Rodomi pranešimai su žymėmis 1991 metų Sausio mėnesio įvykiai. Rodyti visus pranešimus

2013 m. sausio 12 d., šeštadienis

Amerikos lietuvių bendruomenė. Puslapį administruoja Marius V., Alfredas Girdziušas, Tų dienų aidai. Sausio 13-osios įvykius prisimenant

Netikėtai iš Amerikos lietuvių bendruomenės vienas tėvynainių veiklos puoselėtojas bei skatintojas Mariaus V. parašė man laišką. Marius paprašė atsiųsti medžiagą apie 1991 metų sausio mėnesio įvykius. Minint tų įvykių 22 metų sukaktį, autorius mielai pasidalino informacija ir yra labai dėkingas Mariui, kad tolima Lietuvių bendruomenė Amerikoje domisi Tėvynės istorijos netolimais įvykiais...

autorius prie Parlamentą supančių barikadų su žmonos Aušros klasioku Ričardu Žalpiu 1991 m. sausio 23 d (trečiadienį)

Autorius tuo pačiu dėkoja gerbiamam Mariui V. ir savo bendražygių vardu.

Filadelfijos lietuviai | PhillyLAC

phillylac.org/ Alfredas Girdziušas Tų dienų aidai… Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą ...

Amerikos lietuvių bendruomenė. Alfredas Girdziušas, Tų dienų aidai ...

paliesius.blogspot.com/.../amerikos-lietuviu-bendruomene-alfredas.ht...

Prieš 26 min. – Tų dienų aidai. Sausio 13-osios įvykius prisimenant. by tvarkytojas on Jan 12, 2013 • 4:07 am No Comments. Alfredas Girdziušas. Tų dienų ...

Tų dienų aidai. Sausio 13-osios įvykius prisimenant

by tvarkytojas on Jan 12, 2013 • 4:07 am

Alfredas Girdziušas

Tų dienų aidai…

Tos sausio dienos daug vardų turi. Tos kruvinos dienos, kančių dienos laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – sausio 13-oji.
Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie Šv.Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė su lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „didžiojo spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“, „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurinio miestelio generolas Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas…
Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurinio miestelio, kur buvo sovietinės armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 dieną taip vadinamos Pabaltijo karinės apygardos vadas generolas leitenantas F.Kuzmin`as Lietuvos Vyriausybei praneša, kad SSSR gynybos ministro D.Jazovo įsakymu bus įvesta specialios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėesesinininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau būtų, susišaudymą. Tai bandymas iškelti „lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus“ lozungą. Jų karštį „atšaldo“ vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus.

Sovietiniai tankai prie Spaudos rūmų

Sausio 9 dieną lekiame prie Spaudos rūmų ir televizijos bokšto. Matau pavargusius kolegas žurnalistus po bemiegės budėtos nakties. Čia aplinkui sukaliojasi šarvuočiai ir mašinos su kareiviais. Matyt, vyksta žvalgyba. Taigi aišku – tai „lietuvių propagandos lizdai, kurstantys tarpnacionalinę nesantaiką tarp vietinių ir… rusų“.

Sausio 10 diena ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje labai daug žmonių. Sausio 11 dieną apie pietus sužinome, kad užimta Alytaus Krašto apsaugos patalpos ir Vilniaus Krašto apsaugos rūmai. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Lekiame vėl prie spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos.

Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą, langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižerglioję kareivos. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis nuleidęs į tarpkojį kumštį suka ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, pusgyvis ištraukiamas vairuotojas.

Prie Parlamento

Visur siautėja desantininkai. Užkirsti keliai į Vilnių. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio mazgą.oro uoste pradėjo streiką jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos gatvėje, o už valandos – kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis policininkų tapo judais – su savo „vadu“ Makutinovič`ium persimeta pas žmogžudžius. Ir vėl „tarpnacionalinis“ gestas – persimeta lenkai ir rusai. Su keliais fotografais gaudome mašiną` – norisi nuvažiuoti prie akademijos. Nieks nenori važiuoti. Laukiama kada puls Parlamentą. Labai didelė įtampa. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį „Laisva Lietuva“. Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal jokių akcijų nenumato bolševikai skerdikai…
Vilnius-Kaunas plente už miesto du šarvuočiai. Vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto.

