Alfredas Girdziušas Paliesius, Laikrodis

Alfredas Girdziušas Paliesius

Laikrodis

Šių namų siela buvo didžiulis juodas laikrodis. Stovėjo jis krikšte ir tyliai mušdavo savo muziką žemu žemu tembru, visada tyliai ir gaspadoriškai. Dieną per vaikų alasą jo beveik nesigirdėdavo, bet naktį, kai visi suguldavo, jo dūžiai skambėdavo vis garsiau, iškilmingiau. Ir užmigdydavo, užliūliuodavo šie „vargonai“ nepastebimai. Paryčiui, po antrųjų gaidžių, laikrodis vėl pradėdavo garsiau muzikuoti, išmušdavo šešis dūžius, pasi girsdavo už lentinės sienelės krenkštelėjimas, o po minutės kitos į laikrodžio monotonišką tiksėjimą įsimaišydavo slopus šnabždesys – keldavosi šerti gyvulius diedukas. Jis visada penkiolikai minučių palikdavo šiltame patale bobutę, uždegdavo lempą, nušlepsėdavo basomis kojomis prie durų, pasigirsdavo čiurlenimas, stenėjimas, kibiro žvangtelėjimas, atsidarydavo durys ir su tuo pačiu ibiru pradingdavo tamsoje.

-Da pusta. Tumsu. Dzienykų užpustė, kaip aš ci vartus užmiršau priverc. – diedukas jau su veltiniais ir kailiniais stoviniavo savo guolio kojūgaly.

-Šuplius un malkų. Pramėžk. Dabai, šienu neužverc lavialią. Atšlaimų prie šulinią taip pac pračyscyk.- iš po šiltos paklodės pasigirsdavo tylus atsakymas. – Kelsiuos i aš. Cilcienią reikia išvirc. Tu cik ti juškų atitrauk i undenią ceberkan pripilk. Gyvuliam sušils.

Bobutė taip pat stenėdama keliasi, žegnojasi nuleidusi basas pamėlusias kojas, pavirpina lūpas ir per galvą maunasi platų milinį sijoną, ant marškinių apsirengia berankovį, ant jo sutrintą megztinį. Besilaikydama medinės lovos galo, įbruka savo pėdas į nupjautų veltinių galvas ir eina prie krosnies. Paima žarsteklį, atidaro krosnies dangtį ir uždengia kitą krosnies angą, kur surenkami pelenai skalbiniams.

-Ūbašlaitė da karšta. Kap ti vaikai nesušunta un pešiaus. Kaminas suvis netraukia, a petelnia suodzių pribirėjus. Ližį išnešk pirkaitėn ir košikan bulbų prirink. Dzidesnių prirink – darysim dar pietums gal kliostus.

Bobutė su dieduku kalbėdavosi pusbalsiu, kartais net nežinodami, klausosi viens kito ar ne, bet kalbėdavo, kalbėdavo, nurodinėdavo kitam, sau, pamokydavo, patardavo, kartais nekeldami balso apsipykdavo, apsisukę vėl rokuodavosi su darbais, kuriuos reikia atlikti nuo šešių valandų ryto iki vakaro, kai per radijo tašką išmušdavo Vilniaus bokšto laikrodis devintą. Ta jų tarpusavio kalba nenutildavo visą dieną ir laikrodžio dūžiai tik papildydavo jų dialogus bei monologus. Ir jie, ir senasis laikrodis rodė vieni kitiems didžiausią pagarbą – mušant laikrodžiui valandas, seniai nutildavo, net ir tada, kai spręsdavo ypatingai svarbius gyvenimo klausimus. O laikrodis prieš pradėdamas mušti, visada taktiškai perspėdavo šnypštimu, džerzgesiu. Senukai ir laikrodis buvo taip susigyvenę, kad laikrodžio neįsivaizdavau be dieduko su bobute, o jų – be senojo laikrodžio. Jų ir amžius mažai skyrėsi.

Diedukas gyvulis pašerdavo gana spėriai, grįždavo į trobą, susėsdavo ant ilgo pasienyje stovinčio suolo , traukdavo iš stalčiaus tabokos mašną ir su pageltusiais nuo dūmų pirštais sukdavo seilėdamas „ožkos koją“.

-Švinta jau. Labu ragutėm nuvažiavo. Gal Vitolius?- diedukas užtraukia dūmą.

-Tai kad turgun vėlu jau. Duok balanas. Cilsienį su kuo valgysi? Bulbų, sakiau, atnešk.

Diedukas išeina ir už ketvirčio valandos grįžta su didžiuliu krepšiu bulvių. Bobutė su balanom užkuria perdžiūvusias malkas krosnyje ir griebiasi bulvių skutiklio. Jos gyslotos rankos vikriai apibėga su peiliu bulves, kočėlu jas kibire su vandeniu apgrūda ir suberia į katilą.

-Užkelk un pripečką i su čepely nustum pečiun. Užding su spatkeliu. Vasarą reikia kaptūrą maliu užlipdzyc. Rūksta.

