Ūla Girdziušaitė. Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, baleto skyrius. 2013 metai. Lietuvių kalbos pamokai paruoštas rašinys "Nuotrauka iš praeities"

Ūla Girdziušaitė. 10 A kl.

Nuotrauka  iš praeities

Iš kairės į dešinę: su dviračiu stovi Jonas Černiauskas, Jadvyga, Uršulė, prosenelė Valerija, Elena, Adelė, Bronė. Sėdi Adelės dukra Bronė Bagdonaitė ir jauniausia Černiauskų dukra Michalina. Ir... šuo Burša.

Vartau tėčio fotoarchyvus. Krūvos, kalnai naujų ir seniai darytų nuotraukų. Kai kurios darytos ne jo. Jos atkeliavusios iš tolimos praeities. Ištraukiu vieną. 

...Sena, pageltusi, suplyšusi. Joje matau su dviračiu stovintį vyrą, o prie sėdinčios senutės penkios jaunos moterys.  Priekyje ant žemės parkritusios dar dvi merginos ir šuo. Vienos moters veido nesimato – nuplėštas, pranykęs.  Prašau tėčio papasakoti kas šioje nuotraukoje nufotografuota...

...Tolima praeitis, užfiksuota dar 1936 metais, artimųjų pasakojimais ir prisiminimais atgimsta man lyg siaubo filmas, kurio pagrindiniai veikėjai ir yra jie, mano tėčio mamos, jo tetų bei dėdžių tragiški likimai. Čia sėdi mano prosenelė Valerija Černiauskienė. Ji 1944 metų gruodžio 17 dieną neteko trijų vaikų. Sovietinė rusų armija, padedama vietinių stribų, tik ką įsiveržusi į Lietuvą, pradėjo savo kruviną darbą naikindama taikius vietinius gyventojus...

...Su dviračiu stovintis močiutės brolis Jonas Černiauskas su broliu Juozu tądien buvo gyvi sudeginti rusų armijos žudikų. Nuotraukoje nėra jo brolio Juozo. Močiutės Jadvygos (jinai prie brolio Jono stovi) sesuo Bronė - pirma iš dešinės,  išsiveržusi iš degančio namo, buvo į nugarą nušauta enkavedistų. Troboje sudegė dar du vyrai: močiutės pusbrolis ir jos sesers draugas. Enkavedistams neužteko aukų, tad jie „linksminosi“ žudydami šalia esančius gyventojus bei atbėgusius gesinti gaisro. Kitądien vienas vietinis stribas pasigyrė, jog buvo nušauti septyni „banditai“. Taip, jis vėliau didžiavosi savo „memuaruose“, paskalbtuose rajoniniame laikraštyje, besigirdamas „žygdarbiu“. Žiaurus likimas neaplenkė ir mano močiutės Jadvygos: jos vyrą, mano senelį Liudviką Girdziušą, partizaną Pipirą nuo 1945 m., priklaususį Vytauto apygardos Tigro rinktinės Putino būriui, 1949 metais nušovė emgebistai...

...Žvelgiu į nuotrauką, į veidus šių žmonių, nežinojusių savo likimo, tragedijos, kančių bei ašarų. Mintyse atsisveikinu su jais: Jonu, močiute Jadvyga, jos seserimi Uršule (mirė Lenkijoje), prosenele Vale (palaidota prie sudegintų savo vaikų), močiutės seserimi Adele (palaidota Vilniuje), močiutės sesute Brone, močiutės vyriausia sesute Elena (jau mirusi) ir sėdinčiomis ant žemės kita Brone – močiutės sesers Adelės dukra ir pačia jauniausia močiutės sesute Michalina (jau mirusi) ir jų šunimi Burša. 

Apverčiu nuotrauką ir tyliai tyliai pasakau jiems: sudie...
Su Dievu!

Alfredas Girdziušas Paliesius. Naktigonė. Fotografijos Pijaus Girdziušo

Naktigonė

Alfredas Girdziušas  Paliesius

Skiriu šviesios atminties “konikui” Bladukui

1956 metais ruduo Lietuvoje buvo šaltas ir lietingas. Ypač daug ir dažnai lydavo rytiniuose rajonuose. Nuo darganos dažniausiai kentėdavo piemenys, ganantys arklius naktimis. Nebūdavo tos apdainuotos romantikos  naktigonėse. Reikėdavo ne tik žiūrėti, kad arkliai neįlįstų į kolūkio pasėlius, bet ir įsigudrinti, kaip sušilti, kada šlapios malkos nedega. Ir kokios ten malkos – prisirenki krūmuose apdžiūvusių šakų, nes į mišką su kirviu neįeisi – viskas “liaudies”, kolchozo, “bendra”...

...Pasibaigė bobų vasara. Neteko net tų voratinklių matyti. Šalta, nyku. Vieną šeštadienio naktį, kada kaimiečių pirtys dar buvo neataušusios arba net karštos ir jų nieks nerakindavo, mes, naktigonininkai, nusprendėme lėkti į artimiausio vienkiemio pirtį ir tenai šildytis, o arklius suvaryti į tvora aptvertą brūzgyną. Arklių buvo nedaug, apie dvidešimt, tad greitai ir suginėm. Mūsų buvo trejetas – du vaikigaliai ir “etatinis” “konikas”. Dėdulė buvo mažo ūgio, su kuprele ir amžinai papsintis pypkę – “liulką”, kaip mes ją vadindavome. Jis pirmasis nuėjo pirties link, o mes dar vargome su arkliais. Baigę gainioti gyvulius pasileidome ir mes tiesiai per lauką svajodami apie šilumą. Jau buvome nukakę ganėtiną kelio gabalą kai pastebėjome nakties apgaubtu lauku tiesiai į mus belekiantį kažkokį padarą – lyg šerną, lyg kumeliuką. Šmėklos siluetas pralėkė pro šalį taip greitai, kad nesuvokėme nieko, tik sustingę iš siaubo klausėmės šlepsinčių šuolių. Aš pagalvojau, jog geriau būtų, jei grįžtume prie arklių – bus saugiau, bet ten, pirtyje, laukė šiluma. Permirkusios burkos buvo sunkios ir pirtyje  svajojome jas išsidžiovinti. “Kolega” bakstelėjo man į pašonę ir, drebančiu iš susijaudinimo, o gal nuo šalčio, balsu, paragino bėgti į pirtį. Kai priartėjome prie pirties, supratome, kad kažkas čia atsitiko, nes durys buvo atviros, mažas langelis išmuštas, o viduje ir aplinkui nė gyvos dvasios. Nebuvo ir “koniko”. Uždegėme žiebtuvėlį ir pašvietėme priepirčio vidun. Nuo to, ką pamatėme, mums net pagaugai stuburkauliu nusirito – grindys buvo kruvinos. Kraujas, susimaišęs su vandeniu, dar tekėjo į grindų plyšius. Neobliuotų lentų paviršiuje aiškiai matėsi basų pėdų šlapios dėmės, kurios, retokai išmėtytos, jungė abu tarpdurius. Lauke, įmirkusioje žemėje, pėdos tiesiu  taikymu nudrožė į artimiausius krūmus. Mes pradėjome šaukti dėdę “koniką”. Į pirtį nelindome ir po kelių akimirkų puolėme prie arklių. Puskilometrį įveikėme greičiau, nei tikėjomės. Šlapios burkos pečių neslėgė, o lauke temperatūra “šoktelėjo” vos ne dešimčia laipsnių – pasidarė karšta. Prilėkėme prie dviejų alksnių, kur buvo atkabinama spygliuota viela arkliams išginti, ir vėl pradėjome  šaukti “koniką”. Jis išdygo kaip iš po žemių. Pašvietėme jam į veidą, “koniko” akys buvo išsprogusios, o pypkė dantyse net šokinėjo. Dėdė išsitraukė savo nedegančią smarvę iš burnos ir paklausė, ar mes buvom prie pirties. Mes linktelėjome galvas ir pašnibždomis paklausėme kas ten įvyko.