Sovietiniai tankai prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje

Prie Parlamento laužai ir sušalę gynėjai...

Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobti Televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio gatvėje. Po tankų vikšrais , nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos nepriklausomybės gynėjai.
Trakiečių miegą tą sekmadienio naktį nutraukė ne tankų šūviai. 2 valandą nakties nutrūksta televizijos transliacija – užgrobiamas radijo ir televizijos bokštas. Po kelių minučių per radiją anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis perduodamas nelaimės šauksmas…

…Vis gi sekmadienį!!! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika – užpulti sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius. Hienų taktika. Vokietija 1939 metais užpuola Lenkiją prieš šventines dienas , po 17 dienų SSSR užpuola Lenkiją sekmadienį, Vokietija užpuola sovietus sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?..
Už poros valandų Trakų miesto gatvėse pasigirsta per garsiakalbį raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos Nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į „Galvės“ redakciją. Visur durys atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos.

Trakuose prie Kultūros rūmų

Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai su iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio dega daug žvakučių…
9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virgilijus Martišauskas…

Prie Radijo ir televizijos komiteto Konarskio gatvėje

Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių.

Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. . Gauname „Respublikos“ laikraštį. Keista labai – šio laikraščio nekliudė sovietai. Nekliudė, nors ir skelbė kai kuriuos KGB slaptus (lyg tai) dokumentus. Susitarimas ar aplaidumas kai kurių? Net labai keista Po pusiaudienio atvyksta SSSR Federacijos Tarybos nariai: B.Oleinik`as, a.Ter-Petrosian`as ir N.Demntej`us. vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią.kelia skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Boris`as Jelcen`as atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls. Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai primena žmonių kūnus. Nuvažiuojame prie televizijos bokšto – vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragietis parodo kur žuvo žmonės. Kraujo visur. Gilzių ir pėdų…

Vielinėje tvoroje sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs puola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas „mat tvoju“ atsikerta…
Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai… Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas Grigas laiko mišias. Paskelbta visoje šalyje trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.
Ryte pasigirsta užgrobtų radijo stočių balsas – svetimas, su rusišku akcentu balsas. Karksi kolaborantai.
Gedimino prospekte prie Mokslų Akademijos mūsų policininkai su automatais – pastate vyksta SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacijos susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros ir meno atstovais. Koks tikslas? Tempti laiką „kultūringai“? pafotografuoju ir nešdinuos – iš tuščio į kiaurą pilstymas.

Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei visus pirštukus vaškas apliejo. Ji dreba ir verkia.

Žuvusių už Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje laidotuvių procesija Vilniuje. Laidojami buvo Antakalnio kapinėse.

Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijum Druskiu, Darium Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius – Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką priglaudžia kitų rajonų žemelė.

Trylika aukų sausio tryliktąją!

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr.1-952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę apdovanojo (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu trylika žuvusiųjų.

Vasario 18 dienos nutarimu Nr.1-1070 šiuo ordinu apdovanotas ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės gynėjas Vytautas Koncevičius, miręs nuo žaizdų vėliau. Tai keturioliktoji auka, paaukota ant Lietuvos Nepriklausomybės aukuro.
Sako, skaičius 13 yra nelaimingas, tad gal keturioliktoji gyvybė buvo paimta, kad tokios tragedijos niekada nepasikartotų mūsų žemėje?

O kiek liko suluošintų, sužalotų? Kiek liko gedinčių? O per radiją „Litva Sovetskaja“ laikraščio „redaktorius“, aršus jedinstvenininkas A.Gelbach`as (žydas? Kaip ir Bronštein`as – Lenin`as pusžydis, kaip Karl`as Marx`as Vokietijos žydas? – ko jiems dar reikia???) skelbia pilietinį karą. Va, ir atsakymas – lietuviai skriaudžia rusus, lenkus, baltarusius ir…, neduok tu Dieve, išrinktąją tautą – žydus… Iš „kaspervizijos“ laužo liežuvį išgama Edmund Kasperovič.

Ši mergaitė verkė...

