Sigita Adomavičienė. Floristinių madų šou kėlė publikos ovacijas. "Mūsų Ignalina" 2014.07.25.

 

http://www.mignalina.lt/gyvenimas/keliones/2105-floristiniu-madu-sou-kele-publikos-ovacijas

 Floristinių madų šou kėlė publikos ovacijas

Kelionės

2014 liepos 25, penktadienis

Sigita ADOMAVIČIENĖ

     Gilūtų kaimo bendruomenė liepos 19-ąją susirinko į baigiamąjį projekto „Gilūtų kaimo bendruomenės aktyvinimas ir laisvalaikio užimtumo gerinimas“ renginį „Pasipuoškime floristine medžiaga“. Bendruomenės pirmininkas – Alvydas Raketis, projekto vadovė – biologijos mokytoja, žinoma floristė Klotilda Duniauskienė.

     Šventėje dalyvavo visas būrys garbių svečių: LR Kultūros ministras Šarūnas Birutis su žmona Rasa, gimusia Užupio kaime, rajono meras Henrikas Šiaudinis, Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė, dvasininkai, aplinkinių kaimų bendruomenės. Tradiciškai Šv. Mišių auka Dievo Gailestingumo koplyčioje renginį pradėjo Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos kunigai Marijonas Savickas ir Antanas Valatka.

     „Tarnauti, o ne vadovauti – viena iš svarbiausių bendruomenės pirmininko pareigų. Dideli darbai visuomet prasideda nuo mažų, atlikdami garstyčios grūdelio vaidmenį (Šv. Raštas, Mt 13,31). Svarbu, kad Gilūtų kaimo bendruomenė gyvuoja, įprasmindama sodiečio būtį, vienijasi gražiems darbams, palaiko socialinio ir kultūrinio gyvenimo esmę, puoselėja bendravimą, taip svarbų kiekvieno dvasiai. Jei šeimininkas susitvarko savo kieme, manau, kad ir toliau sėkmingai vadovaus bendruomenės veiklai“, – per pamokslą akcentavo klebonas M. Savickas. Geru žodžiu apgaubęs gyvuosius, dvasininkas paragino pasimelsti už visus iškeliavusius į Anapilį, o Šv. Mišių auką, klebono prašymu, susirinkusieji baigė „Tautiška giesme“.

     Renginio tęsiniui visi susibūrė po atviru dangumi, prie koplyčios. Projekto vadovė K. Duniauskienė, pristatydama darbus, padėkojo dalyviams už aktyvią paramą įgyvendinant jos idėjas. Ragino būti drąsesniais naujų bendruomenės iniciatyvų siūlymuose, tolimesnių planų realizavime.

     Subtiliame madų šou jaunosios gilūtiškės Liveta Puzirauskaitė, Aistė ir Kamilė Strakšytės pristatė iš floristinės medžiagos sukurtą suknelių, skrybėlių, rankinių ir batelių kolekciją, kurią lydėjo audringos žiūrovų ovacijos.

     Šiltai sutikti kitos dizainerės Ingos Christin darbai. Dovilė, Sonata ir Deivis Christin demonstravo nuotaikingą vasaros žaismą madinguose apdaruose iš augalų. Po pristatymo sukurti darbai buvo išdėlioti pievoje ir kiekvienas renginio dalyvis galėjo iš arčiau peržiūrėti jaunųjų talentų ir jų vadovės kūrybos rezultatus.

     Prašmatnias skrybėles iš augalų žiūrovams pristatė Mielagėnų bendruomenės nariai. Vainikėlio pynimo (iš pateiktos medžiagos) konkurse dalyvavo Krikonių, Mielagėnų ir Gilūtų bendruomenės moterys. Nugalėtojais įvardinti šeimininkai, o visi iš laukų gėlių nupinti vainikai papuošė garbingų svečių galvas.

