Gertrūda Vitėnienė. Fotografijų autorius Algis Jakštas
Istorija,
kurią noriu papasakoti, susijusi su kaimynystėje esančiais Švenčionių ir
Ignalinos rajonais. Taip jau istoriškai susiklostė, kad nepaisant teritorinės
priklausomybės ir administracinio paskirstymo čia gyvenančių žmonių likimai
glaudžiai susiję su šiuo Nalšios žemės kampeliu. Žmonės, gimę viename rajone,
gyvena kitame, bet niekados nepamiršta savo gimtųjų vietų. Lapkričio 11 d. 100
metų jubiliejų švęsianti Gertrūda Vitėnienė, didžiąją savo gyvenimo dalį
pragyvenusi Ignalinos rajone esančiame Paliesiaus kaime, jau kelinti metai
gyvena pas dukrą Genę Švenčionių rajone Adutiškio miestelyje.
2002 metais
visą vasarą fotografavau tėviškės kaimų, esančių Ignalinos r. Tverečiaus ir
Mielagėnų apylinkėse, žmones. Vieną dieną užsukau ir pas Paliesiaus kaime gyvenančią
Gertrūdą Vitėnienę. Kai šeimininkė atidarė duris, buvau maloniai nustebintas
pamatęs švytintį senolės veidą (tada jai buvo 90) metų, idealią tvarką namuose.
Gerb. Gertrūda buvo pasipuošusi baltutėle savo nunerta prijuoste, ant stalo
gulėjo pradėtas mezginys, o įdomiausia buvo tai, kad prasidėjus pokalbiui ji
paėmė virbalus ir pradėjo be akinių megzti. Reikėjo pamatyti tada mano
nuostabą, o pajutusi mano klausiamą žvilgsnį, senolė tarė:
- Aš ir
laikraštį dabar skaitau be akinių. Bet tai po akies operacijų. Prieš keletą
metų viena akimi apakau, po to ir kita pradėjo gesti. Artimieji pradėjo
įkalbinėti ryžtis operacijai, o aš sakiau: „Kam čia tas vargas. Ir taip
numirsiu.“ Visgi įkalbėjo. Niekados nepamiršiu ryto po operacijos. Kai gydytoja
nuėmė tvarstį ir aš pamačiau gydytojos veidą, šviesą. Tą akimirką supratau,
koks stebuklas, kokia Dievo dovana yra matyti šviesą, žmonių veidus. Ko gero,
nieko blogiau nėra, kaip nematyti, gyventi tamsoje. Aš 4 metus išgyvenau
nematydama viena akimi, o 2 mėnesius gyvenau visiškoje tamsoje. Po kiek laiko
ir kitą akį išoperavo. Štai ir mezgu, ir skaitau be akinių.
Taip
netikėtai užsimezgė mūsų pokalbis. Aš ir išgirdau Gertrūdos Vitėnienės gyvenimo
istoriją, kurią ir norėčiau papasakoti jos šimtojo gimtadienio išvakarėse.
Gyvendami
mes dažnai bandome suvokti ir pajusti tikrąją laiko esmę. Tai kas gi yra
laikas? Kuo jis matuojamas? Kiekvienas mūsų rastume savo atsakymus į šiuos
klausimus. Štai XVIII a. gyvenęs JAV politikas ir publicistas B.Franklinas apie
laiką yra pasakęs: „Laikas – tai medžiaga, iš kurios sudarytas gyvenimas.“
Ko gi
daugiau per tuos šimtą metų buvo Gertrūdos Vitėnienės gyvenime – džiaugsmo,
skausmo, netekčių? Kai kalbėjomės prieš dešimtmetį, ji savo gyvenimo istoriją
pradėjo pasakoti nuo prisiminimų apie vaikystę.
- Kėdę, ant
kurios dabar sėdžiu, man vaikystėje padovanojo vokiečių kareivis. Seniai tai
buvo, vos ne devynios dešimtys metų praėjo, o aš vis atsimenu tą epizodą, o ir
kaip pamirši, kai šiltine susirgusius mamą, tėvą ir brolį išvežė į Mielagėnus,
į ligoninę, o aš likau su teta Šiulgų kaime. Aš gimiau Petrograde 1912 metais.