-Tai, kad jau viskas byra. Ščitas pralaužtas. Anie gal linda.- diedukas linkteli galvą į mus, vaikus, begulinčius ant pečiaus.

-Kū ti. Tu spatkelį atnešk, sakiau. Sviestą per pietus sumušiu. Atvažiuos, gi. Gerai būtų iš tą ceberką agurkų. Taliau ti, prie girnų. Gal faršo atveš, padaryciau kliostų, a tudabar paucienės su cibuliais pakep. Ai, kad tik karvės neužtrūktų. Unksci da. Su pienu bulka vaikam ciktų.- bobutė bekalbėdama plakė dideliame moliniame puode kiaušinius.

-Ainu, arklų raikia pakinkyc, pasitiksiu prie statelės.

-Unksci da, kur da. A klemkų atlink, vaikai vakar čiuc nenulaužė. Iš sklepo priemenėn untempė dzykų ceberkų , unlindą i burzgia. Kų cik neprisimislija. Šibų mažesnis gankely išgrūdą. Su knygas apsadu uždingc reiktų kal stiklų gausim.

-Vaikai? Tai icliai!

-Icliai.- sutinka bobutė. –Sprončku pagrasink, rodos nėra.

Bobutė apskustas bulves suberia į geldą ir paima tarką.

-Brazdų labai nesunk, kliostai kieci būna. Pas Bladuką da virtų bulbų i krakmalą prikiša – minkštesni gaunas.

-Nu. Iš kuperką atplėšk marliaus, tas kaštuvas suplyša jau. Cik labai neacidaryk dungcią, zaviesai supuvi suvis.

Diedukas vėl stenėdamas keliasi, eina į priemenę kur stovi bobutės didžiulė kraitinė dėžė. Pro duris plūsteli šaltis. Jis atsirita jau pavasariniu kvapu net ant krosnies. Girdisi degančių malkų spragsėjimas, bobutės tylus šnabždesys – ko gero baigia pradėtą lovoje maldą. Ji visada taip elgiasi. Jos Dievas turbūt neužpyks – maldas, kiek priklauso atskaito visas ir darbą, taupydama laiką, padaro. Taupi bobutė. Net sviestuotą pirštą kruopščiai nulaižo, nors jis kartais būna ir suodinas. Mes nesuprasdavome, kodėl bobutė suodžius laikė švariais. Sakydavo, jog „visos kvarabos sudega cia“. Ji net nepripažindavo mūsų mamos atvežtų skalbimo miltelių – vandenį košdavo per pelenus. O skalbimo mašiną gerbė, nes jau jėgų rankose tiek neturėjo, kad apskalbtų mus visus. Patys senukai nuostabiai išsisaugodavo nesusitepę net tvarte prie gyvulių.

Laikrodis išmušė devynias. Diedukas jau seniai išvažiavęs pasitikti iš miesto mamos su tėveliu mes jų laukėm nekantriai. Bet, tikriau pasakius, laukėm kitko. Kaimiška rupi ruginė duona tik iš pradžių buvo labai skani, vėliau tapdavo skani, o į atostogų pabaigą pradėjome svajoti apie baltą pyragą, kurį Vilniuje trupindavome balandžiams.

-Vaikai, kalkicės i jūs. Mamutė su tatuku greit atvažiuos.

Mes nesikeliam, nors bobutė žino, kad nemiegam. Ji girdi mūsų tylų šurmulį, kikenimą. Šiuose namuose visada viskas vykdavo tyliai. Gal laikrodis reguliuodavo šių namų tokį tylų, monotonišką gyvenimo ritmą. Ir mes, vaikai, laikrodį gerbėm labiau kaip bobutę ir dieduką , nes ir jie taip pat pripažindavo vienintelę valdžią sau – tai laikrodžio dūžių galią. Mums atrodė, kad laikrodis pasako mūsų diedukams kada ir ką daryti, kada baigti. Jeigu mūsų amžini vėlavimai ir kaprizai juos išmušdavo iš šių tikslių, laikrodžio nustatytų vėžių, jie sutrikdavo, sunkiai sunkiai atsidusdavo, pasimetę priekaištingai žvelgdavo į mus, į laikrodį ir, atrodė, atsivers laikrodžio juodosios durys ir iš ten išeis kažkas paslaptingas, rūstus, kažkas, ko bobutė su dieduku taip bijojo. Mes susigūždavome, pasidarydavo tylu, pagarsėdavo laikrodžio tolygus tiksėjimas, kuris nuramindavo diedukus ir mus. Audra praslinkdavo pro šalį, bet laikrodžio mes… prisibijojom.

Ant krosnies pasidarė karšta gulėti. Mes nusliuogėm ant grindų ir basi pro bobutę lekiam į priemenę.

-Tai icliai! Padlogas šaltas! Siusiokit cia. Ai ai. Kaliošus paimkit na.

Priemenėje grindys šaltos, net degina padus. Atidarom duris į kiemo pusę ir, mindžiukuodami nuo kojos ant kojos, geltonom rievėm supjaustom nedidelį vėpūtinį šalia laiptų. Toliau jėgų neturėjome, nors pilvus buvome išvertę į patį lauką. Tai buvo savotiškos varžybos – kas toliau ir kas šauniau.