Tos dienos man prisimena kaip pačios aktyviausios – kada fotografuoji žmones prie laužų aplink Parlamento pastatą, kada fotografuoji vaikinus „mirtininkų“ zonoje, tarpe tarp dviejų barikadų priešais Parlamentą, kada fotografuoji tankus, desantininkus. Baimės tikrai nejaučiau, nes tada nesuvokiau, nesuvokėme mes visi koks pavojus gresia bet kuriam, esančiam šalia tos SSSR enkavedistinės žudymo mašinos – gyvenome euforija. Ir tie įvykiai įrodė dar ir dar kartą, kad rusiškoji žudymo mašina veikė, veikia ir veiks visada kur tik ji įkels savo leteną. Bolševizmo šmėkla, pagimdyta Vokietijoje gimusio žydo Karl`o Marx`o - tikroji pavardė Morfechai, prieš pusantro šimto metų ir vėliau išvyto iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos už savo „komunizmo šmėklą“, pasisavinta pusžydžio Blank`o-Uljanovo-Lenino Rusijoje, o vėliau dusinusi penkiasdešimt metų Lietuvą „lietuviškomis“ komunistinėmis rankomis, bet diriguojant rusiškajam „maestro“… Mes gyvenome euforija. Ir ta keturiolikos nužudytų žmonių auka dar mažai kam pilnai suvokiama. Atsiranda anų laikų „vertintojų“, sakančių „o ko jie ten lindo“. Mat jis, žinia, kiurksojo namuose ir laukė kada jam bus galima išlįsti ir tarti savo „genialią“ mintį arba net pasiskelbti aktyviu Nepriklausomybės gynėju. Ir dauguma tokių „gynėjų“ krovėsi turtus sąskaita tų, kurie buvo barikadose…

Parlamento gynėjai. Dominavo jaunimas.

Dar tada, kai vyko paskutinis Vilniuje rusų armijos „paradas“ „v čestj oktiabria“, kai mano fotoaparatą (kaip ir daugeliui kitų mano kolegų) sudaužė iš desantininkų rikiuotės iššokęs žmogėnas, nesuvokiau, kad tie patys rusiukai vėliau šaudys ir traiškys po tankais mūsų žmones.
O kas tą „paradą“ organizavo? Lietuvos(?) komunistų partijos (KPSS) propagandinis leidinys „Litva Sovetskaja“, leidžiamas Burokevičiaus ir Naudžiūno šutvės, o finansuojamas iš Rusijos KGB fondų, lapkričio 5 dieną lyg tai uždavė patys sau klausimą: įvyks ar neįvyks karinis paradas, darbininkų demonstracija? Taip, jie iš anksto žinojo, kad „darbininkai“ tai kareiviai iš Šiaurinio miestelio Vilniuje. Ir neapsiriko – tiesiai šviesiai pasakė kokį „darbą“ jie „dirbs“. Taip vadinamas KPL (KPSS) CK sekretorius A.Naudžiūnas pareiškė, kad paradas būtinai įvyks, „…yra Prezidento(?-aš) Įsakymas, o tuo vadovaujantis gynybos ministras įsakė visiems kariniams daliniams (taigi ne darbininkams! – aš), kad pravestų paradą, skirtą didžiosios spalio revoliucijos 73-iosioms metinėms paminėti…“
Naudžiūnas, atsiprašau – draugas Naudžiūnas, apgailestavo, kad vietinės Tarybos trukdo tą paradą „pravesti“, nes tai „ne kaip jėgos demonstravimas, o karinis paradas, po slučaju valstybinių metinių…“ Ir, pasak CK sekretoriaus, „..nė viena vietinė valdžia neturi juridinės galios pakeisti Verchovnovo Soveta arba mūsų šalies Prezidento įsakymą…“. Ir jokios dėžės su gėlėmis, pasak Naudžiūno, nesutrukdys. „Ir aš, kaip dolžnostnoje lico (pareigūnas, atseit –aš), ir kaip karinis žmogus (o, taip-aš), pareiškiu – paradas skirtu laiku ir skirtoje vietoje įvyks.“. Ir draugas Naudžiūnas suraitęs Napoleono pozą, pridėjo, kad paradas įvyks Lenino aikštėje, o, kad Lietuvos valdžia sapalioja, jog Lietuva nebuvo SSSR sudėtyje, tai tie dokumentai yra. Žodžiu – paradas bus, ir pridėjo „…neslepiu, mes numatėme daugiau griežtesnes priemones kariuomenės judėjimui apsaugoti… Komendanto tarnyba, družinikai, MVD daliniai padės pravesti karinį paradą.“. Taigi, labai gražiai pasakė draugas A.Naudžiūnas paradas įvyks, nors ir apsišikit.
O, kad vilniečiai būtų sąmoningi, išmėtė lapelius, kur be kita ko, priminė apie 1863 metų „SUKĖLIMO“ (taip parašė!) centrą Vilniuje, kad čia „suplėvėsavo“ (taip parašė) tarybų valdžios raudonoji vėliava, kad vilniečiai „nesitaikė su tautine nesantaika, kad „vis didesnį dirbančiųjų nepasitenkinimą kelia Aukščiausios Tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos nekompetentingi sprendimai ir totalitarinės ambicijos. JOS VEDA Į TARPNACIONALINĘ ĮTAMPĄ..“