Kodėl Petrograde? Mano tėvo tėviškė – Kliukai, kaimelis, esantis netoli
Tverečiaus. Iš jo mano tėvas Valentas Motiejūnas prieš Pirmąjį pasaulinį karą
išvažiavo uždarbiauti į Petrogradą. Daug kas tada važiavo iš mūsų krašto. Ten
dirbdamas jis susipažino su Ladagoje gyvenusia mano būsima mama Emilija. Kai
man buvo penkeri, tėvai sugrįžo į Lietuvą, o čia – karas. Fronto linija netoli
Kliukų ėjo. Tėvo namai sudegė. Visą mūsų šeimą: mane, tėvą, mamą, broliuką ir
sesutę priglaudė Šiulgų kaime gyvenusi tėvo sesuo. Ten, kur karas, badas, ten
ir baisiausios ligos. Viena jų tuomet ir buvo šiltinė. Kai išvežė brangiausius
mano žmones į ligoninę Mielagėnuose, man buvo baisu, verkiau, nežinodama kas
bus, kaip reikės gyventi. Prisimenu, kaip vieną kartą mane verkiančią pamatęs
vokiečių kareivis pakėlė, priglaudė prie krūtinės ir rusiškai ėmė guosti:
„neverk, mergaite, sugrįš, pasveiks tavo mama, tėvas“. Dar prisimenu davė man
gabalinio cukraus ir štai šitą kėdę padovanojo sakydamas, kad gyvendama gal
prisiminsiu jį, vokiečių kareivį.
Paskui paglostęs ir išbučiavęs išėjo. Ko
gero, glausdamas mane jis prisiminė savo toli likusią dukrą, šeimą. Nepamiršau
aš to atsitikimo ir to vokiečių kareivio, bet ne visiškai išsipildė jo
palinkėjimai. Tėvas su broliu pasveiko, o motina mirė. Taip tėvas liko našlys
su trim mažais vaikais. Kai karas baigėsi, mes apsigyvenome Pečiuikų kaime,
tetos Amilios likusioje sveikoje namo dalyje. Įsivaizduokit vienu metu čia vien
mūsų, vaikų, 11 buvo. Prisimenu, kaip senelis mus visus suklupdydavo poterių
kalbėti. Jei pradedame triukšmauti, tuoj pat diržo gaudavome. O kaip gi su tiek
vaikų susitvarkysi? Aplinkui buvo karo nusiaubta žemė, badas. Prisimenu, kaip
tėvas ėjo į Lietuvą, į Panevėžį duonai miltų ar grūdų. Teta užmaišė duoną, o
mes, vaikai, ėjome dobiliukų galvučių rinkti. Teta juos išdžiovino, sugrūdo ir
į duoną sudėjo. Va kokią duoną valgiau ir tiek metų išgyvenau, - liūdnai
nusišypsojusi sakė Gertrūda Vitėnienė.
Nelengva
buvo ir Gertrūdos tėvui Valentui Moriejūnui su trim vaikais, bet atsirado
moteris, kuri sutiko už jo tekėti. Taip Gertrūdos gyvenime atsirado pamotė.
- Pamotė
gera buvo, nieko blogo negaliu pasakyti apie ją. Tik vieną kartą, kai labai
norėjau pas Mielagėnuose gyvenančią žydaitę pasimokyti sukirpėjos ir siuvėjos
amatų, neleido. Gal to pūdo grūdų pagailėjo, kurį reikėjo sumokėti už mokslus.