Įlekiam į trobą ir čia apsvaigstam nuo bulvinių blynų kvapo. Bet blynai guli už bobutės, ant „pripečko“.

-Aikit prauscis. Un viedras. Aš cik undenį iš pečiaus ištrauksiu.

Mes prausiamės šiltu, kvepiančiu dūmais, vandeniu ir rengiamės.

-Paskui gausit cilcienią, a cia blynų gausit, pakepiau trupucį. Sviestą iš lindriuką paimkit. Šiundzia mušiu šviežią.

Mes visada laukdavome sviesto mušimo, nes gaudavome iki valiai atsigerti „maslionkų“. O dabar kirtom blynus, laukėm „kliostų“ su „cilcieniu“ ir jau nesinorėjo, kad atvažiuotų diedukas su mūsų mamyte bei tėveliu. Tai reiškė, kad pasibaigė žiemos atostogos, pasibaigė viešnagė pas diedukus, laukė išsiskyrimas su laikrodžiu.

1938 metų nuotraukoje Bronė Bagdonaitė, Jonas Černiauskas ir Michalina Černiauskaitė

Jis dar ilgai mums sapnuodavosi diedukų laikrodis. Ilgai mes girdėdavome naktimis jo dūžius, nors namuose tik vienintelis bežadis elektroninis žadintuvas stovėdavo ant naktinio staliuko. Kartais neiškentę lėkdavome į laikrodžių parduotuvę, esančią prospekte, kur stovėjo panašus didžiulis laikrodis ir klausydavome jo dūžių. Bet dūžiai buvo ne tie, besieliai. Ne, jie visai neprilygo mūsų diedukų laikrodžio „vargonavimui“. Visai! Ir vargu ar surasime pasaulyje tokį laikrodį, nes jie visi, tikiu, besieliai, jie neturi to „kažko“, ko taip klusniai klausytųsi žmonės.

Paliesius, 1988 m. balandžio 23 d.

seserys Černiauskaitės: Elena (gyveno Radučių kaime), Jadvyga Katkauskienė -paliesinė, Michalina Girdziušienė - (gyveno Radučių kaime)

Kūrinėlio „Laikrodis“ tiesioginė kalba parašyta remiantis Ignalinos rajono Mielagėnų apylinkės Paliesiaus kaimo dialektu. Šios vietos dialektas pasižymi tuo, kad visi žodžiai tariami pabrėžiant balsį „a“. jis tariamas ilgai. Paliesinis „sėsk, pasėdėk“ ištartų „sac, pasadzy“.

Šios vietos dialektą nagrinėjant kilmės požiūriu, galima pasakyti, jog jis yra labai užterštas skoliniais, svetimybėmis (barbarizmais). Pavyzdžiui : cibulis, čystyti, viedras, ir kiti.

Prie tikrųjų skolinių, kurie yra visiškai asimiliavę lietuvių kalboje, galima priskirti žodžius: agurkas, blynas, katilas, bulvės, pečius, pyragas.

Šnekamojoje kalboje labai daug svetimybių (barbarizmų). Kadangi šis kraštas be ankstesnio rusinimo, Lenkijai užgrobus rytines Lietuvos žemes, patyrė smarkią polonizaciją, tad sutinkama labai daug žodžių, pasiskolintų iš lenkų kalbos: cibulis, ceberkas,juška, klemka, kliostai, košikas, kuperkas, padlogas, paucienė, petelnia, serčikai, spatkelis, sklepas, šiba, šuplis, zaviesai.

Rusų kalba paliko taip pat labai daug skolinių: čystyti, dzienykas, kaminas, maslionkos, myslyc, pripečkas , ščitas, viedras.

Visi šie skoliniai savaip interpretuojami, pritaikant savajai šnektai.

Šis dialektas vartojimo požiūriu, tarminės leksikos požiūriu, įdomus tuo, kad čia surandami žodžiai, būdingi tik šiai vietovei. Tai tikrieji tarminiai dialektizmai: atšlaimas, labas (loma, žemesnė vietovės dalis), dunkscis (stogas), lavis (lovys), merlius (marlė), ragutės, šulnys. Prie etnografinių dialektizmų priskiriami žodžiai: brazdai (tarkiai), cilcienis (virtų bulvių košė), šepelė (prietaisas keptuvei paimti), iclius (išdykėlis, neklaužada), kaptūras (krosnies šylanti priekinė dalis), lindriukas (mažas indelis), ūbašlaitė (krosnies angos dangtis), pirkaitė (čia kitas, neįrengtas trobos galas, skirtas maisto atsargoms laikyti).

Panaudota kalba Paliesiuje gyvenusio Martyno Katkausko, gimusio 1915 metais ir Jadvygos Katkauskienės, gimusios 1917 metais. Adresas: Ignalinos rajonas, Mielagėnų paštas, Paliesiaus kaimas.

Paliesius, 1988 m. gegužės 17 diena.