Išgirdome padriką pasakojimą apie jo nuotykį...

...Naktigonininkas jau iš toliau pamatė , kad pirtyje dega šviesa. Nustebo, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio ir kaimo žmonės paprastai tokiu metu jau nesimaudo. Jį pagavo smalsumas – o gal kas naminę degtinę suka, tad paspartino žingsnį ir, atsargiai priėjęs prie sąsparos, pasieniu pasiekė langelį. Stiklas iš vidaus buvo aprasojęs ir kas vyko viduje, sunku buvo įžvelgti. Trukdė ir žvakė, deganti ant palangės. Staiga viduje sujudėjo šešėlis, nuo palangės dingo žvakė ir apšvietė vaizdą, kurio seniokas nesitikėjo pamatyti. Pamėlusi ranka ilgais pirštais graibė nuo palangės auksinius žiedus ir papuošalus. Pirštai pranykdavo ir vėl atsirasdavo prieš pat “koniko” nosį anapus stiklo. Papuošalų, matyt, buvo daug. Net silpnoje žvakės šviesoje matėsi tų brangenybių dydis. Begraibant auksą nuo palangės, ranka netyčia brūkštelėjo per rasotą stiklą ir naktigonininkas pagaliau pamatė per tą plyšelį ir papuošalų savininkę. Tai buvo labai sena moteris. “Konikas” galėjo prisiekti, kad niekada šiose apylinkėse tokia moteris negyveno ir net neatvažiuodavo. Ilgi žili senės plaukai buvo šlapi ir lipo prie šlapio kūno. Išdžiovintos laiko krūtys kabėjo kaip tušti sūrmaišiai. Akys buvo didelės ir juodos , jose atsispindėjo žvakės liepsna ir, atrodė, jog akys kibirkščiuoja. Senės kūnas buvo toks kaulėtas, kad naktigonininkas per tas akimirkas spėjo dar pagalvoti, kaip išvis šis skeletas vaikščioja. Ir tik tada senioką pagavo siaubas – naktis, auksas, sena ragana, pirtis... Tik nelabasis ar nelaboji  tokiu metu pirtyje auksą gali skaičiuoti! Atšoko nuo lango, nubraižė priešais save kryžių, peržėgnojo langelį ir tuo metu po kojomis pajuto iškilimą. Pagraibęs purvą užčiuopė akmenį. Dar kartą persižėgnojo ir iš visų jėgų trenkė į langelį. Su dūžtančio stiklo skambėjimu susiliejo nežmoniškas klyksmas, šviesa užgeso ir pasidarė tylu. Akimirką vieną kitą seniokas dar stovėjo, bet iš juodos kiaurymės nieko nesigirdėjo. Ši tyla dar labiau išgąsdino kuprių. Sudrebėjo senio širdis ir jis puolė atgal prie arklių. Pakėlęs burkos skvernus sulig kupra, “konikas” kaip niekad gyvenime greitai skuodė tiesiai laukais. Gal būt ir tikėjosi mus susitikti, bet, nepastebėjęs mūsų laukymėje ir neradęs prie arklių, nesiryžo grįžti prie pirties...

...Ta naktis buvo mums labai sunki – kažkur dar stūgavo vilkai, arkliai pasidarė neramūs, o mes net nekurdami ugnies, aušros sulaukėme bestypsodami tarp trijų alksnių. Su tamsa traukėsi ir baimė. Išginėme arklius į pievą. Atėjo pamaina. Mes tylėdami išsiskirstėme į namus. Reikėjo eiti pro tą pačią pirtį, bet kiekvienas prisigalvojo sau kokią nors priežastį, kad nereiktų eiti tuo takeliu. Aš nukulniavau prie ežero. Nor susidarė lankas kelio, bet mestelėjau draugui, kad einu patikrinti bučiaus prie ištekanšio upelio.

Jau iš toli pamačiau čigonų taborą – jie kasmet rudeniop atkanka čia ir rengia kažkokias šventes. Sako vestuves kelia, bet per tas „vestuves“ jie dažniausiai pliekdavosi ilgais botagais. Vyras prieš vyrą, pasilenkę tampo ilgus ir storus botagus, šokinėja, erzina viens kitą ir staiga šeria kitam. Retai pataikydavo – vikrūs buvo tie čigonai, išsisukdavo nuo smūgio. Tada pasigirsdavo lyg pistoleto šūvis ir vėl prasidėdavo viskas iš naujo. Kažkoks ritualas. Čigonės sėdėdavo prie laužų ir nekraipdavo dėmesio. Ir net viens kitas vyras, atsirėmę į dideliais ratais vežimus,  atsainiai traukdavo kažkokius rūkalus, ir besikaunančius padrąsindavo ar kritikuodavo gerkline nesuprantama mums kalba. Nieks nesiartindavo prie jų, vaikai bijojo kaip ugnies tų ateivių tik brigadininkas su jais susitikdavo ir nurodydavo kuriame plotelyje čigonai galėjo savo arklius paganyti. Paprastai jau ankstyvą rytą čigonės sukdavosi prie ugniakurų ir ruošdavo vyrams valgyti. Dabar juos pamačiau beveik visus pakirdusius, riksmai liejosi, plaikstėsi ilgi čigonių sijonai, o vyrai su raudonomis liemenėmis kažką aiškinosi tarpusavyje.

Teko kirsti kampą ir kulniuoti namo tiesiai per  šlapią ražieną.

Po kelių dienų išgirdome, kad tos pirties šeimininkas keikė piemenis už išdaužtą langą, akmenį įmestą į vidų, išpiltą vandenį ir išterliotas krauju grindis. Apylinkėje nesigirdėjo, kad būtų sužalota kokia nors senyva moteris. Tik sakė, kad čigonų taboras prie ežero norėjo vestuves kelti. Sakė, kad ruošėsi čigonai tekinti barono dukrą, bet kažkas nepatiko ir, visos apylinkės laimei, išsinešdino nežinoma kryptimi. Net vagiliauti ar burti iš rankos ar kortomis pas nieką neužsuko. Kiti sakėsi matę ir pačią čigoniukę – labai jau nečigoniškai šviesiaplaukę mergaičiukę. Sklido gandai, kad tai šviesiaplaukei čigoniukei jaunikio konkurentas sužalojo veidą. Kiti tikino, kad jinai pati persipjovė gražų veidelį, kad netekėtų. Supaisysi tuos čigoniškus įstatymus...

