau visko...-Suprantu, kaimyne. O dabar kokią kitą nusižiūrėjai jau? Paklausyk mano patarimo. Imk šiuolaikišką, kietą tokią, kaip sakoma, modern. Pamatysi, net paprasčiausiai užsiritęs ant jos patirsi tokią palaimą. O gulti... Pasaka. Patikėk, čia pagrindinis jos privalumas – kiek tu ją trinsi, spausi, tiek ji tau atgal gero duos. Savotiškas masažas lovoje. Pagalvok ir apie sveikatą pagaliau, ne šešiolikmetis juk...
-Ačiū, kaimynėle, širdingai tau ačiū. Būtent pastaruoju metu apie tokią aš ir svajojau. Mačiau ją, vienoje vietoje. Negalėjau akių atitraukti...
Prieš išsiskiriant su kaimyne dar atsigręžėme į mūsų kiemą, kur buvo pastatytos šiukšliadėžės ir mintyse atsisveikinome su savo gyvenimo dalelytėmis – aš su savo sutrinta sofa, o kaimynė su išklebusiu stalu.
-Ko toks suniuręs? – staiga užgirstu už nugaros pažįstamą kaimynės balsą.
-Va, ką tik išgrūdau velniop saviškę. Šiaip taip pasisekė. Triukšmo, manau, nesigirdėjo didelio? Atvirai pasakius, man jinai jau pabodo....
-Ją? Seniai reikėjo. Ir kam tu ją dar tiek metų laikei kaip nepakeičiamą? Dabar kitos mados, kiti skoniai. Žinau, tada tau patiko jos apvalumai. Bet kas iš to? Tai tik forma, išorė, tuštuma, tuometinės mados klyksmas. Žinau, minkštutės tokios tau buvo svajonė. Dar ir manęs klausei, dėl jos linijų. Atsimeni? Man, atvirai šnekant, patinka kitoks stilius - kietos ir mažesnės, be jokių nereikalingų išraitymų. O kai tu atsitempei į savo vieno kambarėlio butą tokią, tai aš vos žado netekau pirmą kartą pamačiusi ją. Na, galvoju, ir masę įsigijo kaimynėlis. Aš su saviškiais kitaip. Daug, kiek prisimeni, pakeičiau jų. Manęs net finansinės išlaidos nedomindavo. Paskutinis kažkaip ilgiau užsilaikė, bet ir jį taip pat, kaip ir tu, šiandien išgrūdau.
-O kas atsitiko? Juk geras buvo. Tvirtas, nors malkas skaldyk ant jo, tvarkingas, švarus...
-Tvirtas??? Būtum matęs jo kojas. Vos vos paskutiniu metu laikėsi, svyravo, o dėl švarumo... Beje, dėl kojų jis man ir patiko. Stambios tokios, masyvios. Taip truputį įstrižai stovinčios. Atsimeni mano gimtadienį, kai beveik visi kaimynai susirinko? Tai pabundu kitądien po juo, tikriau tarp jo kojų ir nieko nesusigaudau. Čiupinėju, čiupinėju, rankos kyla aukštyn, kažką kietą užčiuopiau. Na tą daiktą, kuris kojas sujungia, nežinau kaip ir vadinasi normaliai. Šiaip ne taip išsiropščiau, žvelgiu iš toliau į jį ir į galvą nesutelpa mintis, kiek jis galėjo tądien išlaikyti nenuvirtęs. Dovanų kalnas man, ir tie buteliai tušti jau, ir užkandos kalnai ir, kiek prisimenu, aš dar prie visų ant jo buvau užsiropsčiusi...
-Taip, tada tu demonstravai ministriptizą ant jo. Linksma buvo. Atsimeni, kaip mes tau plojome? O aš po visų linksmybių grįžau namo, liūdna pasidarė, galvoju ką čia daryti. Ten jūs dar ūžėte, o aš dribau ant saviškės, apglėbiau, suleidai pirštus iš nevilties į jos apvalius šonus ir galvoju ką man daryti. Kaip aš tada jos nesuplėšiau į gabalus, nesuvokiu. Taip ir užmigau. O pabudau, gėda prisipažinti, šalia jos susirietęs, sušalęs ir... Bet geriau nesakysiu kas dėjosi po to. Sunki diena buvo. Sėdžiu ant kėdės, nervuojuos, o delnus trinu į jos tuos atsikišimus, net oda kaista. Norėjau ateiti pas tave, bet, pagalvojau, pas tave savi rūpesčiai. Atrodo ir mažai skanavau visko...-Suprantu, kaimyne. O dabar kokią kitą nusižiūrėjai jau? Paklausyk mano patarimo. Imk šiuolaikišką, kietą tokią, kaip sakoma, modern. Pamatysi, net paprasčiausiai užsiritęs ant jos patirsi tokią palaimą. O gulti... Pasaka. Patikėk, čia pagrindinis jos privalumas – kiek tu ją trinsi, spausi, tiek ji tau atgal gero duos. Savotiškas masažas lovoje. Pagalvok ir apie sveikatą pagaliau, ne šešiolikmetis juk...