Jadvyga Katkauskienė

Alfredas Girdziušas. Legenda apie Paliesių

Legenda apie Paliesių

Paliesius. Skirtingais laikais skirtingai Paliesių vadino. Nuo neatmenamų laikų nežymiai kito šio kaimo pavadinimas, reiškiantis daugiau vietovę, o ne gyvenvietę. Suslavintas, bet ne gimdantis slavus. Nuo neatmenamų laikų čia lietuviai gyveno, kaip dabar sakome, rytų dzūkai. Kaip filtras, kaip apsauginis barjeras, neleidžiantis Lietuvai surusėti ar sulenkėti. Viename kitame tolimesniame kaimelyje atsirasdavo ir rusų, atsibasčiusių arba atvytų iš rytų, bet lenkiškai čia žmonės nekalbėjo. Galbūt pridurdavo vieną kitą svetimybę, atšliaužiusią su okupacijomis, bet šeimose, prie lopšio arba palydint į paskutinę kelionę, dainas dainuodavo arba giesmes giedodavo pačia nuostabiausia pasaulyje kalba – lietuvių. O gal Paliesius kilo nuo švelnaus prisilietimo? O gal palietęs lietuvišką žemelę su žagre ar delnu lietuvis su meile ištardavo: aš Tave paliečiau, Tu mano Gimtinė...

Paliesius.  Seniai seniai tai buvo, dar tais laikais, kai aplinkui tik miškai tvyrojo, pro tankmę jų nuo Vilniaus pro Švenčionis į Rytų Lietuvos miestus bei miestelius vigiavo kelias. Traktas, kaip tada sakė. Jis į šiaurę pro Tverečių ėjo į Breslaują, Vydžius Polocko link. Ir kūrėsi prie trakto žmonės, statėsi namus iš rąstų šalia miško, be didelių langų, be krosnių kaminų, stogais šiaudiniais arba iš ežero išrautu meldu, vėliau skiedra dengtu. Ir žagre atkariautą miško žemę vis kedeno. Tverečiuje atsirado  vėliau bažnyčia jau  medinė. Tai buvo  daugiau kaip prieš pusę tūkstančio metų, kai didikai Viešgailos turto nepagailėjo maldos namams aukoti.  Į pietryčius  nuo Paliesiaus  Adutiškio dvarą Jonušas Radvila valdė. Iš ten jau kitas kelias ėjo pro žemes Paliesiaus kažkur Daugėliškio miesto link, kurį tada Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Goštautas valdė pastatęs pilį čia.. Ir gavosi prie miško kryžkelė. Ir kryžkelėj toje pastatė karčemą kažkas. Ją žmonės dar minėjo prieš penkiasdešimt metų atgalios. Naudinga buvo ten statyti. Pro šalį vykdavo pirkliai, užsukdavo.  Šalia, prie miško kūrės kaimas. Gal lenkiškai(?), gal rusiškai(?) kaimelį  pavadino kažkas Paliesium (полесье). Ir liko amžinam. O miškas taukėsi nuo kaimo. Ryčiau beržynai buvo dideli. Beržynu tuos miškus vadino ir vėliau kai alksniai tik šlamėjo. Bet prie vienos kitos sodybos beržai ilgai dar augo. Miškus tuos vėliau Kaziukiške vadino. Nuo vardo Kaziuko  vieno nabagėlio. O buvo taip. Kaziukas su draugu iš pono pavogė karvutę, papjovė, valgė, bet staiga ši nuodėmė jam širdį taip suspaudė, jog nusprendė jis su draugu tą nuodemę išpirkti  miške į kilpą pasinėrus. Kaziukas pasikorė. Jo draugas ne. Visa ši nuodėmė Kaziukui teko, o draugas valgė mėsą dar ilgai. Bet žmonės juk žinojo kaip buvo ten. Ir atminčiai beržynui tam Kaziuko vardą davė. Ilgai, gal šimtmetį, gal du Paliesiaus žmonės ėjo grybų rinkti Kaziukiškio miškuose.  Į rytus nuo Paliesiaus Kančioginos (Virvetos) upelio link bujojo ąžuolai kadais.  Juos traukė iš durpynų kai kasė griovius melioratoriai. Juodus, labai sunkius, storus ir aukštus. Tie ąžuolai išnyko jaui seniai, iškirto juos, tik kaime augo kai kurie. Klevai taip pat. Ir liepos. Ir tuopoliai kvapnieji. Tie laiko išbandyti kvapų gaivikliai, tų medžių pumpurai. O pumpurai tie ir gėrimą naminį stiprų pagardindavo. Tik daug nereikia dėti – tik vieną pumpurėlį. 