Aš įtariau, kad toje pirtyje, kur „konikas“ „pašventino“ raganą su akmeniu, buvo ne ragana, o... toji šviesiaplaukė čigonų nuotaka. Bet tai buvo tik mano spėlionė. Nesiderino Bladuko papasakotas raganos siaubingas vaizdas, matytas per langą, ir žmonių kalbos apie gražuolę  nečigonišką čigonų nuotaką.

Dar dvi savaites ganėme arklius, bet prie pirties nesiartinome, nors ir žinojome, kad yra kūrenama. Temstant viens kitam prisiekinėdavome, kad matosi langelyje silpna švieselė. Jau žiemą pas tos pirties šeimininką buvo atvažiavusi nepažįstama moteris. Kalbėjo rusiškai. Lietuviškai vos vos suprato. Ieškojo lyg ir giminių toje apylinkėje, bet pas mus nei rusai, tuolab lenkai, negyveno. Vis kelio klausinėjo kaip prie ežero nukakt. Net į pirtį aną, žmonės apšnekėjo,  buvo užsukusi. Vėliau žmonės sakė, kad prieš įeidama į pirtį moteris kažką paslaptingai murmėjo sau panosėje, viduje prie langelio lyg suklupo ir graibė pasieniais. Viešnia buvo dar visai jauna, tik veidas perrėžtas raudonu randu nuo kaktos iki smakro, o sužalotas vienas vokas keistai atverdavo didžiules juodas kaip anglis akis. Mačiau ją iš toli lipančią į “Pobedą”. Matyt labai turtinga buvo. Mačiau jos plaukus trumpus ir šviesius kaip linai. Veido nemačiau. “Konikas” mirė, tik neatsimenu ar prieš tos viešnios apsilankymą, ar vėliau. Pasakojo, kad labai sunkiai mirė – paralyžiavo. Prieš mirtį raganą vis keikė. Pusę kūno valdė, pusę ne. O per veidą atsirado raudonas raudonas ruožas nuo kaktos iki smakro. Bet tai, sako, nuo paralyžiaus. Prieš mirtį bandė kažką pasakyti apie kažkokį žiedą su briliantu, pirtį. Buvo žmogus neturtingas ir nieks nekreipė dėmesio į jo priešmirtinius paistalus...

Bėgo laikas užtušuodamas vaikystės prisiminimus.

...Lankydamasis gimtinėje užklydau į senas kapines. Už senos koplyčios guli mano protėviai. Šalia palaidotas ir “konikas”. Būčiau gal viską ir primiršęs apie naktigones, bet “koniko” kapo kryžius man keistai priminė ir tą naktį, ir viešnią, ir raudonus randus abiem ant veidų – viena pusė kryžiaus buvo supuvusi, o kita - lyg vakar obliuota. Net nukryžiuotasis kabojo ant vienos rankos. Pabūgau prisiliesti ir pataisyti – gal tai kerštas ar prakeiksmas tos raganos iš pirties...

Radučio kaimo, Černiauskų šeimos tragedijos 70-mečio paminėjimas. Alfredo ir Pijaus Girdziušų fotoreportažas.

Ignalinos rajono (2014 m. rugsėjo 12 d). laikraščio "Mūsų Ignalina" žurnalisto Mamerto Krapausko  paskelbta informacija apie Radučio kaimo gyventojų patirtą tragediją prieš 70 metų.

 Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo tuo metu, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja.  Žaizdas „gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė valdžia.  Tik po penkiasdešimties metų  Ignalinos rajono laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man susidomėjus kas parašė šį straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad tai autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau. Nesuprantu ir iki šiol šio „slaptumo“ prasmės. Taigi pateikiu Alberto Dragūno (Dragūnų pavardės mūsų krašte gana dažnos) medžiagą su kai kuriais savo komentarais, duomenimis, kuriuos aš pats surankiojau pas žmones.

Straipsnis buvo skelbtas spaudoje. Parašytas po kryžiaus pašventinimo dar 2006 m. rugsėjo 10 d.

Alfredas Girdziušas Paliesius

Kančios ir Tikėjimo simbolis prie kelio

Prie kelio kryžius. Medinis Kančios ir Tikėjimo simbolis.  Prie  kryžiaus atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias mažas kapinaites ir pasibaigia prie dviejų sodybų. Tai Radučių kaimas. Anksčiau kelias vedė toliau, prie miško, kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie ten gyveno. Tik dvi seserys, Jadvyga ir Michalina, buvusios Černiauskaitės, belikusios nūnai. Prie kryžiaus pakelėj stovėdamos dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam kryžius pastatytas šisai. Gal meldė Dievą, kad jų broliai, sesė ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldės šiandien į daugelio širdis. Jie liko amžinai gyvi…

…Gyveno  Valerijos ir Stasio Černiauskų šeima, turėjo dukras Eleną, Elžbietą, Adelę, Bronę, Jadvygą, Michaliną, sūnus Joną ir Juozą. Taigi susidaro aštuoni vaikai.

 Darni, darbais užguita. Nepastebėjo net kada du sūnūs tapo vyrais, o dukras beveik visas bernai išstvarstė. Beliko gūžtoje tik Jonas su Juozu, Bronė ir jaunėlė Michalina.  Vaikai prie ūkio dirbo, meistravo, grojo, šoko… Ateitis visiems atrodė.. kasdieninė – ir kas dar gal nutikt, juk karas baigias, nei fronto kanonadų, nei armotų, nei bombų…

Bet…

…1944 matų vasaros pradžioje t.y. liepos 4 dieną, traukiantis vokiečių armijai, rusų I Pabaltijo fronto  daliniai peržengė Lietuvos siena nuo Daugpilio, liepos 7 dieną III Baltarusijos fronto kareiviai nuo Breslaujos, Vydžių, vėliau atkako ir į Tverečiaus, Mielagėnų bažnytkaimius, Ignaliną, Švenčionis. Nesutikdama didelio pasipriešinimo Vilniaus link, liepos viduryje rusai okupavo Lietuvos sostinę. Frontas ritosi į vakarus. Užnugaryje , kaip kordonas, gyvoji užtvara, slinko “smeršo” daliniai, NKVD divizijos. Jų pagrindinė užduotis - slopinti bet kokį vietinių gyventojų nepasitenkinimą, bet kokį pasipriešinimą, naikinti viską, kas tik buvo nesuderinama su rusiškąja, taip vadinama sovietine, ideologija. Lietuvoje veikė ne tik visiems gerai žinoma gen.mjr. P.Vetrovo vadovaujama 4-oji NKVD divizija, bet ir kitos NKVD dvizijos – 53-oji ir 63-ioji bei laikinai “didvyriškai kovojo” NKVD 5-oji, 6-oji, 7-oji divizijos. Jiems padėjo vietiniai išsigimėliai kolaborantai, stribai, komunistai, komsomolcai bei tie, kas norėjo suvesti su kaimynais asmenines sąskaitas.

Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo. Ir bijojo tuo metu, ir žinojo tuo metu, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja.  Žaizdas „gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė valdžia.  Tik po penkiasdešimties metų  Ignalinos rajono laikraštyje buvo atspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Man susidomėjus kas parašė šį straipsnį ir paskambinus į redakciją, išgirdau, kad tai autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau. Tik po dešimtmečio pagaliau sužinojau kas buvo tie žmonės, parašę apie kruvinas skerdynes Radučių kaime. Sužinojau ir net pasikalbėjau Mielagėnų bažnyčioje per atlaidus ir mišias už nužudytus žmones Radučių kaime bei paminklo, aukšto nuostabaus kryžiaus, pastatyto šių žmonių atminimui, pašventinimą. Tai buvo Jonas Černiauskas iš to pačio Radučių kaimo ir žurnalistas  Leonas Meilus iš Ignalinos. Be to, bažnyčioje kalbėję išlikę gyvi tos tragedijos liudininkai, papildė aprašytą autorių kraupų tų įvykių vaizdą.

Žydų tauta, parašiusi, kaip jie teigia, Biblijos Senąjį Testamentą, žmonijai paliko ne vien sakmes apie šventuosius, bet ir papročių, kurių net iki šių dienų kai kurie šventai laikosi. Senovėje žydų gentis, nuteisusi myriop nelaimėlį, užmušdavo jį mėtydami akmenimis. Filosofija ši tokia paprasta ir geniali, jog gudriau nesugalvosi – užmuša juk ne metęs akmenį, o akmuo! Nuo rankos atsiskyręs akmuo yra jau atskiras, savarankiškas, nevaldomas egzekutorius. Žudo ne metusiojo rankos, žudo akmuo.

Vokietijos žydo Karl Marx (tikroji pavardė – Mordechai) pagimdytą “komunizmo šmėklą” Rusijos žydės Saros Blank Josifovnos sūnelis, pasivadinęs Leninu, su kaupu įgyvendino “žydiškojo akmens” metodą Rusijoje, pradžioje atlikdami eksperimentus su rusų tauta, o vėliau jau rusai, perpratę išganingąjį “žydiškojo akmens” principą, sėkmingai  naudojosi užgrobtose šalyse – žudyti, griauti, naikinti, deginti kitų rankomis, o geriausiai – užgrobtos tautos “žydų akmenimis”, t.y. kolaborantų, komunistų, komsomolcų bei tos tautos degeneratų rankomis. Ši filosofija tokia paprasta ir geniali, jog gudriau nesugalvosi – žudo juk lietuvis lietuvį, lenkas lenką, vokietis vokietį, bulgaras bulgarą ir t.t.,  tai yra pirmyn į vakarus arba į kitas pasaulio šalis per tų tautų žmonių lavonus…

Dar griaudint karui toli rytuose, Lietuva buvo prifarširuota tais “akmenimis”. Tai ir likusieji nuo pirmosios rusiškosios okupacijos “briliantai”, inkrustuoti karo metu ir “suakmenėję” kai kurie ne dėl politinių motyvų, o išperinti pačių šlykščiausių instinktų – žudyk savo artimą, nes kas nors ir tau liks…

1944 08 01 Okupantų administracija pradėjo 1908-1926 m. gimusių vyrų mobilizaciją. AL-160, LKA 17-5.

1944 08 01 Lietuvoje savo veiklą pradėjo SSRS NKVD kariuomenės 4-oji šaulių divizija, vadas - gen. mjr. P. Vetrovas. AL-160.

1944 12 03 LSSR "liaudies" komisarų tarybos ir LKP(b) CK nutarimas kiekviename LSSR valsčiuje įkurti naikintojų (stribų) būrius po 30-40 žmonių iš partinio-sovietinio aktyvo. LKA 17-94. LPK-332.

1944 12 16 Kauno a. Čekiškės vls. partizanai 8 valandų mūšyje sunaikino 3 ir sužeidė 6 enkavedistus; iš keršto okupantai gruodžio 17-21 sudegino Butkiškių, Vosbutų, Baukių, Juodaičių kaimų 29 sodybas, nužudė 56, suėmė 68 žmones. AL-198

1944 metų  gruodžio 16 dieną (šeštadienį) iš Radučių kaimo broliai Jonas ir Juozas Černiauskai su pusbroliu Leonu Černiausku bei draugu Leonu Grikiniu iš Bernotų kaimo, vakarojo netoliese esančiame  Miečionių kaime pas muzikantą cimbolistą Danių Bielinį. Tą patį Danių, kuris karo metu, pasigriebęs šautuvą lakstė ir agitavo jaunimą eiti į miškus “partizanauti”. Vietinis jaunimas į tai žvelgė atsainiai – pakvailios ir nusiramins. Deja, nematė šalia savęs “žydiškojo akmens”. Net ir tada, kai vakaronė užsitęsė ir vaikinai išsiruošė į namus, nieks neįtarė kodėl buvo primygtinai siūloma pasilikti pernakvoti Leonui Grikiniui, nors namai jo visai netoli. Bet Grikinis išėjo, nes pas Černiauskus namuose buvo jauna graži sesuo Michalina, na ir Bronė, jos sesuo, ne senmergė. Danius Bielinis jau žinojo, kad naktį bus apsupta ir kratoma Černiauskų sodyba. Bet reikėjo tylėti, neišsiduoti ir paaukoti net savo draugą. Sąskaitą jam reikėjo suvesti su Černiauskais, ypač su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką ir suvežtą sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius net karo metu nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiavo pasivogti. Vogti malkų buvo atvažiavę ir kiti Miečionių kaimo vyrai,. Bet Danius buvo pats pirmiausias ir įkyriausias.

Parėję į Radutį vaikinai, dar nesiskubino miegoti. Visi užsuko į Jono ir Juozo namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie svečiai atėjo. Prieš trejetą mėnesių tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų giminaitį Alfonsą Černiauską.

Vyrai puolė slėptis, bet kur dingti kaimo troboje? Juozas su pusbroliu Leonu Černiausku pasislėpė palėpėje, Jonas priemenėje, o Leonas Grikinis bandė gelbėtis drabužių spintoje. Riksmų ir trenksmų į duris pažadinti tėvai Valerija ir Stasys pusnuogiai stovėjo apglėbę dvi dukras kai į vidų įsiveržė būrys ginkluotų rusų kareivių. Klykdami reikalavo išduoti banditus, vartė viską, kimšo į kišenes vertingesnius daiktus ir kaišiojo merginoms prie veidų šautuvų vamzdžius. Paklaikusios nuo baimės seserys glaudėsi prie tėvų. Tada budeliai pradėjo šaudyti stovintiems šeimininkams virš galvų.