-Ačiū, kaimynėle, širdingai tau ačiū. Būtent pastaruoju metu apie tokią aš ir svajojau. Mačiau ją, vienoje vietoje. Negalėjau akių atitraukti...
Prieš išsiskiriant su kaimyne dar atsigręžėme į mūsų kiemą, kur buvo pastatytos šiukšliadėžės ir mintyse atsisveikinome su savo gyvenimo dalelytėmis – aš su savo sutrinta sofa, o kaimynė su išklebusiu stalu.
2011 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienis
Dėl mūsų Verutės Cibulskaitės išėjimo Anapilin...
Su giliu liūdesiu pranešame, jog 63-iuose savo gyvenimo metuose 2011 m. lapkričio 30 d. Anapilin iškeliavo mūsų kaimo gyventoja, nuostabi kaimynė ir visų mūsų mylima Verutė Cibulskaitė.
"Mūsų Ignalina" rajoniniame laikraštyje paskelbta trumpa žinutė: "Vėl mirties dvelksmas. Lapkričio 30 d. 10.45 val Ignalinos GMP darbuotoja pranešė, kad Paliesiuje (Mielagėnų sen.) rasta mirusi 63-ejų V. C. Kūnas be išorinių smurto žymių."
"Mūsų Ignalina" rajoniniame laikraštyje paskelbta trumpa žinutė: "Vėl mirties dvelksmas. Lapkričio 30 d. 10.45 val Ignalinos GMP darbuotoja pranešė, kad Paliesiuje (Mielagėnų sen.) rasta mirusi 63-ejų V. C. Kūnas be išorinių smurto žymių."
Grįžimas į žemę
Nors manęs jau nebus,
Patikėkit – buvau.
Švietė žydras dangus,
Šokau ir dainavau.
Tokie patys žiedai
Man žydėjo tada.
Saulė švietė karštai
Ir lydėjo mane.
Mokė kilt ant sparnų,
Skristi ir nenukrist,
O pakilus aukštai
Vėl į žemę sugrįžt.
Aš į žemę grįžau,
Jus visus palikau.
Na, o jus aš prašau
Pamėgint eit lėčiau.
Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė
*********
Mielagėnų kapuose A+A atgulė Verutė amžinam poilsiui |
Su Verute teko mokytis Miečionių pradinėje mokykloje. Mūsų mokytoja buvo Monika Kuodienė. Dar tuo laiku, kai buvome vaikai, mane stebino, kodėl mokytoja labai myli mūsų Verutę - tylią ir kuklią šviesiaplaukę mergaitę, sėdinčią už mūsų ir tyliai krebždančią su plunksna arba su pieštuku piešiančią paveiksliukus ant mažų iš sąsiuvinio išplėštų lapelių. Ir tų paveikslėlių Jinai niekam nerodydavo. Daug vėliau, jau Vilniuje, man teko Verutę paklausti ką Jinai ten slėpdavo nupiešusi. "Neatsimenu, bet man labai norėjosi keliauti, tai piešdavau daugiausia oro balioną, kuriuo skrisdavau visur, kur tik panorėdavau. Ir medžius. Dar ilgą ilgą kelią ir ilgą tiltą...".
Kelis sykius teko užsukti pas Verutę. Ji, berods, gyveno Didžiojoje gatvėje. Linksma buvo, apsupta draugių, bet...
"Traukia namo. Negaliu čia gyventi. Ir nuobodu kartais darosi, ir viskas svetima. Ilgai netversiu. Ne man gyventi čia. Čia labai daug beširdžių, besielių žmonių, ypač tie "rytiečiai" užkniso. Visur ruskai ir ruskai. Ne man gyventi čia..."