     Kokia šventė praeina be šokių ir dainų?.. Tądien į Gilūtas suvažiavo didelis būrys saviveiklininkų – šokėjų trio „Jolo“ iš Didžiasalio, Mielagėnų ansamblis „Sidabrinė gija“, Adutiškio vidurinės mokyklos folkloro ansamblis „Vosilkelė“, vad. Aldona Burkaitė. Pasirodymu džiugino kaip visada energija ir optimizmu trykštantis Lietuvos cimbolų karalius Jonas Lechovickas. Darniai, širdingai skambėjo Adutiškio liaudies kapelos vadovo Stanislovo Rumbučio ir jo žmonos Ritos atliekamos dainos.

     Turiningu renginiu Gilūtose pasidžiaugė Kultūros ministras Š. Birutis, kuris dėkojo bendruomenei už aktyvumą, linkėjo gražių darbų, klestėjimo, tvirtybės, saugant kultūros židinius kaime. Rasa Birutienė eilėmis išsakė savo jausmus gimtinės kampeliui, o šventės dalyviams dovanojo saldų šimtalapį.

     Gilūtų projekto vadovei už surengtas floristines parodas, dalyvavimą šventėse, rajono garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų šiltų žodžių negailėjo rajono meras H. Šiaudinis, prisimindamas, kad vienas iš K. Duniauskienės darbų jau kelintą dešimtmetį puošia jo darbo kabinetą.

     Mielagėnų seniūnė M. Bielinienė dėkojo gilūtiškiams už gražias bendravimo akimirkas, įgyvendinamas iniciatyvas, bendruomenės aktyvui linkėjo tolimesnės prasmingos veiklos. Nepastebimai praskriejo renginio laikas, projekto pabaigą vainikavo apdovanojimai. Kaimo seniūnaitė Zita Raketienė įteikė padėkos raštus projekto vadovei K. Duniauskienei, pirkimų organizatorei Ritai Pudžiavelienei, visiems minėtiems projekto dalyviams, viešėjusioms  bendruomenėms, saviveiklininkams ir garbingiems svečiams.

     Gilūtų seniūnaitė nepamiršo padėkoti ir Smilginiškės kaimo bendruomenės „Teatro namai“ pirmininkei Laimai Gudaitei, garso operatoriui Andriui Rakečiui, fotografui Linui Bieliniui, renginį vesti padėjusiai Giedrei Misiūnaitei.
     Po apdovanojimų gausos šventės dalyvius savo firminiu šiupiniu vaišino gilūtiškis Antanas Vitėnas. O susirinkusieji šiltą vasaros vakarą skirstytis neskubėjo, nes retokai į vieną būrį renkasi sodiečiai, dalinasi geru žodžiu. Ramiai liejosi muzika, kalbos, bendravimas tęsėsi.

Autorės nuotr.

Gintarė Kapliukaitė. Kap pečius Bijomkų išratujo (Gyva istorija). Medžiaga paimta iš "Mūsų Ignalina" internetinio puslapio

Kultūra

2013 lapkričio 29, penktadienis

Gintarė KAPLIUKAITĖ 

Gintarė Kapliukaitė (pirma iš dešinės) su mamyte Ramune ir sesute Migle Mielagėnuose minint miestelio 245 metų jubiliejų. Fotonuotrauka Alfredo Girdziušo

       Gal dabar ir neįprasta rašyti tarmiškai. Tarmės... Šiais – 2013 – metais dažnai apie tai girdžiu. Ir pati domiuosi, kalbu tverečėnų bei mielagėniškių tarmėmis. Man nesvetimas tarmiškas bendravimas. Kartą senelis papasakojo apie išgelbėtą žydo gyvybę mūsų kaime, Ryžiškėje (Ignalinos r.). Neabejodama užrašiau originalų pasakojimą. Žinoma, tarmiškai, būtent taip, kaip nuo vaikystės girdėjau ir girdžiu senelį kalbantį.