Taip ir likau bemokslė. Kas žino, gal gyvenimas būtų kitaip susiklostęs. Brolis
su seserimi šiek tiek mokėsi, o aš visą gyvenimą dirbau ir dirbau. Visais
laikais biednam žmogui buvo sunku gyventi. Nuo 14 metų pradėjau tarnauti
turtingesniems ir taip 8 metus, kol turėdama 22 metus ištekėjau už Liudviko
Vitėno. Jis ir muzikantas buvo, smuiku grojo. Daug muzikantų, visa kapela, tada
Paliesiuje buvo. O iki tol teko ir Švenčionyse, ir Vilniuje, ir Rygoje, ir
Katovicuose tarnauti. Švenčionyse pas vaistažolių fabriko savininką tarnavau, o
per javapjūtę tekdavo eiti pjauti ir į Erzvėtą, ir į Tverečių, ir į Adutiškį
bei kitur. Kur samdydavo, ten eidavau. Bet kai jaunas esi, tai ir tie darbai
nebaisūs. Net po sunkiausių darbų į gegužines pašokti eidavom. Juk savo
muzikantų tiek turėjome. Visus darbus – ir vyriškus, ir moteriškus – moku
dirbti. Galiu arti, šienauti. Gyvenimas privertė. Vyras po kurio laiko susirgo.
Dusdavo, 18 metų nieko negalėjo daryti. Jau ir Anapilin seniai iškeliavo.
Netektys ir nelaimės visą gyvenimą buvo šalia. Baigiantis Antrajam pasauliniam
karui, be žinios dingo brolis. Rusai į kariuomenę buvo paėmę. Iš Kaliningrado,
kur tuomet vyko baisūs mūšiai, paskutinį laišką parašė ir daugiau jokios
žinios. Bet labiausiai mane prislėgė sūnaus Algirdo tragiška mirtis. Jam tebuvo
25-eri, kai išėjo iš gyvenimo. Tada gyventi nebuvo nei jėgų, nei noro, bet
išgyvenau, ir štai tiek metų gyvenu. Gyvenu, nes turiu vardan ko gyventi. Turiu
nuostabias dukras Genę ir Almą, kurios su šeimomis rūpinasi manimi. Turiu vieną
anūką Vytautą ir anūkes Jolantą, Dalią, Daivą, Nijolę bei visą būrį proanūkių.
Tai yra didžiausias mano gyvenimo džiaugsmas. Duok Dieve, jiems visiems
sveikatos, - apie savo gyvenimą prieš gerą dešimtmetį pasakojo Gertrūda
Vitėnienė, kuri visą gyvenimą dirbo ir artėdama prie šimto metų jubiliejaus be
darbo negali sėdėti. Kaip sakė jos dukra Genė, pas kurią Gertrūda Vitėnienė jau
kelinti metai gyvena, kiekvieną dieną senolė ima į rankas mezginį ir mezga.
Taip greičiau laikas praeina.
Štai tokia
paprastos ir tuo pačiu nepaprastos moters Gertrūdos Vitėnienės gyvenimo
istorija. Gyvenimo, kuris matuojamas šimtmečiu. Nors neteko mokytis, bet ji
gali kalbėti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, lenkiškai, latviškai, net
žydiškai suprasdavo. Pati ir skaityti išmoko. Išmoko austi, megzti, nerti,
siūti. Gyvenime teko sutikti daug žmonių, bet, kai pats doras esi, tai ir kiti
su tavimi elgiasi dorai. Visą gyvenimą saugojo brangių žmonių fotografijas,
kuriose tėvas, mama, mamos mama, brolis ir kiti artimieji. Pačios
vertingiausios man, kaip fotografui, žinoma, buvo XX a. pradžioje darytos ir
išsaugotos fotografijos. Tikiuosi, kad jas Gertrūdos artimieji saugos ir
toliau, o tą dieną prieš dešimtmetį mano darytos Gertrūdos Vitėnienės, vienoje
ji su tėvų fotografijomis, o kitoje sėdi ant savo pačios išausta lovatiese
užklotos lovos, pasipuošusi pačios nerta prijuoste, apkeliavo ne tik Lietuvą,
bet ir buvo eksponuotos kitose pasaulio šalyse bei susilaukė puikių įvertinimų.
O kitaip ir būti negalėjo, nes jose nufotografuota Gertrūda Vitėnienė
spinduliuoja ta vidine šviesa ir stiprybe, kuri jai, nepaisant visų likimo
išbandymų, padėjo sulaukti gražaus 100 metų jubiliejaus. Šeštadienį, lapkričio
10 dieną, 12 valandą Mielagėnų bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios, skirtos
Gertrūdos Vitėnienės gražiai gyvenimo sukakčiai.