Paliesius  statėsi. Jau pusšimtis beveik šeimų. O žemės trūksta. Tų ruožų siaurumėlis – akėčiomis kaimyno žemę išakėji kai savą pureni. Atėjo metas tų valakų. Kiekvienam valstiečio ūkiui po valaką. Ir ne todėl, kad jis geriau gyventų, o tam, kad valstybės iždas papilnėtų. Paliesiaus šeimos, gavusios tiek žemės, pradėjo keltis vis toliau nuo kaimo. Kiti kaimai galbūt tingėjo, nes vienkiemiai Paliesiuje vyravo. Arčiau miškų, arčiau savos žemelės. Tie vienkiemiai, ar kutarai, kaip vietiniai vadino, gyveno kol sovietai suvarė vėl į kaimus, atėmė žemes, iškirto mišką. Ir versmės net išnyko.  Išlygino laukus, „rubežiai“  tik vyresnio amžiaus žmogui dar galiojo. Kaip praeities aidai. Kaip ta legenda apie arklį, kuris laimėjo su traukiniu varžybas. O buvo taip. Sukirto ponas iš Paliesiaus dvaro kas pirmas Ignaliną pasieks iš Turmanto. Ar traukinys, ar žirgas jo. Už didelę sumelę. Laimėjo juodis. Bet neilgai ponulis džiaugės pinigais. Pradingo žirgas jo staiga. Net sumą daug didesnę, kurią laimėjo,  siūlė tam, kas žirgą jam atves. Bet žirgas jau negrįžo. O žmonės vis kalbėjo, Kaziukiškės miškuos jie mato jį gana dažnai. O ypač naktimis. Tik akys didelės lyg žvakės šviečia. Ir daug vėliau, suradom arklio kaukolę. Išdykeliai kai buvom, įkėlėm ją  į aukštą medį. Į jo viršūnę.  Reikėjo gal užkasti. Po to visus medžius iškirto rusai. Paliko tik su „švyturiu“, išblukusiais kauleliais. Net paukšiai medžio to nemėgo. O po audros, kai medis tas nulūžo, žirgo išbalusi kaukolė staiga pati pranyko. Nelaidojo jos nieks. Ir nieks vėliau nerado. Gal pono žirgas grįš, kai miškas vėlei sužaliuos, atskris gegutės, vilkai pradės gyventi kaip anksčiau? O jie, ne tik avis ar karves pjovė. Naktim aplink trobas vis slankiojo, klojiman veržės, pro langus dairėsi vidun, vaikus mokyklon net lydėjo. O baidė juos vaikai uždegdami knygas brangias. Bet, sako vis senoliai, nebuvo jie pikti. Pikti kaimynai tapo daug vėliau, kai rusai atbildėjo. Kaimynai kartais tapdavo  etatiniais skundikais. Kiti, priėmę Rytų „tikybą“  - „Šviesaus rytojaus“, savus net šaudė.  Į Maskvą vežė „deputatai“  „balsus“ savų kaimynų už sovietų valdžią... 

Gal laimė ta, kad laikas tas praėjo.

Miškai  nutolo. Paliesiaus gatvė jau ne brukavota. Joje kadais prancūzų kareivėlių kaulai barstės, kai kelią tiesė prie sovietų, o žvyrą vežė iš kapinių prancūzų. Kapai tie buvo už Rižiškės kaimo. Smėlingoje kalvoje. Pro Tverečių Švenčionių link traukėsi  1812 metais Prancūzijos kariumenės pulkai, kuriems vadovavo Barklajus de Tolis (vėliau Miuratas) iš Rusijos. Dysnos lygumoje vyko inirtingos  kautynės.  Prancūzus, žuvusius kautynėse, laidojo ir Paliesiaus vyrai. Nėra jau tų kapų. Išbarstyti keliuose, įmūryti į buvusių fermų pamatus. Nutolo atmintis. Gal nieks jau nenorės patikėti, kad pro Paliesiaus dvarą, šalia Paliesiaus 1915 metais rudenį vokiečių buvo nutiestas „siaurukas“ geležinkelis, aplenkęs kaimą viena atšaka ėjo Daugėliškio link, kita – pro Mėčionis, kirsdama Birvetos (Virvetos, Kančežinkos, Kančioginos)  upę, šalia Erzvėto į Tverečiaus apylinkes, kur tuo metu vyko pozicinis karas tarp vokiečių ir rusų. Pro Guntauninkų ir Raščiūnus ėjo viena gynybinė linija, kita (antroji fronto linija), be didelių įtvirtinimų, ėjo Tverečiaus – Mielagėnų apylinkėse. Paliesiaus kaime Petro Petrulėno name, sumūrytame iš molio ir šiaudų(!), buvo vokiečių karo ligoninė.  Daug buvo sužeistų. Daug mirdavo. Tik už poros kilometrų nuo Paliesiaus, Mešonyse iki šiol dar likę vokiečių karių kapai, paminklai, tvora. Atkūrus nepriklausomybę daug  vokiečių kareivių palaikų jau iškeliavo į Vokietiją. Bet dar daug ir liko. Katkausko Martyno svirne buvo Bavarijos kavalerijos divizijos vieno pulko štabas. Gyveno karininkai švariame gale, o Katkauskai – kitame, „ūkiniame“ – pirkaitėje. Paliesiuje dar elektra nekvepėjo, o svirne jau tada degė elektros lemputės. Elektrą tiekė uždarame kieme veikiantis benzininis (o gal dyzelinis) variklis.  Iki 1962 metų keraminiai izoliatoriai stebino užėjusius svečius...