Ir tada ryžosi pasirodyti galvažudžiams Jonas. Pats vyriausias sūnus. Atitarnavęs lenkų okupacinėje kariuomenėje ir, gal būt, naiviai galvodamas apie  kareivišką garbę, priešo kilniadvasiškumą, bet…

Jonas buvo nusuktas į sieną ir nušautas. Rusiškieji galvažudžiai bijojo net pažvelgi savo aukai į akis.

Atstatę durtuvus skerdikai puolė po kambarius. Atidaręs spintą kareiva pamatė pakraupusį Leoną Grikinį ir dūrė vaikinui su durklu tiesiai į pilvą ir, pakreipęs šautuvą į viršų, ištraukė kūną iš spintos. Leonas klykė ir raičiojosi grindimis palikdamas kraujo klanus. O sužvėrėjęs enkavedistas, vos nepaslysdamas kraujyje  vis badė ir badė durklu savo auką. Kas darėsi tėvų ir dukrų širdyse tuo metu, galima tik spėlioti.

Kraujo puota tęsėsi. Rusiškieji budeliai pradėjo šaudyti padegamosiomis kulkomis į lubas. Medis  pradėjo smilkti, o viršuje pasigirdo liepsnos traškėjimas. Kambariai buvo pilni parako dūmų ir tvaiko. Galop skerdikai iššoko lauk, o namo duris užrėmė. Degančiame name pasiliko nušautas Jonas, besiblaškantis agonijoje Leonas Grikinis, mama Valerija, tėvas Stasys, jų dukros Bronė su Michalina, o palėpėje gal būt dar gyvi Juozas su pusbroliu Leonu.

Pleškėjo namas. Artimiausi kaimynai girdėjo nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis dievagojosi, kad tai buvo Leono Černiausko balsas – jis degė gyvas. Rusiškieji okupantai su kulkomis padegė ir kitus pastatus. Tvartuose baubė galvijai, žvengė žirgas, paraku virto klojimas. Liepsnos  laižė padangę.

Ugnies pašvaistę ant stogo užlipęs Miečionyse stebėjo Danius Bielinis.

Černiauskai su dukromis bandė laužti duris. Ilgai nesisekė. Jau įgriuvus vieno kambario kur, gal būt, dar gyvas buvo Grikinis, luboms, Michalina su seserimi Brone ir tėvais išsiveržė lauk.

Tais metais tą naktį pirmą kartą gausiai pasnigo.

Apdujusios nuo siaubo ir, nieko nesuvokdamos, seserys metėsi miško link. Basos, nieko negirdėdamos, merginos sniegu bėgo tolyn nuo pragaro. Staiga Bronė nuvirto. Michalina pasilenkė padėti sesei ir tik tada užgirdo kaip kulkos švilpčiodamos taško šalia sniegą. Enkavedistai Bronei pataikė į nugarą. Tik tada Michalina suvokė pavojų ir metėsi tolyn, bet toli nenubėgo. “Išvaduotojai” pagriebę pusnuogę ir basą merginą dar ilgai tampė po mišką, kol galop nusivarė ją į Vaboliškės kaimą. Jos gyvybę išgelbėjo žmonės, pasakę, jog čia ne “banditka”, o žąsų piemenė iš kaimyninio kaimo.

Bronė už plaukų ir apykaklės buvo nutempta pas Černiauskų kaimynus ir numesta. Nei perrišta, nei suteikta medicininė pagalba. Prasiblaškiusi beveik parą mirė ant grindų kraujo liūne.

Netoliese nuo Stasio Černiausko degančios sodybos buvo kita. Čia gyveno Alfonsas Černiauskas, žūstančiojo liepsnose Leono Černiausko brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su sūneliu Edmundu, kuriam tad  tik ketvirti metukai ėjo.  Sugužėjo rusiškieji galvažudžiai pas Alfonsą ir įsakė rengtis bei parodyti kelią. Tuo metu pas Alfonsą atbėgo  Černiausko Stasio ištekėjusios dukros Adelės Bagdonienės sūnus Julius. Enkavedistai į kiemą ištempė ir jį. Kur veda juos, Alfonsas, kaip vyresnis, iškart suprato. Tik prieš nušaunant paklausė - “Za čto, tovarišči?”. Nušovė budeliai savo auką vėl stovėdami už nugaros – nejaugi žmogžudžiai patologiškai  bijo  pažvelgti į akis aukai? O galvažudžiams padėjo ir vietiniai stribai – “žydų akmenys”. Vienas iš Mielagėnų. Jis laikė nustvėręs Alfonsą už rankos, nusuko ir pats nušovė. Šalia tirtėjo Alfonso sūnelis, savo vaikiška širdele suvokdamas kas gali atsitikti greitai su juo. Juliui ir Edmundukui pasisekė. Sako, kad šautuvo vamzdį į šalį nukreipė kareivis (???), kiti sako, jog karininkas. Kareivio anas poelgis būtų traktuojamas kaip įsakymo nevykdymas. Tai kvepėtų tribunolu. Gal ir karininkas?...

Tas pat Julius Bagdonas, jau pensininkas, tik per plauką likęs gyvas, Mielagėnų bažnyčioje sakydamas šiuos žodžius apsiverkė.

Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas (gim. 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus (Julius Telyčėnas, gimęs 1932 m., gyvenantis Architektų g. 72-21 Vilniuje; tel. 2442473. Nepilnais duomenimis  Julius Telyčėnas yra jau miręs. Pateikiu kai kuriuos duomenis iš jo bei jo sesers Bronės Telyčėnienės laiškų man:  Juliaus dėdė Alponas Šriūbėnas gyveno Radutyje. Tą dieną, t.y. gruodžio 17 d. ryte visa šeima dar buvo Pošiūnuose. Mama šeimininkavo, tėvas šėrė gyvulius. Tėvas grįžęs į namus pasakė : “Karuse, Raducis dega!” Sesuo Bronė, gimusi 1927 m., gyvenanti dabar Pošiūnų kaime, Tverečiaus apylinkėje, Julius, tėvas ir kaimynė Galenutė išėjo į Radutį. Perėjo per upę. Tik tada tėvas pamatė, kad dega ne Šriūbėnų sodyba, bet nutarė eiti. Atėję pas Šriūbėnus iš priemenės stebėjo kaip dega Černiauskų namas, tvartas ir klojimas. Tai buvo visai netoli – 0,5 km. Nutarė eiti prie degančio namo. Jau buvo šviesu, apie 10 val. Išėjo Julius, teta Šriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynė Galenutė, mama Karusė ir tėvas Kostas.). Nors degė ne giminaičio sodyba, jie nieko neįtardami atbėgo prie gaisravietės. (Prie sudegusių namų jie pamatė apdegusius žmonių ir gyvulių lavonus. Dėdienė pasimeldė ir grįžo visi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukas ir valgė. Atsisėdo ir tėvas. Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo. Jį palydėjo tėvas. Tėvas su Julium  vėl nusprendė nueiti prie Černiauskų sodybos. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, ant kurių buvo vyšninės spalvos antpešiai, apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Kareiviai net drebėjo iš pykčio kai paėmė tėvą.)  Čia  iš Kostanto pareikalavo dokumentų. Bet ar pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus? Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Skubėjo berniukas į namus (Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį ir išjojo į namus, į Pošiūnus. –atstumas apie 10 km už Erzvėto ežero.). Be amo su dokumentais bėgo atgal (Julius nušuoliavo su arkliu jau į Bernotų kaimą, kur buvo MGB ar enkavedistų štabas. Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas paleistas namo: “Nam takije ne nužny, my evo otpustili…” Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas. Visi iškeliavo į Pošiūnus). Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado. Tik išgirdo paauglys, kad jo tėvas paleistas į namus.