Ir Verutė išvažiavo iš to beveik rusiško bei lenkiško tuometinio Vilniaus, kad galėtų kvėpuoti tyru gaiviu Paliesiaus oru. Teko dar matyti Ją. Labai trumpai. Paliesiuje prie kryžkelės Mielagėnų link. Netoli kryžiaus. Tada pašmaikštavau, jog mes jau turime kryžių, kurį nešime. Verutė pajuokavo: "Ne nešime, bet praneš...". Ji buvo teisi. Savo gyvenimo kryžių Jinai nešė sunkiai, tyliai ir su kažkokia viltimi, svajone. Gal norėjo pakilti su tuo vaikystės išsvajotu oro balionu ir aplėkti visą pasaulį? Gal norėjo savas svajas inkrustuoti kasdieniniuose rūpesčiuose, sukurti anų dienų paveikslą prie kurio tyliais vakarais, pavargusi nuo darbų pasėdėti galėtų. Verutė buvo svajinga ir tyli. Labai svajinga. Jos širdis neišlaikė susikaupusių neišsipildžiusių vaikystė, jaunystė svajonių naštos. Verutė išėjo iš mūsų tarpo nepasakiusi kur norėjo su tuo balionu skristi. Bet ką mes dabar žinome - gal Jinai mato daugiau nei mes visi matome? Gal Jos siela, pakilusi su vaikystės svajonių nupieštu oro balionu, sklando virš mūsų?
Palinkėkime Jai švelnaus švelnaus vėjelio gūsio, kad niekada Verutės oro balionas nenusileistų ant pilkos žemelės, o sklandytų tarp Jos Vaikystės sukurtų pasakiškų tolių...
Alfredas Girdziušas, buvęs bendraklasis
2011 m. lapkričio 23 d., trečiadienis
Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė. Kur saulėlydžiai tarsi gaisrai. Bernotai, knygos pristatymas
Ignalinos kraštas daugeliui asocijuojasi su ežerais, miškais, vingiuotom upėm. Galbūt šios asociacijos ne be pagrindo išlieka net ir tiems, kurie nė kojos nebuvo ten įkėlę, o tik bendravę su šio krašto gyventojais arba išeiviais. Gamtos grožio ir Rytų Lietuvos žmonių širdžių šiluma pagimdo, sukuria savotišką šio krašto vizitinę kortelę – lyrizmą...
Pirmoji Česlavos knyga "Krito žvaigždė į delnus" |
Lapkričio 19 dieną Bernotų bibliotekoje įvyko susitikimas su to krašto lyrike, gimusia Paliesiaus kaime, Česlava Girdziušaite – Pribušauskiene, sugebėjusa per labai trumpą laiką išleisti net dvi kūrybos (eilėraščiai) knygas: „Krito žvaigždė į delnus“ ir „Kur saulėlydžiai tarsi gaisrai“. Beje, pirmosios knygos pristatymas kraštiečiams vyko Ignalinos viešojoje bibliotekoje. Ir tada, po renginio, autorė buvo paklausta, - o kada savame sodžiuje, saviems kaimynas pasirodysi, paskaitysi jiems, papasakosi jiems apie save – juk daugelis tave pažįsta dar buvusią mažylę, betempiančią iš Mėčionių bibliotekos jau ne vaikišką knygą namolei skaityti. Alma Filipavičienė, ilgametė Mėčionių, o vėliau ir Bernotų bibliotekų darbuotoja tai prisiminė susitikime su Česlava. Bernotų kaimo bibliotekos vyr.bibliotekininkė Audronė Filipavičienė, negalėjusi Ignalinoje dalyvauti, lyg nuspėjusi tada, pareiškė, kad „...antros knygos pristatymas įvyks Bernotuose“. Pranašingi buvo jos žodiai – Česlava, atšventusi savo garbų gimtadienį, eiles jau iš naujos knygos paskaitė savo artimiausiems kaimynams, draugams Bernotuose. Audronės sukviestiems svečiams į renginį kėdžių pritrūko, bet nepritrūko sielos šilumos. Gražiausias Česlavos eiles skaitė nuostabi bernotiškė mokinė, aštuntokė Karolina Subačiūtė, susilaukusi karštų plojimų iš susirinkusiųjų. Autorę pagerbė atvykusios į susitikimą Gilūtų bibliotekos vyr.bibliotekininkė Danutė Puzirauskienė bei Mielagėnų bibliotekos vyr.bibliotekininkė Aldona Misiūnienė. Nudžiugino padėka vakaro kaltininkę Mielagėnų seniūnijos seniūnė, nuoširdi menų gerbėja bei puoselėtoja Milda Bielinienė, sugebanti aplankyti visus kultūros renginius, vykstančius Mielagėnų seniūnijoje ir beveik visus renginius Ignalinos rajone. Daug šiltų žodžių pasakė paliesinis Sigitas Cibulskas, prisimenantis Česlavą dar iš vaikystės, kai jo tėvo, buvusio ilgamečio Bernotų kultūros namų vadovo, namuose vykdavo Paliesiaus kaimo jaunuomenės renginiai – „kuokinės“, vakaronės, pasisėdėjimai arba švenčių šventimai. Sigitas, paveldėjęs iš tėvo sugebėjimą suburti žmones į kultūrinius renginius, nuoširdžiai džiaugėsi, jog Paliesius turi savo poetę. Netrūko vaikystės prisiminimų pokalbyje su Česlava ir pas Lionę bei Joną Černiauskus, džiaugėsi įsigytomis pusseserės knygomis Edmundas Černiauskas, brolis Osvaldas Girdziušas...