Gal nieks jau neprisimena Krištapo Girdziušo, paliesinio „čierauniko“ , sugebėjusio „užtvindyti“ namus arba pralįsti rąstu iš vieno galo į kitą, arba „užrakinti“ burną nedorėliui. Daug senolių  pasakojo apie jo išdaigas. Jau nieks neprisimena klojimų teatrų, kuriuose vaidindavo paliesiniai. Gal net  Cibulskai iš tos kartos atėjo ir ilgai linksmino savus kaimiečius? Kur smuikininkai, klarnetistai, cimbolistai? Ar liko atmintyje kam Mykolo  Pakalkos – „Mikalaičiko“, grojusio trieile visuose šokiuose, baliuose, sueituvėse, veido linksmi bruožai. Kai mirė jis, ant jo krūtinės rado sutrintą nuotrauką vienos paliesinės, kuri dar 1937 metais  Prancūzijon išvyko. Kur ji dabar? O Mikalaičikas jos atmintį saugojo iki pat mirties.  Ar prisimena jo brolį, Praną Pakalką, buvusį mokytoją, mokyklos direktorių...

 Namai retėja. Medžiai  nyksta.  Daug paliesinių iškeliavo Anapilin. Vieni buvo palaidoti garbingai. Kitų, kaip partizano Liudviko Girdziušo (apdovanoto po mirties Karių svanorių kūrėjų medaliu) kapas, tikriau duobė, kur jis buvo įverstas stribų, iki šiol nežinomas.  Išsivažinėjo paliesiniai po Lietuvą,  bet retsykiais sugrįžta. Kaip paukščiai...

Legenda tampa  kiekviena diena, kurią mes pragyvenom. O gal ir istorija. Labai dau iš šios legendos apie Paliesių papasakojo man dar 1976 metais mano mama Jadvyga. Tada jai buvo „tik“ 70 metų. Per jos jubiliejinį  užstalės susiėjimą. Pragyveno jinai iki 93 metų ir ilsisi dabar Mielagėnų kapinėse, prie savo vyro. Mano tėvo. Kiti sakytų – patėvio. Tai buvo mums penkiems partizano Liudviko Girdziušo vaikams, antras nuostabus ir nepakartojamas tėvas.

Jie išėjo. Mes dar galime sugrįžti. Būkim sugržtančiais paukščiais.

Viktorija Barkauskaitė, Alfredas Girdziušas – Sausio 13-osios metraštininkas , Voruta

Alfredas Girdziušas – Sausio 13-osios metraštininkas

www.voruta.lt/alfredas-girdziusas-sausio-13-osios-m... - „Google“ kopija

10 sausio 2010 – „Vorutos“ pokalbis su žinomu fotomenininku Alfredu Girdziušu, tikru Sausio 13-osios foto metraštininku, padovanojusiu Seimui …. kadrų iš ...

Šiame puslapyje apsilankėte 2011-08-15.

Alfredas su dukrele Ūla

 

„Vorutos“ pokalbis su žinomu fotomenininku Alfredu Girdziušu, tikru Sausio 13-osios foto  metraštininku, padovanojusiu Seimui  …. kadrų  iš Sausio -13-osios įvykiu
Kaip kilo mintis tapti fotomenininku, arba nuo ko viskas prasidėjo?
Vaikystėje norėjau būti geležinkelininku, nes išpat mažens labai norėjau daug keliauti, daug pamatyti bei apsilankytiįvairiose šalyse. Baigęs aštuntą klasę, išvykau į Vilnių pabandyti laimės stoti į Vilniaus geležinkeliečių technikumą, bet  pavėlavau į stojamuosius egzaminus. Tuomet įstojau į profesinę mokyklą, kurioje ruošiami mašinistų padėjėjai, bet… laikinai mane priėmė mokytis buitinio aptarnavimo specialybės – buitinių prietaisų remontininku. Tas „laikinumas“ prasitęsė, o po metų buvau išsiųstas atlikinėti praktikos Kėdainiuose. Ten ir pasilikau dirbti.  Gyvenau, dirbau, susidraugavau su medžiotojais, pradėjau patsai gainioti zuikius, tad draugai už mano uolumą gimtadienio proga padovanojo  fotoaparatą. Tai buvo 1967 metai. Nuo to laiko ir pradėjau fotografuoti.
Galbūt jūsų giminėje kas nors užsiminėjo šia veikla?
Taip, mano tetos  vyras. Jis buvo fotografas. Turėjo fotolaboratoriją dabartinėje Gedimino prospekto ir Totorių gatvės sankryžoje. Ši fotoateljė buvo įkurta dar Lenkijos okupacijos metais ir gyvavo sovietiniu laiku. Jis ten ir dirbo. Mirus vyrui, mano teta Marytė  pati pradėjo fotografuoti. Vėliau grįžo į tėviškę, Ignalinos rajoną, ir ten fotografuodavo kaimiečius. Turiu išsaugojęs jos kelias fotografuotas nuotraukas
Galbūt ji jus kažkiek mokino fotografijos meno?
Nors mano teta buvo pramokusi fotografuoti, tačiau šia tema su ja niekada nesišnekėjome. Po jos ir jos antro vyro mirties, likusį namuką prie upės, kuriame jie gyveno, žmonės pradėjo po truputi griauti, tad vieną kartą netoliese meškeriodamas užėjau į tą namuką ir radau fotojuostų („Mimoza“ firma) iš Pilsudskio laidotuvių ( nuotraukas fotografavo tetos vyras).
Ar daug turite savo archyvuose išsaugoję nuotraukų?
Nuo to laiko, kai man draugai padovanojo fotoaparatą, esu išsaugojęs visus kadrus, išskyrus tuos, kuriuos kas nors „pasiskolino“ ir negrąžino. Šiandieną savo archyvuose turiu apie pusę milijono kadrų. Žinoma, tuomet ne tiek daug fotografavau kaip dabar. Būdavo vieną fotojuostėlę savaitę (36 kadrų), kartais fotografuodavau reportažus, tada „atkaldavau“ 3-5 fotojuostas. Šiuo metu, žinoma, nufotografuoju daugiau – 500 - 1000 ir daugiau kadrų vienam reportažui.
Pradžioje fotografavau labai daug. Vėliau truputį „sudrausmino“ mane mano patėvis Martynas Katkauskas – nuostabus žmogus, išauginęs net septynis vaikus.  Patarė viską  fiksuoti, daryti užrašus, viską žymėti – ką, kur ir kada fotografuoju, nes po kurio laiko viskas užsimirš. Patėvis norėjo, kad nuotraukos, kurias darydavau, turėtų išliekamąją vertę. Tad viską archyvuodavau: iš pradžių sukarpydavau po tris kadrus, įvyniodavau į popierių. Stengiausi viską pažymėti, aprašyti, kad nesupainiočiau. Taip pavyko  viską išsaugoti iki šios dienos. Žinoma, tuomet man tie visi kadrai buvo kasdieniai, tačiau dabar jie jau turi istorinę vertę, nes daugelio žmonių, įvairių objektų, kuriuos fotografavau, jau nebėra. Džiaugiuosi, kad tuometės patėvio pamokos nenuėjo veltui.