Negrįžo K.Telyčėnas tą dieną pas saviškius. Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną (Kitą dieną anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona – Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių kaimo –1,5-2 km nuo Radučio kaimo Tverečiaus link – ir sako: “Karusia, jūsų vyras ar nušautas ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų (pamiškėje gyveno). Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai). Išsirengė ieškoti. Ilgai ieškojo, kol surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš nužudant buvo kankintas (Rado tėvą. Vienas batas buvo nuautas, rankos išsuktos ir sulaužytos, subadytas durklais ir peršautas į pilvą serija. Švarkas nurengtas, voliojos šalia kūno. Kraujas prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą emgebistai  nusivarė jį pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį, nes  Vetrovo divizijos galvažudžiai visai nesiskaitė su žmonių gyvybėmis ir visai nesiaiškindavo, kaltas tu ar ne. Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse. Deja, stribų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje gyveno Juliaus teta Prūsaitė Galena (Elena) – dabar gyvena  Žvėryne, Vilniuje. Jos namuose gyveno politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą. Tais metais rusai gaudė vyrus į kariuomenę). 

Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi pelenuose. Matys, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra?  Nerado jie nieko.

Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Pasirodo, šiame “mūšyje” petys į petį “kovėsi” ir Mielagėnų stribai. (Mielagėnų MGB būstinė buvo įsikūrusi klebonijoje).  Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių  žudymas  buvo vadinama klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J.Vinciūnas. spaudoje gyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę “banditus” liepė jiems pasiduoti, bet “banditai” pradėjo į juos šaudyti. Toliau minėtas “liaudies gynėjas” pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika “banditų”. Vadinasi be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis…(Mielagėnų bažnyčioje kitą dieną  buvo net keturiolika karstų. Bet ten buvo kiti!, nes  Radučio žudynių aukas laidojo ne Mielagėnuose).

…Šeštadienį, t.y. gruodžio 16 d., tragedijos išvakarėse,  buvusi Černiauskaitė Jadvyga, tapusi Girdziušiene, atėjo į Radučių kaimą pas savo tėvus ir pasiėmė namo penkiametį sūnų Teofilį. Tik ryte ji sužinojo apie savo brolių ir sesers žūtį. Likimas Teofiliui padovanojo “laimę” priverstinai tarnauti sovietinėje armijoje…

Tų skerdynių, kurias įvykdė rusų armijos “smeršo” dalinys, kada 1944 metų gruodžio 17 dieną gyvus sudegino  brolius Černiauskus Juozą (jam buvo 30 metų) ir Joną (jam buvo 34 metai), nušovė seserį Bronę (kiek jai buvo metų neprisimenu – gal apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą Leonardą Grikinį iš Bernotų kaimo (jam buvo 25 metai), pusbrolis Leonas Černiauskas ( jam buvo  29 metai), sudegė pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (jam buvo 34  metai), subadė peiliais ir durtuvais atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną (gimusį 1888 metais) iš Pošiūnų kaimo, paaiškinti prasmės sveiku protu nebeįmanoma. Taip tądien, matyt, linksminosi Lietuvos teritorijoje rusų armijos išgamos „vaduotojai“ su Mielagėnų stribais, sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.

Nejaugi, pagalvojau, rusų armija sugebėjo tik šaudyti civilius žmones, moteris, belaisvius svetimus ir savus? Tą dieną, kada Radučių kaime „linksminosi“ smeršo kareivos su Mielagėnų stribais, kada skerdė žmones, pažvelgiau ką gi darė kituose „fronto“ ruožuose „didvyriškoji“ ir „nenugalimoji“ sovietinė armija. Pasirodo visuose fronto baruose esminių permainų nebuvo. 1944 m. gruodžio 16 d. „Tiesa“ Nr.134 (195) be Justo Paleckio rašliavos „Išrauti iki galo fašistinio smurto „piktšasį“ ir be informacijos, kad „Apdovanoti Lietuvos TSRS partizanai“, teigiama, kad gruodžio 16 dieną Informbiuro pranešė, jog „Vengrijos teritorijoje į š. ir š.r. nuo Miskolco  užimtas Šaros.Patako miestas ir daugiau kaip 30 gyvenviečių. Kituose fronto baruose esminių atmainų nebuvo“. Gruodžio 17 dieną (sekmadienį), „Tiesa“ Nr.135(196) taip pat pranešė jau labai „lyriškus“ pastebėjimus – „Garbingas kovų ir pergalių kelias“ . Kur Radučių kaime, Černiauskų sodyboje?, „Literatūra ir menas“ atspausdinta M.Trakelio nuotrauka „Mokomės kautynių durtuvais“ – taip labai gražiai „mokėsi“ rusų kareivis Radučių kaime pas Černiauskus su durtuvu įbedęs į pilvą iš spintos ištraukti iš baimės paklaikusį bernioką... Ir dar pastebi ten pat, kad Vengrijoje, „.. į š.r. ir š.v. nuo Miškalio užėmė Putnoko miestą ir daugiau kaip 40 kitų gyvenamųjų vietovių. Kituose fronto baruose esminių atmainų neįvyko“.

Kituose fronto baruose enkavedistų ir smeršo daliniai kartu su vietiniais pakalikais tik... „linksminosi“...

…Didieji šukavimai kartu su RA dalimis. Dokumentuose yra aprašyti du dideli ^_ tiek kariuomenės skaičiumi, tiek teritorijos plotu, tiek laiko trukme ^_ šukavimai. Pirmasis vyko 1944 m. rugsėjo 1^_6 d., antrasis ^_ 1944 m. gruodžio 1^_10 d. Pirmojo planą pasirašęs gen. mjr. Sladkevičius nurodė, kad nuo fronto linijos (ji tuo metu buvo keliems mėnesiams stabtelėjusi Žemaitijoje, į vakarus nuo Dubysos) turėjo būti slenkama iš vakarų į rytus, kratant miškus, sodybas, stotis ir kt., sulaikant ar sunaikinant vokiečių karius, diversantus, jų statytinius ir rėmėjus, dezertyrus, mūsų partizanus ir, pasak enkavėdistų, “kitą nusikalstamą elementą”.