Va, čia ir yra tas pagrindinis politinis Maskvos arkliukas ant kurio reikia pajodinėti vietiniams – LKP (TSKP) Vilniaus miesto partijos komitetui, Lietuvos piliečių komitetui(???), dirbančiųjų (?) socialistinei federacijai (???) ir, žinoma, socialistiniam(?) judėjimui „Vienybė-jedinstvo-jednost“ su Valerij`um Ivanov`u priešakyje.

Valerijus Ivanovas buvo teisiamas, nuteistas, bet ir liko Lietuvoje gyventi, o kada po 12 metų (2006 m. sausio 13 d. – ar ne paradoksas?) iš Lukiškių kalėjimo buvo išleistas pučistas Burokevičius, šis „draugas“ Ivanovas ta proga apdaužė artistą Algirdą Ramanauską – Greitai
Visi vienu balsu „atsakingai“ pareiškė – lapkričio 7 dieną 10 valandą prie V.Lenino paminklo mitingas, skirtas didžiosios spalio socialistinės revoliucijos 73-oms, įvyks. Ir nors apsišikit visi.

Ir dar 1991 metų kovo mėnesį, kada teko susitikti su Lentvaryje dislokuoto Rusijos raketinio dalinio vadu papulkininkiu Valerij`um Lobkv`u, „draugas“ papulkininkis pareiškė, kad „Lietuvai nederėtų tampyti miegančio liūto už ūsų“, kad jų dalinio užduotis – „saugoti taikų mūsų Respublikos dangų. Ši teritorija (dalinio) –TSRS teritorijos dalis Lietuvoje“(???) ir, kad dažni čia svečiai Trakų rajono SSKP sekretorius (kieno?) V.Genzur`as, draugai Šurupovas, Lazutka, Burdenko, arba Reginočka (Regina Bologovienė – buvusi Trakų rajono KPSS CK sekretoriaus pavaduotoja).
Tad tas paradas taip pat buvo mažut mažutėlė repeticija vėlesniems veiksmams, na, sąnarių pamiklinimas.
Rankas daugiausia „miklino“ persirengę civilių drabužiais kariškiai, pribuvę iš Kaune dislokuoto desantininkų pulko bei MVD dalinio kareivos. Daugiausia buvo puolami tie, kas fotografavo, filmavo – daugiausia žurnalistai.
Kaip vėliau mano pažįstami kareiviai aiškino, į paradą ėjo su… užtaisytais koviniais ginklais. Buvo kovinėje parengtyje Šiaurinio miestelio visi kareiviai ir net tankai, kareiviai iš MVD dalinio prie Petro ir Povilo bažnyčios ir kareiviai, dislokuoti netoli Santariškių ligoninių.

2011 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Jūratė Važgauskaitė, Fotografas A.Girdziušas: "Nespėjau būti visur"; Bernardinai

Fotografas A. Girdziušas: „Nespėjau būti visur“

2010-01-13

Rubrikose: Politika » Lietuvos naujienos Visuomenė » Istorija ir atmintis Multimedija » Nuotraukos