Martynas Katkauskas

1991metais per sausio mėnesio įvykius vienas rusų kareivis Serioža Junisov iš karinio Šiaurės miestelio mane perspėjo, jog manimi susidomėjo „osoby otdel“ – ypatingasis skyrius. Kadangi viską fotografavau, ir, ko gero, nei jedinstvenikams, nei kariškiams pasitikėjimo nesukėliau, nes per paskutinį paradą „krasnogo oktiabria“ 1990 metais, man rusų kariškis, kapitonas iš Kauno desantininkų divizijos, sudaužė fotoaparatą. Grasinosi mane užpulti ir nubausti. Vieną naktį jie įsibrovė į mano studiją viską sulaužė, išvartė, bet negatyvų kurių, matyt, ieškojo, taip ir nerado. Negatyvus ir svarbiausią informaciją tą naktį spėjau išnešti į gretimo namo rūsį.
Papasakokite kaip plėtojo Jūsų veikla.
1980 metais pradėjau dirbti spaudoje. Buvau priimtas kaip gamyklos inžinierius, bet dirbau fotokorespondentu.
1980 metais pradėjau daryti kamerinių tipų parodėles. Viena įdomesnių parodų buvo paroda apie upę Ūlą. Po šios parodos buvau pakviestas stoti į fotomenininkų sąjungą (tuometę fotomenininkų draugija). Kadangi dirbau fotoreporteriu, tai buvo lengviau įgyvendinti savo planus ir 1983 metais  „Vilniaus“ kino teatre padariau pirmąją viešą fotoparodą. Tai buvo „Apšvietimo etiudai, aktai“.  Beje, ši paroda, tiksliau – tokio pavadinimo parodos, apkeliavo labai daug Lietuvos miestų bei kai kurias užsienio šalis: Rusiją, Estiją, Lenkiją, JAV, Prancūziją bei Japoniją. Kito tik tos parodos turinys, priklausomai nuo to, kur buvo eksponuojami lakštai, bet pavadinimo nekeičiau. Daug padėjo mano žmona Aušra.

Pastaruoju metu po Lietuvą keliauja gana intymi fotoparoda – fotonovelė „Ūla“. Tai pasakojimas apie vienos mergaitės gyvenimą nuo pat gimimo iki jai sukako 7 metukai, t.y. iki jos pirmųjų savarankiškų žingsnių – mokslo. Toji mergaitė yra mano dukrytė Ūla. Tad man ir lengva buvo ją „eksploatuoti“ fotografuojant jos gyvenimo žingsnius ir sunku… atrenkant geriausius kadrus iš informacijos gausos. Bet galiu pasigirti, kad į šią parodą, apkeliavusią jau aštuonetą Lietuvos rajonų ir Vilniaus miesto parodų salių, žiūrovų prisirenka daugiau kaip į kito žanro fotoparodas. Tai lemia, manau, kad žmonės yra persisotinę dirbtinumu, gimstančiu net ir nuostabiausiuose fotomeno kūriniuose, ir žiūrovas nori grįžti prie pirmapradžio grožio ir gėrio suvokimo, intuityviai permasto savo nueitą gyvenimo kelią žvelgdamas į vaiko gyvenimo fotoetiudus, anaiptol, ne meniškai pateiktus, bet tiesmuku reportažu…