      Gali Ryžiškės lauko stovi pirkia. Dzyka. Niekas nemindo jos slinkscio, nevarsto durų. Ilgais rudenio vakarais nešviecia lunguos žibureliai. Netoli pirkios auga senas gluosnis. Pavasarį atskridus gegutė atsitupia tan gluosnin, pakukuoja, pakukuoja, bet regi, kad jau visiem suskaicyta metai, skrenda toliau.

      Kadais itoj pirkioj buvo linksma. Uršulia su savo vyru Jonu užaugino net aštuonetų vaikų. Lig vainos visi jau buvo apsplunksnavį. Trys dukterys ištekėjo, dzvi išvažiavo Vilniun ažsidirbc. Vienas sūnus net Argentinoj atsisakė. Untaras sūnus tep pac išejo žmonysun. Uršulia, pakavojus vyrų, liko su jaunesniuoju Zigmantu. Ė tas jaunesnysiai, galima sakyc, jau senbernis buvo. Kap tep možna buvo gyvinc. Ale va prasdėjo neramumai, pradėjo mainycies valdzios. Buvo poliakai, atajo savetai. Nauji parėdkai. Jaunesnė Uršulios duktė Galena, to, kurio aždarbiavo Vilniuj, sumislijo aplunkyc momutį. Nuspirko žiupsnelį cukraus, surišė skarelėn, traukinin i Ignalinon. Iš Ignalinos pėscia namo. Ne pirmas kartas.

      Uršulia duktės nesulaukė. Prapuolė kap undenin. Nei lakšto, nei kokios žinios. Moma meldzias, prašo dzievų, kad atsilieptų, ale...

Gali Kukutelių ulyčios stovi pirkia. Dzyka. Niekas nemindo jos slinkscio, nevarsto durų. Ilgais rudenio vakarais nešviecia lunguos žibureliai. Netoli pirkios auga senas klevas. Pavasarį atskridus gegutė atsitupia tan klevan, pakukuoja, pakukuoja, bet regi, kad jau visiem suskaicyta metai, skrenda toliau.

      Kadai itoj pirkioj gyvino du broliai žydai. Bijomka i Šmuiliukas. Abu buvo apsiženijį. Turėjo jau i žydziukus. Pirkia nedzidelė, ale daikto gana buvo. Visiem buvo gerai. Ale tos permainos visakų sugadzino. Savetus išstūmė niemčiai. Aškart išvedė savo parėdkų. Pradėjo gaudzyc i šaudzyc žydus. Atajo ailia i Kukutelių žydam. Vienų dzienų abi šeimynas su vaikais kur tai išvarė. Pirkia liko dzyka.

Ė Uršulia vis meldzias. A gulas, a kelias, vis lūposu malda, ė duktės kap nėr, tep nėr. Kad nors kokia žinelė – nieko.

      Vienų vakarų moma su sūnum pavalgį sugulė. Per dzienų nusvargsta, raikia acilsėc. Moma vis meldzias. Girdzi, kas tai durysun stuksi. Sukluso. Tep, stuksi. „Galena! “, – abiem šavo galvon mislis. Šoko prie durų. Sūnus greitesnis – pirmas pribėgo.

      – Kas? – paklausė Zigmas.

      – Kaimyn, atadarai, valgyc noriu.