Gen. ltn. I. Liubas S. Kruglovui savo 1944 m. gruodžio 20 d. pranešime rašė apie kelis atvejus, kai 13-ojo PP kariai, susidūrę su partizanais, degino sodybas. Joteikių apylinkėse 1944 m. gruodžio 17 d. jie nukovė 17 partizanų, sudegino 15 sodybų. Kitą dieną, kaip minėta, to paties pulko kariai nukovė 14 partizanų, sudegino 7 sodybas.

            Kitą dieną tas pats I. Liubas bendrame pranešime S. Kruglovui ir J. Bartašiūnui apie tą operaciją rašė:

 “1944 m. gruodžio 23 d. Alytaus aps. Klepočių 1204, Ryliškių 1206, Lizdų 1094, Taručionių 1206, Nizomči(?) 0804, Živulnički[?] 0892 331-iojo PP 3-iajam ŠB ir 86-ojo PP 1-ajam ŠB padaliniams toliau vykdant banditų grupės likvidavimo operaciją, nukauti 25 banditai, 7 sudegė namuose, 81 įtariamas banditizmu asmuo sulaikyta

            Siuto čekistai susidūrę su jiems netikėtu Lietuvos gyventojų pasipriešinimu, okupantų valdžios nepripažinimu, tad dažnai ir išliedavo savo pyktį taikiems gyventojams.

Pačių žmonių atsiminimais, paskelbtais 1989 m., vien Klepočių kaime per 1944 m. Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta 12 šio kaimo gyventojų.

Informacija ši paimta iš 2000 m. kovo 11 dienos Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio stenogramos Nr.234; ši informacija paskelbta ir 2001 m.spalio mėn. Nr.17(139) „Tautininkų žiniose“ , Dr. Rūtos Gajauskaitės (Kriminologė, LR Atkuriamojo Seimo deputatė) straipsnyje:

Tuoj pat po faktinio Lietuvos okupavimo sovietinė valdžia lietuvių tautos genocido vykdymui 1940 07 07 Lietuvoje įkūrė Ypatingąją Komisiją (ČK). Po metų, 1941 06 14 ČK pradėjo suplanuotus masinius areštus, įkalinimą, tremtį ir naikinimą. Per pirmąją raudonojo teroro bangą Lietuva neteko žuvusiais 31 000 savo geriausių sūnų ir dukrų; 23 000 gyvuliniais vagonais buvo išvežta Sibiran.

Privalome žinoti mūsų tautos budelius. Ypatingosios Komisijos (ČK) sudėtis buvo tokia: Jevsej Rozovskij, Icik Dembo, Judit Komod, Frid Krastin, Daniil Todes ir Kazys Macevičius.

1944m., grįžtant raudoniesiems okupantams, Lietuvą užplūdo "internacionaliniai'" specialistai: dar karo fronto linijai einant per Pabaltijį, su taip vadinama lietuviškąja 16-taja divizija jau atvyko 4 500 žydų bei 1 200 buvusių enkavėdistų, enkagėbistų ir kitokių sovietinių represijų žymūnų. Vien tik Dekanozovo ir jo politikos vykdytojo gen. Vetrovo pavardės lig šiol kelia šiurpą.

Per kruvinąjį pokarį iš Lietuvos į Sibirą buvo deportuota 350 000 lietuvių, iš kurių 28 000 žuvo, 50 000 negrįžo Tėvynėn. 70 000 lietuvių suspėjo emigruoti į Vakarus, taip išgelbėdami savo gyvybes. 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų sunaikino stribai, enkavėdistai bei reguliarioji okupacinė kariuomenė. Lietuva neteko pusės milijono gyventojų.

O Iljos Erenburgo ir gen. Ivano Černiachovskio pavardės reiškia visišką prūsų ir lietuvininkų tautos Karaliaučiaus krašte sunaikinimą - žiauriausią GENOCIDO pavyzdį pasaulyje. Jų nebeliko, todėl mes, jų baltiškieji broliai, privalome priminti Pasauliui, kad dar karo metu sovietinei kariuomenei artėjant prie Karaliaučiaus, žinomo sovietinio žurnalisto I. Erenburgo viešu raginimu gen. I.Černiachovskio vadovaujama P.Vetrovo žudė visus Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyventojus: tiek vyrus, tiek moteris, tiek vaikus, tiek senius. Susprogdinta, nuskandinta, išprievartauta ir ištremta 1,2 milijono prūsų ir lietuvininkų.

Deja, pasaulyje plinta visai kitokia informacija, kurios kažkodėl nepaneigia p.E.Zingerio komisija. Užsienio žiniasklaidoje nėra žinių apie mūsų 1 694 000 žmonių palietusį genocidą, apie 800 000 žuvusiųjų. Kalte kalama tik apie 160 000 žydų žūtį, kartais padidinant šį skaičių iki 200 000. Taip pat neteikiama pasauliui žinių ir apie 14 000 žydų gelbėtojų - Lietuvos piliečių.

Žodžiu, 1944 metų vasarą rusai jau trypė Lietuvos Rytus, o iki Baltijos jūros atšliaužė tik prieš Naujuosius 1945-uosius metus...

Gal ta proga „Pravda“ Nr.165 (9622) 1944 m. liepos 10 dieną išspausdino KP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus „analitinę“ medžiagą apie Lietuvos inteligentiją, kuri „bezogovoročno“, atseit besąlygiškai, „prisišliejo“ prie kovos su  fašizmu. „...  Masiniai gyventojų išvežimai į Vokietiją iššaukė visoje Lietuvoje audringą pasipriešinimą. (...) Tūkstančiai vyrų bėgo į miškus, papildydami partizanų būrius. Vokiečiai bandė nuslopinti lietuvių pasipriešinimą žvėrišku teroru. Jie sušaudydavo į mišką išbėgusių šeimos narius. Esesiniai galvažudžiai apsupdavo vietoves ir gyvenvietes, areštuodavo visus  darbingus žmones, nesiskaitydami nei su amžiumi, nei su lytimi, ir etapais juos veždavo į Vokietiją...

Pergalingi Raudonosios Armijos puolimai gelbėja šiandien šimtus tūkstančių lietuvių iš vokiškosios nelaisvės, iš vokiškosios katorgos...

...Žmonės su giliu dėkingumu taria „Stalinas žadėjo mums laisvę. Stalinas išpildė savo pažadą, ... duoti lietuvių liaudžiai materialinę gerovę ir pasitikėjimą rytdiena, štai kelias, kuriuo eis lietuvių tautos kūrybinis vystymasis, greitai atgimusi naujam gyvenimui padedant kitoms tarybinėms broliškoms tautoms, pirmoje eilėje didžiajai rusų tautai, vadovaujant didžiam Tarybų Sąjungos Vadui draugui Stalinui...“

Jeigu kas nors skaitys šiuos žodžius, norėčiau, kad įsigilintų į šios žiurkės teiginius – juk viskas taip pat, paraidžiui, buvo daroma su mūsų tauta, kai atėjo „išvaduotojai“ rusai. Lietuvių ir kitų žmonių kaulais nuklojo kelius nuo Baltijos jūros iki Magadano, nuo Vidurinės Azijos šachtų iki Arkties... Ir nemanau, kad žmonės, nors mano kartos, užmirš tą lietuvių tautos genocidą, tą prakeiktąją sovietinę politiką

…

…2006 metų rugsėjo 10 dieną Mielagėnų bažnyčioje už žuvusiuosius buvo laikomos mišios. Prie kelio sankryžos  šalia Radučių kaimo pastatytas ir pašventintas kryžius – paminklas žuvusiems Radučių kaime 1944 metų  gruodžio 17 dieną.