„Man buvo labai įdomu, norėjau sekti ir fiksuoti tuos įvykius, teko susidurti ir net susidraugauti su vėliau išgarsėjusiais politikais, jie taip pat šalo kartu su visais žmonėmis lauke prie laužų“, - šiandien pasakoja Alfredas Girdziušas, „Lietuvos aido“ fotokorepondentas, fiksavęs įsimintiniausius sausio 13-osios įvykius. Jis pasakoja, kad laiko anuomet neskaičiuodavo, o numigti tekdavo ten, kur pakliuvo.
„Lietuvos aido“ redakcija tuomet buvo Seimo rūmuose, todėl aš likdavau redakcijoje iki vidurnakčio, fotografuodavau minias, apgulusias parlamentą, ne tik todėl, kad to reikėjo darbui, bet ir todėl, jog man buvo įdomu, norėjosi įamžinti tokius neeilinius įvykius. Miegodavau redakcijoje arba savo fotostudijoje greta Žaliojo tilto, porą savaičių net nebuvau namuose, anuomet gyvenau už Vilniaus“, - pasakojo fotomenininkas.
„Fotografuodavau ir užsirašydavau žmonių vardus pavardes, iš kur jie ir kas jie tokie, gaila, bet šiuos užrašus praradau“, - kalbėjo fotokorespondentas. Jis prisipažino bandysiantis ieškoti žmonių, kuriuos galima išvysti jo nuotraukose. „Dėsiu nuotraukas į internetą ir raginsiu atsiliepti tuos, kurie yra nuotraukose. Norėčiau turėti tikslią informaciją“, - kalbėjo A.Girdziušas.
„Tiesa, nefotografavau parlamento viduje, visuomet sukinėjausi lauke, fiksavau Seimą saugančių žmonių kasdienybę, sostinės gatvėmis riedančius tankus“, - beveik dviejų dešimtmečių senumo prisiminimais dalijosi fotografas.
„Mano nuotraukose matyti, kas man buvo įdomu, visada objektyvą kreipiau į žmonės, fiksavau emocijas, nuotaikas, sustingusią akimirką. Įdomiausios nuotraukos gavosi iš vadinamosios „mirties zonos“, žmonių minios, atsidūrusios tarp dviejų barikadų“, - atsiminė fotografas.
Jis prisipažino, kad į gatves su fotoaparatu eidavo ne tik vedamas profesinio smalsumo, tai buvo ir pilietiškas elgesys. Fotografuodamas laisvės gynėjus jis prisidėjo prie kuriamos istorijos, anuomet ji buvo kuriama tiesiog gatvėje.
Jis apgailestavo, kad negalėjo būti visur ir fotografuoti visko, fotoaparato akis pagavo tik tai, kas vyko greta parlamento.
„Nespėjau būti visur, niekada nežinojai kas, kada ir kur nutiks, todėl vieni fotografai tūnojo greta parlamento, kiti – šalia spaudos rūmų ar televizijos bokšto. Galvojome, kad pagrindinis puolimo objektas visgi bus parlamentas“.
Fotografuoti teko ne tik laisvės gynėjus, bet ir rusų kareivius, koministų aktyvistus. „Niekas manęs nemušė, bet fotoaparatą buvo sudaužę net du kartus. Tiesa, žiauriausių momentų, susidorojimo su žmonėmis prie televizijos bokšto nefiksavau, būtent tą naktį, tikėdamas, kad viskas rimsta, grįžau namo“, - kalbėjo fotografas.
Pasak jo, laisvės gynėjus įamžino ne tik žurnalistai, bet ir sovietinio saugumo agentai, komunistų propagandistai. Esą tos nuotraukos taip pat įdomios, vertos dėmesio, nes tie patys žmonės pastebėti ir nufotografuoti jau visai kitaip.
„Į savo priešus žiūri visai kitaip, nėra to idealizmo, kurį gal ir pasąmoningai mes pastebėdavome ir fiksuodavome“, - įsitikinęs fotografas. A. Girdziušas sakė pastebėjęs, kad parlamento gynėjų gretose buvo ir tokių, kurie buvo atėję „ištirti situacijos“, prireikus laisvės jie nebūtų gynę.
„Pažinojau nemažai komunistiniam režimui dirbusių žmonių, mačiau jų ir greta parlamento tomis naktimis. Manau, dalis jų buvo atėję pažiūrėti, „tyrė priešą“. Matyt, tuo metu jiems taip buvo liepta“, - spėliojo fotografas.
Anot jo, fiksuodamas sausio įvykius baimės nejautė, esą kur kas baisiau buvo tų pačių metų vasara - rūgpjūčio pučo metu, kai Maskvoje vyko neaiškūs valdžios pasidalijimai, o iš savo rūmų Vilniuje bėgo paskutiniai KGB darbuotojai.
„Tuomet nuo įtampos buvo įkaitęs net oras, maniau, jei įvyks konfliktas tarp KGB darbuotojų ir besibūriuojančių žmonių, kraujo praliejimo neišvengsime ir antrą kartą. Buvo tikrai baisu“, - prisipažino fotografas.
Karinius konfliktus A. Girdžiusas fotografavo ir užsienyje, jam teko stebėti Gruzijos – Pietų Osetijos konfliktą 1991 metais. „Namie karinį konfliktą fiksuoti kur kas baisiau, jausmas – visai kitas“, - trumpai paaiškino žurnalistas.
A. Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo leido Lietuvos Seimo archyvams pasidaryti virš 8,5 tūkstančio kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš užfiksuotų 1988-1994 metų politinių įvykių, vykusių Lietuvoje. Apie 10 tūkstančių kadrų dar kopijuojama. Už 1991 metų sausi ir rugpjūčio įvykių fotoreportažus jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Video ikonele