      Nie, itai buvo ne Galenos balsas. Šeimininkas gerai pažino balsų. Až durų stovėjo vienas kukutelinis žydas. Prie niemčiam mačyc jiem buvo dzidelis nuskalcimas. Až tai galėjo sunaikinc visų šeimynų. Zigmantas pro itų nemislijo. Anas žinojo, kad až durų stovi kaimynas. Atadarė. Nedrųsiai ažejo kaimynas in kaimynų. Nesirišė i uturka. Ragėjos, kad svecias bijo. Gaspadinė suruošė valgyc. Pavalgė, apšilo, pasdarė drųsesnis. Pradėjo pasakoc savo bėdas. Kai juos išvarė iš Kukutelių, vyrus atskyrė nuo šeimynų. Kur padėjo žmonas su vaikais nežino. Juos, abu su broliu, aždarė kažkokian pastati. Nakcį jiem pasisekė pabėgc. Pabėgc tai pabėgo, ale kur dėcies pabėgus? Kad anies i gimė, i ažaugo Lietuvoj, dabar jiem jau nėr cia daikto. Apmislijo broliai savo sunkių dalių i patraukė prie savo namų. Ciagi visi kaimynai pažįstami, žinai, kurio raikia bijoc, in kurį gali glauscies nebijodamas. Tep i pasbeldė anas Uršulios durysun. Liko tų nakcį naktuic, liko i untarų nakcį, i trecių, i tep toliau. Išeidavo kažin kur in kitus pagyvinc i vė grįždavo. Tep visų vainų.

Žmogus ne adata šieno kupetoj, nepakuopsi. Nuvejo uturkos, kų per Zigmų kuopinėjas žydai. Atsirado i Judošius, pranešė valdziai. Vienų rytų, kai Bijomka buvo per juos, ušvydo, kų nuo kelio atvažiuoja niemčiai. Kas daryc, kur padėc žydas? Bėgsi kairėn – dzykas laukas, bėgsi ciesėn – dzykas laukas, bėgsi ežero pusėn – vė kap in delno regis. Nors tu žemėn linc. Lįstum žmogus, ale žemė kieta. Gerai, kų Uršuliai Dzievas razumų apišvietė. Ana atadarė pečių, Bijomka inlindo vidun, ė ana, paėmus ubašlaitį, aždarė jį pečiuj. Nu, ė kad niemčiai nesumislyt lįsc pečiun, pastatė in pripečko dzykų kaciliukų, nespėjo pripilc undenio, ė po juo ažkūrė ugnelį. Tep i buvo. Nedabojo pečiun. Apieškojo visus kumpus, ė pečiun i nedurstelėjo. Tep bėda praėjo.

     Ė Uršulia vis meldzias, vis laukia dukrelės. Dukrelė, kai išvažiavo tadu iš Vilniaus su sauju cukraus, momų aplunkė cik po sapcynių metų. Cukraus neatavežė. Ana važiuodama nežnojo, kų mūs kraštas priskirtas Belarusijai. Jai einunc per sienų, jų ažturėjo savecki pasienieciai. Apkalcino jų, kų ana yra špijonka. Ažu šitų kaltį sapcynis metus jų vežiojo iš turmos turmon. Gerai, kų grįžo gyva. Pamačijo Uršulios maldos i žydui Bijomkai, i dukteriai Galenai.

     Vėliau, icie žydai, kap i daugelis tais čėsais, išvyko tėvynėn. Tep sakė. Ė išpraud, maš net pacių Amerikų pasiekė. Kas ti žino...

Gintarė Kapliukaitė su diplomu. Nuotrauka iš "MI" archyvo

Apie autorę

      Šis rašinys respublikiniame rašinių konkurse pelnė 1-ąją vietą. Darbus, temomis „Istoriniai ženklai“ ir „Gyva istorija“, teikė 8–12 klasių šalies mokiniai. Jų darbus vertino istorikai ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro bei Lietuvos istorijos studentų asociacijos. Konkurso baigiamasis renginys ir nugalėtojų apdovanojimas vyko lapkričio 22 d. Valstybinio Vilniaus Gaono muziejaus Tolerancijos centre.

      Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos mokinė Gintarė Kapliukaitė (mok. Nijolė Berdikšlienė) užėmė I vietą 10–12 klasių grupėje ir apdovanota diplomu už darbo originalumą, meninę raišką, rastų istorinių faktų vaizdinių pateikimą Integruoto ugdymo konkurse „Skaudi Lietuvos istorijos dalis“, skirtame Vilniaus geto metams, tema „Gyvoji istorija“.