Licėjaus moksleivės Alfredo fotostudijoje

Papasakokite apie savo veiklą su moksleiviais.
Vilniaus licėjuje moksleiviams yra privaloma meno raiška, kurią jie pasirenka. Dėstau vyresniųjų klasių moksleiviams fotografijos meno pagrindus. Manau, ši disciplina yra laisvesnė, nes mokiniai ne tik klasėje klauso fotografijos teorijos, bet atlieka ir praktinius darbus fotografuodami pasirinktos temos kadrus. Mokiniai  nepririšti prie suolo. Jie dažniausiai ateina pasikonsultuot, pasisemt reikalingų žinių, atsiunčia internetu peržiūrai savo darbus. 
Praeitais metais vien mokinių darbų buvo suorganizuotos aštuonios fotoparodos. Bibliotekose, kultūros namuose, muziejuose ir net  trys parodos vienuolyne (buvusi Mažoji baroko salė Vilniuje). Jų darbais galėjo kiti pasidžiaugti. Taip pat buvo surengtos dvi parodos Peterburge, iš kurių moksleiviai grįžo su apdovanojimais ir padėkomis. Lygiagrečiai, žinoma, ir savas fotoparodas organizuoju.
Ar dažnai tenka fotografuoti pagal užsakymus?
Dėl privačių užsakymų negaliu pasigirti ir, beje, nesistengiu. Kartais tenka fotografuoti vestuvėse. Mano sfera – reportažas ir studijinis fotografavimas. Fotografuoju merginas, vaikinus besiveržiančius į modelių rinką. Neseniai fotografavau iš Italijos grįžusią merginą. Mačiau jos atvežtas fotonuotraukas, kurias darė tos šalies fotomenininkas(?). Nustebau, nes ten darytos nuotraukos buvo labai nekokybiškos, švelniai tariant – mėgėjiškos. Be to ten daug brangiau kainuoja toksai malonumas.

Kiek laiko praleidžiate šioje fotostudijoje?
Šioje studijoje praleidžiu labai daug laiko, čia jaučiuosi kaip namuose. Kartais netgi čia nakvoju, kai turiu daug darbo. Šioje studijoje dirbu nuo 1989 metų.
Ką labiausiai mėgstate fotografuoti ir ką nepatinka fotografuoti?
Labiausiai nemėgstu fotografuoti sporto renginių. Ši sritis man fotografuoti neįdomi ne todėl, kad nesu didelis sporto sirgalius, nors jaunystėje labai daug sportavau, bet žurnalistinėje „tarnyboje“ teko daugiau fotografuoti lėtesnio žanro kadrus. Yra didelis skirtumas tarp fiksavimo ir dalyvavimo sportinėse batalijose. Be to fotografuojant sporto renginius reikia turėti nemažai kantrybės. Nors kažkada teko fotografuoti gimnastikos sportininkus, futbolininkus, krepšininkus. Aš tik mėgėjas šiame žanre.
Labiausiai domina portretai. Turiu senų išlikusių miesto nuotraukų. Dabar fotografuoju naujai atsinaujinusias miesto vietas. Sudedu senas šalia naujų. Labai įdomu palyginti, kaip atrodė viena ar kita miesto gatvė kadaise ir kaip atrodo dabar. Vilniaus fotonuotraukų turiu apie 50 kompaktinių diskų.
Specialiai neplanuoju, ką būtent fotografuosiu šiandien ar rytoj. Nuolatos su savimi nešiojuosi fotoaparatą ir kai kažką gražaus ir patinkančio pamatau iš karto nufotografuoju. Pavyzdžiui neseniai Sluškų (T. Kosciuškos gatve važiuojant) gatvėje stovėjo seni namukai, kuriuos buvau nufotografavęs.  Dabar toje vietoje pastatyti nauji daugiabučiai namai, o tos nuotraukos yra jau… istorija. Ir dar. Prieš kelis mėnesius Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, prifotografavau senų pastatų, tačiau nuėjęs į tą vietą kitą dieną jų jau neberadau. Buvau labai nustebęs, o dar labiau patenkintas, kad nepatingėjau išsitraukti tąkart fotoaparato.
Ir dar. Bet kuris kadras, nufotografuotas šiandien, nesvarbu kokio žanro, gali būti iš pažiūros nevertingas, bet po penkių metų bus jau įdomus, o po penkiasdešimties – neįkainojamas. Ir pabaigai – mes galime parašyti apie kažkokį „reportažą“ mirkdami karštoje vonioje, gavę pirminę informaciją mobiliu telefonu, bet nufotografuoti tesugebėsime tik… putas. Be to, po fotografija galima daug ką prirašyti – tai bus subjektyvu. Objektyvu – kas yra fotografijoje.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Viktorija Barkauskaitė
Voruta. -  2008, saus. 26, nr. 2 (644), 12.