Video: Kai istorija buvo kuriama gatvėje…
Jūratė Važgauskaitė

Bernardinai.lt

2011 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

A. Girdziušas. Trylika mirčių juodojo Sausio tryliktąją

A. Girdziušas. Trylika mirčių juodojo Sausio tryliktąją

Lietuvos merginos su degančiomis žvakutėmis palydi į amžinąjį poilsį Sausio 13-osios aukas

Tos sausio dienos turi daug vardų. Tos kruvinos dienos, kančių dienos, laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.

Kada ji prasidėjo? Gal 1987 metų rugsėjį prie Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, gal po metų rugsėjo 28 dieną buvusiame Puškino skverelyje, kada OMONininkai talžė lazdomis susirinkusius vilniečius, gal 1990 metais per „Didžiojo Spalio“ „paradą“, kai sovietiniai desantininkai, atstatę automatų ragelius, skynė kelią „šlovingajai“, „nenugalimajai“ „raudonajai“ armijai, o Vilniaus Šiaurės miestelio generolas V. Uschopčikas prieš desantininkų kolonas šauniai kilojo dar nesukruvintas letenas...

Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurės miestelio, kur buvo sovietų armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai.

Trylika mirčių juodojo Sausio tryliktąją

Alfredas Girdziušas

žurnalistas, fotokorespondentas

Tos sausio dienos turi daug vardų. Tos kruvinos dienos, kančių dienos, laiko tėkmėje įgavo vieną, apibendrintą, grėsmingą pavadinimą – Sausio 13-oji.

Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus Šiaurės miestelio, kur buvo sovietų armijos dalinys, tvorose atsirado spragos. Jas užtempė maskuojančiais tinklais. Už jų – tankai ir šarvuočiai. Sausio 7 dieną taip vadinamos Pabaltijo karinės apygardos vadas, generolas leitenantas F. Kuzmin`as Lietuvos Vyriausybei pranešė, kad SSSR gynybos ministro D. Jazovo įsakymu bus įvesta specialiosios paskirties desantininkų divizija Lietuvos jaunuolių priverstiniam ėmimui į sovietinę armiją. Kitą dieną jedinstvenininkai ir kapėesesinininkai bando įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Bandoma išprovokuoti muštynes arba, kas dar patogiau būtų, susišaudymą. Tai bandymas iškelti šūkį „lietuviai skriaudžia kitataučius, o ypač rusus“. Jų įkarštį „atšaldo“ vandens čiurkšlės. Bandoma daužyti rūmų langus.

Sausio 10 diena ramesnė, bet prie Parlamento, Spaudos rūmų, televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje labai daug žmonių. Sausio 11 dieną apie pietus sužinome, kad užimtos Alytaus Krašto apsaugos patalpos ir Vilniaus Krašto apsaugos rūmai. Vieną vaikiną, sužeistą į veidą, nuveža į ligoninę. Vėl lekiame prie Spaudos rūmų. Aplinkui tankai, desantininkai, sutraiškytos mašinos.

Pastatas jau užimtas. Žmonės su vėliavomis prie įėjimo į pastatą; langai išmušti, sušaudytas pastato fasadas. Fojė sėdi išsižergloję kareiviai. Įkišu fotoaparatą pro iškultas duris, vienas kareivis, nuleidęs į tarpkojį kumštį, sukasi ratu. Tankai ardo neįšalusią žemę, asfaltą. Majoras, sėdintis ant tanko, linki man greitai susitikti Kolymoje. Į ligoninę vėl nuvežami keturi peršauti žmonės, o Žalgirio gatvėje iš sutraiškyto sunkvežimio, vežusio žaislus, ištraukiamas pusgyvis vairuotojas.

