Naktigonė
Alfredas Girdziušas Paliesius
Skiriu šviesios atminties “konikui” Bladukui
1956 metais ruduo Lietuvoje buvo šaltas ir
lietingas. Ypač daug ir dažnai lydavo rytiniuose rajonuose. Nuo darganos
dažniausiai kentėdavo piemenys, ganantys arklius naktimis. Nebūdavo tos
apdainuotos romantikos naktigonėse.
Reikėdavo ne tik žiūrėti, kad arkliai neįlįstų į kolūkio pasėlius, bet ir
įsigudrinti, kaip sušilti, kada šlapios malkos nedega. Ir kokios ten malkos –
prisirenki krūmuose apdžiūvusių šakų, nes į mišką su kirviu neįeisi – viskas
“liaudies”, kolchozo, “bendra”...
...Pasibaigė bobų vasara. Neteko net tų
voratinklių matyti. Šalta, nyku. Vieną šeštadienio naktį, kada kaimiečių pirtys
dar buvo neataušusios arba net karštos ir jų nieks nerakindavo, mes, naktigonininkai,
nusprendėme lėkti į artimiausio vienkiemio pirtį ir tenai šildytis, o arklius
suvaryti į tvora aptvertą brūzgyną. Arklių buvo nedaug, apie dvidešimt, tad
greitai ir suginėm. Mūsų buvo trejetas – du vaikigaliai ir “etatinis”
“konikas”. Dėdulė buvo mažo ūgio, su kuprele ir amžinai papsintis pypkę –
“liulką”, kaip mes ją vadindavome. Jis pirmasis nuėjo pirties link, o mes dar
vargome su arkliais. Baigę gainioti gyvulius pasileidome ir mes tiesiai per
lauką svajodami apie šilumą. Jau buvome nukakę ganėtiną kelio gabalą kai
pastebėjome nakties apgaubtu lauku tiesiai į mus belekiantį kažkokį padarą –
lyg šerną, lyg kumeliuką. Šmėklos siluetas pralėkė pro šalį taip greitai, kad
nesuvokėme nieko, tik sustingę iš siaubo klausėmės šlepsinčių šuolių. Aš pagalvojau,
jog geriau būtų, jei grįžtume prie arklių – bus saugiau, bet ten, pirtyje,
laukė šiluma. Permirkusios burkos buvo sunkios ir pirtyje svajojome jas išsidžiovinti. “Kolega”
bakstelėjo man į pašonę ir, drebančiu iš susijaudinimo, o gal nuo šalčio, balsu,
paragino bėgti į pirtį. Kai priartėjome prie pirties, supratome, kad kažkas čia
atsitiko, nes durys buvo atviros, mažas langelis išmuštas, o viduje ir aplinkui
nė gyvos dvasios. Nebuvo ir “koniko”. Uždegėme žiebtuvėlį ir pašvietėme
priepirčio vidun. Nuo to, ką pamatėme, mums net pagaugai stuburkauliu nusirito
– grindys buvo kruvinos. Kraujas, susimaišęs su vandeniu, dar tekėjo į grindų
plyšius. Neobliuotų lentų paviršiuje aiškiai matėsi basų pėdų šlapios dėmės,
kurios, retokai išmėtytos, jungė abu tarpdurius. Lauke, įmirkusioje žemėje,
pėdos tiesiu taikymu nudrožė į
artimiausius krūmus. Mes pradėjome šaukti dėdę “koniką”. Į pirtį nelindome ir
po kelių akimirkų puolėme prie arklių. Puskilometrį įveikėme greičiau, nei
tikėjomės. Šlapios burkos pečių neslėgė, o lauke temperatūra “šoktelėjo” vos ne
dešimčia laipsnių – pasidarė karšta. Prilėkėme prie dviejų alksnių, kur buvo
atkabinama spygliuota viela arkliams išginti, ir vėl pradėjome šaukti “koniką”. Jis išdygo kaip iš po žemių.
Pašvietėme jam į veidą, “koniko” akys buvo išsprogusios, o pypkė dantyse net
šokinėjo. Dėdė išsitraukė savo nedegančią smarvę iš burnos ir paklausė, ar mes
buvom prie pirties. Mes linktelėjome galvas ir pašnibždomis paklausėme kas ten
įvyko.
Išgirdome padriką pasakojimą apie jo nuotykį...