Paminklo statymo iniciatoriai buvo Mielagėnų Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Marijonas Savickas, Mielagėnų seniūnija - seniūnė Milda Bielinienė, Ignalinos rajono meras Bronis Ropė.

Paminklo statybą įgyvendino sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas.

Renginio svečiai:

Rajono Meras - Bronis Ropė,

Rajono tarybos narys - Arūnas Grabažis

Mielagėnų parapijos klebonas- Marijonas Savickas

Švenčionių dekanas - Vidas Smagurauskas

Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas pulkininkas - Antanas Plieskis

Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas - Antanas Burokas

Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas,atsargos majoras- Remigijus Jukna

Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centro direktorė- Birutė Kurgonienė

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-os rinktinės vadas majoras -Gediminas Macijauskas

Švenčionijos klubo nariai

Savanoris - Algimantas Arnastauskas

VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės karininkai ( šuvių salvės)

Kalbėjo likę gyvi liudininkai Michalina Černiauskaitė-Girdziušienė, Edmundas Černiauskas, Julius Bagdonas

Kalbėjo Švenčionijos klubo narys Leopoldas Stanevičius, kuris priminė visiems, jog net Rusijos artistas (Zadornovas) primena savo gerbėjams, jog “Litva perepisyvaet istoriju” – atseit, Lietuva perrašo istoriją.

Visiems minorines mintis sumaišė ir nuotaiką iki plojimų pakėlė artistai iš Vilniaus Jaunimo teatro Vidas Petkevičius ir Saulius Siparis. Jiems šauniai talkino Pranas Zaremba.

P.S.

Oficialioje 1953 metu LSSR  VRM suvestinėje duoti faktai, kad 1944 metais (nuo okupacijos pradžios, t.y. per pusmetį) Lietuvoje enkavedistai ir vietiniai stribai  nužudė 2436 vyrus.

            1944^_1945 m., ko gero, buvo vieni tragiškiausių mūsų tautai. Oficialiai 1953 m. sudarytoje MVD suvestinėje nurodoma, kad iki to laiko, t.y. iki 1953 m., per partizaninį karą žuvo daugiau kaip 20 tūkst. Lietuvos vyrų (iš jų 1944 m. ^_ 2436, 1945 m. ^_ 9777), gyvų į nelaisvę paimta 17,9 tūkst. (iš jų 1944 m. ^_ 2079, 1945 m. ^_ 7747). Taigi ir žuvo per tuos beveik pusantrų metų (į Lietuvą rusai įsiveržė 1944 m. liepos pradžioje), ir buvo paimta gyvų gerokai daugiau negu pusė visų per devynerius partizaninio karo metus žuvusių ir į čekistų rankas gyvų patekusių

            I Pabaltijo fronto kariai pirmieji 1944 m. liepos 4 d. ties Daugpiliu pasiekė Lietuvos sieną, o III Baltarusijos fronto kariai prie Lietuvos priartėjo keliomis dienomis vėliau ^_ liepos 7-ąją. Šių dviejų frontų divizijos ir “vadavo” Lietuvą iki 1945 m. sausio 28 d., kai buvo paimtas paskutinis vokiečių atramos taškas Lietuvoje ^_ Klaipėda. I Pabaltijo fronto kariuomenė traukė per Lietuvos šiaurinę, III Baltarusijos ^_ per pietinę dalį.

            Be frontų užnugario apsaugos kariuomenės pasienio pulkų, tuo mus dominančiu laikotarpiu (1944 m. liepa^_1945 m. spalis) Lietuvoje su partizanais nuolat kovojo 4-osios šaulių divizijos (ŠD), vadovaujamos gen. mjr. P. Vetrovo, 4^_5 šaulių pulkai (ŠP), į Lietuvą iš Krymo atvykę 1944 m. rugpjūčio 1 d., ir pasienio būriai ^_ 23-iasis, 94-asis, 95-asis ir 97-asis. Nors 97-asis PB nuo 1945 m. vasario 2 d. saugojo Lietuvos–Ryprūsių sieną, o nuo vasario 15 d. ir 94-asis bei 95-asis PB ^_ Lietuvos–Lenkijos sieną, tačiau jie, dažnai visos sudėties, o neretai ir sudarydami jungtinius būrius, kovėsi su partizanais. Be šių keturių pasienio būrių, Lietuvoje ilgiau ar trumpiau vien su partizanais, nesaugodami sienų, kovėsi dar keli būriai: 113-asis, 115-asis ir 116-asis.    

            Be šių NKVD dalinių, kurių tiesioginė paskirtis buvo kovoti su partizanais, Lietuvoje buvo dislokuota dar keletas NKVD specialiosios paskirties pulkų, taip pat neretai kovojusių su partizanais. Iš Pabaltijyje dislokuotos NKVD 14-osios geležinkelių apsaugos divizijos vienas 1,5^_2 tūkst. karių pulkas, 211-asis, buvo dislokuotas Lietuvoje. Tuo metu su štabu Vilniuje buvo dislokuota 240-asis, o su štabu Kaune ^_ 223-iasis konvojiniai pulkai, turėję maždaug po 1,5 tūkst. karių. Šie pulkai saugodavo, lydėdavo suimtuosius, nuteistuosius, vokiečių belaisvius.

            Taigi 1944^_1945 m. ne liūdnai pagarsėjusi gen. P. Vetrovo vadovaujama NKVD divizija, kovojusi su mūsų partizanais ir su Lietuvos žmonėmis, vaidino lemiamą vaidmenį, nors jos pulkai ir labai įnirtingai kovojo. Po to, kai 1945 m. spalio mėn. frontų užnugario apsaugos pulkai buvo išformuoti, partizanai labai suaktyvėjo. Komunistų partijos įvairaus lygio provincijos sekretoriai užvertė LSSR CK prašymais ką nors daryti, nes partizanai vėl pradėjo spausti valsčių centrus. Buvo priimtas sprendimas 1946 m. kovo mėn. valsčių centruose įkurdinti nuolatines NKVD kariuomenės įgulas, 4-ąją ŠD padidinus iki devynių pulkų. Išformavus pasienio pulkus, pagrindine okupantų karine jėga, kovojusia su Lietuvos partizanais ir įvedinėjusia sovietų valdžią, tapo gen. mjr. P.Vetrovo  vadovaujama 4-oji ŠD (šaulių divizija).

2014 metų