Visur siautėja desantininkai. Keliai į Vilnių užkirsti. Vakare kariškiai užgrobia Vilniaus geležinkelio mazgą. Oro uoste streiką pradėjo jedinstvenininkai, kurių daugumą sudarė rusai, lenkai ir baltarusiai. Iš Vilniaus išvažiuoti sunku. Dar sunkiau pakliūti į miestą. Naktį prie Parlamento išgirstame, kad nusiaubtas Krašto apsaugos departamento pastatas Kosčiuškos gatvėje, o už valandos – kad apsuptas ypatingosios paskirties dalinys Valakampiuose ir dalis policininkų tapo judais – su savo „vadu“ Makutinovič`ium persimetė pas žmogžudžius. Ir vėl „tarpnacionalinis“ gestas – persimeta lenkai ir rusai. Su keliais fotografais gaudome mašiną – norisi nuvažiuoti prie akademijos. Niekas nenori važiuoti. Laukiama, kada puls Parlamentą. Labai didelė įtampa. Žmonės eina ir eina apie Parlamentą ratu. Taip šilčiau. Ryte prie Parlamento gauname laikraštį „Laisva Lietuva“. Baigiasi šeštadienis, dieną mieste ramu. Velniškai norisi miego. Reikia pailsėti, rytoj sekmadienis. Gal jokių akcijų nenumato bolševikai skerdikai...

Už miesto plente Vilnius-Kaunas – du šarvuočiai. Vienas šalikelėje, kitas stovi skersai. Trumpavamzdžiai automatai palydi kiekvieną automobilį. Mūsų autobuso nestabdo, nes išvykstame iš miesto.

Deja, vidurnaktį Vilniaus miegą nutraukia tankų šūviai, apie antrą valandą buvo užgrobtas televizijos bokštas, RTV pastatas Konarskio gatvėje. Po tankų vikšrais ir nuo šūvių žuvo taikūs Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai.

Trakiečių miegą tą sekmadienio naktį nutraukė ne tankų šūviai. Antrą valandą nakties nutrūksta televizijos transliacija – užgrobiamas radijo ir televizijos bokštas. Po kelių minučių per radiją anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis perduodamas nelaimės šauksmas...

...Vis gi sekmadienį!!! Ar sutapimas, ar tokia agresorių taktika – užpulti sekmadienį, kada žmonės mažiausiai tikisi sulaukti nelaimių. Ir užpulti miegančius.

Hienų taktika. Vokietija 1939 metais užpuolė Lenkiją prieš šventines dienas, po 17 dienų SSSR užpuolė Lenkiją sekmadienį, Vokietija užpuolė sovietus sekmadienį. Ir čia sekmadienis. Sutapimas?..

Po poros valandų Trakų miesto gatvėse per garsiakalbį pasigirsta raginimas vykti ginti Parlamentą, Lietuvos Nepriklausomybę. Autobusai laukia prie Kultūros rūmų. Lekiu į „Galvės“ redakciją. Visur durys atviros. Nešami dokumentai, aparatūra. Sėdu prie telefono ir skambinu į Maskvą, Gorkio (dabar Nižny Novgorod) redakcijas, kur dirba pažįstami kolegos. Niekas netiki.

Pagaliau 8 valandą ryto pakliūnu į Vilnių, Konarskio gatvę. RTV komiteto pastatas ir šalia esantys namai – iškultais langais. Aplinkui šarvuočiai. Tankas įvarytas pro pralaužtą tvorą. Desantininkai pikti kaip šunys, tik automatų spynomis klaksi. Matosi kulkų išmuštos duobutės sienose. Ant gatvės, prie pat šaligatvio dega daug žvakučių...

9 valandą iš RTV pastato išsiveržia sužvėrėjusių desantininkų sumuštas žurnalistas Virgilijus Martišauskas...

Sako, kad dieną puls Parlamento pastatą. Apie 11 valandą pro Parlamentą pralekia 2 tankai ir 30 šarvuočių. Kiti suskaičiavo 7 tankus. Matyt pražiopsojau.