...Naktigonininkas jau iš toliau pamatė , kad
pirtyje dega šviesa. Nustebo, nes jau buvo gerokai po vidurnakčio ir kaimo
žmonės paprastai tokiu metu jau nesimaudo. Jį pagavo smalsumas – o gal kas
naminę degtinę suka, tad paspartino žingsnį ir, atsargiai priėjęs prie
sąsparos, pasieniu pasiekė langelį. Stiklas iš vidaus buvo aprasojęs ir kas
vyko viduje, sunku buvo įžvelgti. Trukdė ir žvakė, deganti ant palangės. Staiga
viduje sujudėjo šešėlis, nuo palangės dingo žvakė ir apšvietė vaizdą, kurio seniokas
nesitikėjo pamatyti. Pamėlusi ranka ilgais pirštais graibė nuo palangės
auksinius žiedus ir papuošalus. Pirštai pranykdavo ir vėl atsirasdavo prieš pat
“koniko” nosį anapus stiklo. Papuošalų, matyt, buvo daug. Net silpnoje žvakės
šviesoje matėsi tų brangenybių dydis. Begraibant auksą nuo palangės, ranka
netyčia brūkštelėjo per rasotą stiklą ir naktigonininkas pagaliau pamatė per tą
plyšelį ir papuošalų savininkę. Tai buvo labai sena moteris. “Konikas” galėjo
prisiekti, kad niekada šiose apylinkėse tokia moteris negyveno ir net
neatvažiuodavo. Ilgi žili senės plaukai buvo šlapi ir lipo prie šlapio kūno.
Išdžiovintos laiko krūtys kabėjo kaip tušti sūrmaišiai. Akys buvo didelės ir
juodos , jose atsispindėjo žvakės liepsna ir, atrodė, jog akys kibirkščiuoja.
Senės kūnas buvo toks kaulėtas, kad naktigonininkas per tas akimirkas spėjo dar
pagalvoti, kaip išvis šis skeletas vaikščioja. Ir tik tada senioką pagavo
siaubas – naktis, auksas, sena ragana, pirtis... Tik nelabasis ar nelaboji tokiu metu pirtyje auksą gali skaičiuoti! Atšoko nuo lango, nubraižė priešais save kryžių, peržėgnojo langelį ir tuo
metu po kojomis pajuto iškilimą. Pagraibęs purvą užčiuopė akmenį. Dar kartą
persižėgnojo ir iš visų jėgų trenkė į langelį. Su dūžtančio stiklo skambėjimu
susiliejo nežmoniškas klyksmas, šviesa užgeso ir pasidarė tylu. Akimirką vieną
kitą seniokas dar stovėjo, bet iš juodos kiaurymės nieko nesigirdėjo. Ši tyla
dar labiau išgąsdino kuprių. Sudrebėjo senio širdis ir jis puolė atgal prie
arklių. Pakėlęs burkos skvernus sulig kupra, “konikas” kaip niekad gyvenime
greitai skuodė tiesiai laukais. Gal būt ir tikėjosi mus susitikti, bet,
nepastebėjęs mūsų laukymėje ir neradęs prie arklių, nesiryžo grįžti prie
pirties...
...Ta naktis buvo mums labai sunki – kažkur dar
stūgavo vilkai, arkliai pasidarė neramūs, o mes net nekurdami ugnies, aušros
sulaukėme bestypsodami tarp trijų alksnių. Su tamsa traukėsi ir baimė. Išginėme
arklius į pievą. Atėjo pamaina. Mes tylėdami išsiskirstėme į namus. Reikėjo
eiti pro tą pačią pirtį, bet kiekvienas prisigalvojo sau kokią nors priežastį,
kad nereiktų eiti tuo takeliu. Aš nukulniavau prie ežero. Nor susidarė lankas
kelio, bet mestelėjau draugui, kad einu patikrinti bučiaus prie ištekanšio
upelio.
Jau iš toli pamačiau čigonų taborą – jie kasmet
rudeniop atkanka čia ir rengia kažkokias šventes. Sako vestuves kelia, bet per
tas „vestuves“ jie dažniausiai pliekdavosi ilgais botagais. Vyras prieš vyrą,
pasilenkę tampo ilgus ir storus botagus, šokinėja, erzina viens kitą ir staiga
šeria kitam. Retai pataikydavo – vikrūs buvo tie čigonai, išsisukdavo nuo
smūgio. Tada pasigirsdavo lyg pistoleto šūvis ir vėl prasidėdavo viskas iš
naujo. Kažkoks ritualas. Čigonės sėdėdavo prie laužų ir nekraipdavo dėmesio. Ir
net viens kitas vyras, atsirėmę į dideliais ratais vežimus, atsainiai traukdavo kažkokius rūkalus, ir
besikaunančius padrąsindavo ar kritikuodavo gerkline nesuprantama mums kalba.