Bernotus dengė vėlyvo rudenio šėmas vakaras, o buvusios pradinės mokyklos patalpose, lyg priešstata, lyg priešprieša užmarščiai, lyg priešprieša netektims, kūrybinio vakaro saulėlydis gaisru liepsnojo...
autografas |
Knygos "Krito žvaigždė į delnus" ir "Kur saulėlydžiai tarsi gaisrai" |
Česlava su Alma ir Jonu Černiauskais |
Knygos "Krito žvaigždė į delnus" ir "Kur saulėlydžiai tarsi gaisrai" |
Česlava su Alma Filipavičiene |
Česlava su Sigitu Cibulsku |
Alma Filipavičienė, Lionė ir Jonas Černiauskai, Osvaldas Girdziušas |
Osvaldas Girdziušas kalbasi su Sigitu Cibulsku. Už jų - Edmundas Černiauskas |
Milda Bielinienė (kairėje) |
Sigitas Cibulskas, Edmundas Černiauskas ir Osvaldas Girdziušas |
Sigitas Cibulskas, Edmundas Černiauskas ir Osvaldas Girdziušas |
Atvyksta svečiai: Aldona Misiūnienė, Milda Bielinienė ir Sigitas Cibulskas |
PrAudronė Filipavičienė pristato autorę Česlovą Girdziušaitę-Pribušauskienę (sėdi) |
Audronė Filipavičienė |
Audronė Filipavičienė |
Česlova skaito savo eiles |
Česlova Girdziušaitė-Pribušauskienė |
Česlova Girdziušaitė-Pribušauskienė |
Česlova Girdziušaitė-Pribušauskienė |
bernotiškė mokinė aštuntokė Karolina Subačiūtė skaito eiles |
bernotiškė mokinė aštuntokė Karolina Subačiūtė skaito eiles |
Alma Filipavičienė užduoda klausimus autorei Česlovai |
Alma Filipavičienė užduoda klausimus autorei Česlovai |
Alma Filipavičienė užduoda klausimus autorei Česlovai |
Alma Filipavičienė užduoda klausimus autorei Česlovai |
Alma Filipavičienė užduoda klausimus autorei Česlovai |
Alma Filipavičienė užduoda klausimus autorei Česlovai |
Danutė Puzirauskienė |
Danutė Puzirauskienė |
sveikina Milda Bielinienė |
sveikina Milda Bielinienė |
...Audronė Filipavičienė ir Česlava Girdziušaitė-Pribušauskienė, apsuptos svečių jau tarėsi slapta dėl... trečios knygos. Bet, įtariu, jog tai ne pati slapčiausia paslaptis. Dar ne visi Česlavos „slapčiausi“ puslapiai iškloti , - gaisrai ne tik saulėlydžius palydi...
2011 m. balandžio 29 d. Ignalinoje Ceslavai įteiktas pasveikinimas nuo Vilniaus krašto Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos VILNIS |
žymės:
Aldona Misiūnienė,
Alma Filipavičienė,
Danutė Puzirauskienė,
Ineta Rudžionytė,
Jonas Černiauskas,
Karolina Subačiūtė,
Milda Bielinienė,
Osvaldas Girdziušas,
Sigitas Cibulskas
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)