Minios žmonių. Grūstis. Statomos barikados. Atvažiuoja daug sunkiasvorių mašinų, traktorių, atvelkami sugedę kelių volai. Gauname „Respublikos“ laikraštį. Po pusiaudienio, gal pusę antros, atvyksta SSSR Federacijos Tarybos nariai: B. Oleinik`as, A. Ter-Petrosian`as ir N. Dementej`us. Vos vos prasibrauna pro skanduojančią minią. Kelią skina policijos pulkininkas. Žmonių vis daugėja. Gaunamas pranešimas, kad Boris`as Jelcen`as atvyksta į Pabaltijį. Viltis rusena, jog Parlamento nepuls.

Jau vakare, devintą valandą, per radiją Vytautas Landsbergis praneša, jog ateinančią naktį nebus imtasi jokių karinių akcijų. Bet įtampa neatslūgsta. Žmonės kalba, kad per bokšto langus mėtomi kažko prigrūsti maišai, primenantys žmonių kūnus. Nuvažiuojame prie televizijos bokšto – vaizdas niūrus. Žemė išmalta, tvoros išlaužytos, už jos laksto šalmuoti desantininkai. Vienas tauragietis parodo, kur žuvo žmonės. Kraujo visur. Gilzių ir pėdų...

Vielinėje tvoroje sušalusios gėlės. Įkišu fotoaparatą pro tvorą. Prie manęs puola desantininkai. Kažkokia moteris keikia įstrižaakę šalmuotą baidyklę. Tas atsikerta: „Mat tvoju“...

Ir vėl naktis. Laužai aplink Parlamentą. Daug atvežta malkų. Daug jaunimo. Laužai aplink Parlamento rūmus. Laužai, laužai... Jaunimas bučiuojasi. Amžius daro savo. Antrame aukšte kunigas R.Grigas laiko mišias. Visoje šalyje paskelbtas trijų dienų gedulas. Visoje Lietuvoje.

Ryte pasigirsta užgrobtų radijo stočių balsas – svetimas, balsas su rusišku akcentu. Karksi kolaborantai.

Gedimino prospekte prie Mokslų Akademijos mūsų policininkai su automatais – pastate vyksta SSSR Aukščiausiosios Tarybos delegacijos susitikimas su Lietuvos Respublikos kultūros ir meno atstovais. Koks tikslas? „Kultūringai“ tempti laiką? Pafotografuoju ir nešdinuos – pilstymas iš tuščio į kiaurą.

Praeina pirmadienis, antradienis. Trečiadienį visa Lietuva palydi sovietų teroro aukas į Antakalnio kapines. Kilometrinė vainikų ir gėlių kolona. Verkia senutės, jaunos moterys. Mergaitei vaškas apliejo visus pirštukus. Ji dreba ir verkia.

Trispalvėmis apkloti karstai. Lietuva atsisveikina su Loreta Asanavičiūte, Virginijumi Druskiu, Dariumi Gerbutavičiumi, Rolandu Jankausku, Algimantu Kavoliuku, Vidu Maciulevičiumi, Apolinaru Povilaičiu, Ignu Šimulioniu, Vytautu Vaitkumi. Kitus žuvusiuosius – Rimantą Juknevičių, Alvydą Kanapinską, Titą Masiulį ir Alvydą Matulką – priglaudžia kitų rajonų žemelė.

Trylika aukų Sausio tryliktąją!

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 metų sausio 15 dienos nutarimu Nr. 1-952 už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę apdovanoti (po mirties) I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu trylika žuvusiųjų.

Sako, skaičius 13 yra nelaimingas, tad gal keturioliktoji gyvybė buvo paimta, kad tokia tragedija niekada nepasikartotų mūsų žemelėje?

O kiek liko suluošintų, sužalotų? Kiek liko gedinčių? O per radiją „Litva Sovetskaja“ laikraščio „redaktorius“, aršus jedinstvenininkas A. Gelbach`as skelbia pilietinį karą. Va, ir atsakymas – lietuviai skriaudžia rusakalbius. Iš „kaspervizijos“ liežuvį laužo išgama Edmund Kasperovič…

Fotogalerija:

Trylika mirčių juodojo Sausio tryliktąją

Alfredas Girdziušas

žurnalistas, fotokorespondentas