Nieks nesiartindavo prie jų, vaikai bijojo kaip ugnies tų ateivių tik
brigadininkas su jais susitikdavo ir nurodydavo kuriame plotelyje čigonai
galėjo savo arklius paganyti. Paprastai jau ankstyvą rytą čigonės sukdavosi
prie ugniakurų ir ruošdavo vyrams valgyti. Dabar juos pamačiau beveik visus
pakirdusius, riksmai liejosi, plaikstėsi ilgi čigonių sijonai, o vyrai su
raudonomis liemenėmis kažką aiškinosi tarpusavyje.
Teko kirsti kampą ir kulniuoti namo tiesiai
per šlapią ražieną.
Po kelių dienų išgirdome, kad tos pirties
šeimininkas keikė piemenis už išdaužtą langą, akmenį įmestą į vidų, išpiltą
vandenį ir išterliotas krauju grindis. Apylinkėje nesigirdėjo, kad būtų
sužalota kokia nors senyva moteris. Tik sakė, kad čigonų taboras prie ežero
norėjo vestuves kelti. Sakė, kad ruošėsi čigonai tekinti barono dukrą, bet
kažkas nepatiko ir, visos apylinkės laimei, išsinešdino nežinoma kryptimi. Net
vagiliauti ar burti iš rankos ar kortomis pas nieką neužsuko. Kiti sakėsi matę
ir pačią čigoniukę – labai jau nečigoniškai šviesiaplaukę mergaičiukę. Sklido
gandai, kad tai šviesiaplaukei čigoniukei jaunikio konkurentas sužalojo veidą. Kiti
tikino, kad jinai pati persipjovė gražų veidelį, kad netekėtų. Supaisysi tuos
čigoniškus įstatymus...
Aš įtariau, kad toje pirtyje, kur „konikas“
„pašventino“ raganą su akmeniu, buvo ne ragana, o... toji šviesiaplaukė čigonų
nuotaka. Bet tai buvo tik mano spėlionė. Nesiderino Bladuko papasakotas raganos
siaubingas vaizdas, matytas per langą, ir žmonių kalbos apie gražuolę nečigonišką čigonų nuotaką.
Dar dvi savaites ganėme arklius, bet prie pirties
nesiartinome, nors ir žinojome, kad yra kūrenama. Temstant viens kitam
prisiekinėdavome, kad matosi langelyje silpna švieselė. Jau žiemą pas tos
pirties šeimininką buvo atvažiavusi nepažįstama moteris. Kalbėjo rusiškai.
Lietuviškai vos vos suprato. Ieškojo lyg ir giminių toje apylinkėje, bet pas
mus nei rusai, tuolab lenkai, negyveno. Vis kelio klausinėjo kaip prie ežero
nukakt. Net į pirtį aną, žmonės apšnekėjo, buvo užsukusi. Vėliau žmonės sakė, kad prieš
įeidama į pirtį moteris kažką paslaptingai murmėjo sau panosėje, viduje prie
langelio lyg suklupo ir graibė pasieniais. Viešnia buvo dar visai jauna, tik
veidas perrėžtas raudonu randu nuo kaktos iki smakro, o sužalotas vienas vokas
keistai atverdavo didžiules juodas kaip anglis akis. Mačiau ją iš toli lipančią
į “Pobedą”. Matyt labai turtinga buvo. Mačiau jos plaukus trumpus ir šviesius
kaip linai. Veido nemačiau. “Konikas” mirė, tik neatsimenu ar prieš tos
viešnios apsilankymą, ar vėliau. Pasakojo, kad labai sunkiai mirė –
paralyžiavo. Prieš mirtį raganą vis keikė. Pusę kūno valdė, pusę ne. O per
veidą atsirado raudonas raudonas ruožas nuo kaktos iki smakro. Bet tai, sako,
nuo paralyžiaus. Prieš mirtį bandė kažką pasakyti apie kažkokį žiedą su
briliantu, pirtį. Buvo žmogus neturtingas ir nieks nekreipė dėmesio į jo
priešmirtinius paistalus...
Bėgo laikas užtušuodamas vaikystės prisiminimus.
...Lankydamasis gimtinėje užklydau į senas
kapines. Už senos koplyčios guli mano protėviai. Šalia palaidotas ir “konikas”.
Būčiau gal viską ir primiršęs apie naktigones, bet “koniko” kapo kryžius man
keistai priminė ir tą naktį, ir viešnią, ir raudonus randus abiem ant veidų –
viena pusė kryžiaus buvo supuvusi, o kita - lyg vakar obliuota. Net
nukryžiuotasis kabojo ant vienos rankos. Pabūgau prisiliesti ir pataisyti – gal
tai kerštas ar prakeiksmas tos raganos iš pirties...
